Astrologė Vaiva Budraitytė (62 m.)
Jei yra įvardijimas, tai ir reiškinys egzistuoja, tad neturiu pagrindo netikėti pomirtiniu gyvenimu. Mus nuo gimimo pratina prie minties, kad esame žmonės, tuo apribodami mūsų esybės susivokimą. Mes esame ne žmonės, o tik žmogaus kūne. Jei aš sėdu į automobilį kaip jo savininkas ar vairuotojas, savęs nelaikau automobiliu. Tad patyrimas per žmogaus kūną nėra nei pirminis, nei galutinis.
Aš save suvokiu kaip dvasinę energiją galinčią gauti per patirtis, per susiliejimą su materialiais ir nematerialiais dalykais, tad turi būti ir ta vieta, kur mes susirenkame be savo materialių pavidalų. Tą vietą galima vadinti anapiliu, pomirtiniu pasauliu, priešreinkarnaciniu pasauliu ir t.t.
O su mirusiaisiais bendrauju per sapnus. Ypač plona riba su anuo pasauliu būna šiomis dienomis, todėl senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, minėdavo Vėlines, melsdavosi už vėles ir aukodavo maistą, o vėlės atnešdavo sėkmės, laimės, pildydavo norus perspėdamos. Protėviai visada rūpinasi mumis apsireikšdami, prisisapnuodami, tuo primindami, kad esame nemirtingas intelektualios energijos srautas.
Nuomonės formuotoja Ieva Voveris (34 m.)
Tikiu, kad mūsų sielos gyvenimas tęsiasi toliau. Esu sapnavusi ir tarsi jautųsi šalia savęs mirusius artimuosius. Yra tekę patirti keistų dalykų namie, pavyzdžiui, nukrisdavo nuotraukos. Gal tai tik sutapimas, nežinau, bet labai keistas jausmas.
Žurnalistas Martas Kalendra (36 m.)
Šios Vėlinės man ypatingos, nes lapkričio 18-ąją sukanka metai, kai netekau savo herojaus – tėčio. Esu tikintis, nuo gimimo jaučiu, kad turiu angelą sargą, nes buvo daug atvejų, kai jis mane išgelbėjo. Tikiu ir pomirtiniu pasauliu. Amžinatilsį tėtis sapnuose mane aplanko labai retai, tad manau, kad jam danguje ramu. Į sapnus jis ateina tik tada, kai man būna ypač sunku. Prisimenu, kad pastarąjį kartą sapne kartu sėdėjome prie vieno stalo ir aš paklausiau jo: „Ar žinai, kad buvai miręs?“ Jis atsakė, kad ne. Labai gera žinoti, kad jis ir toliau manimi rūpinasi ir stebi iš viršaus. Sieksiu užsibrėžtų tikslų, pereisiu visus sunkumus tik tam, kad jis ir toliau galėtų manimi didžiuotis.
Verslininkė Reda Bžeskienė (41 m.)
Kadangi esu šio pasaulio gyventoja, su mirusiųjų pasauliu dar neteko pabendrauti ir, tikiuosi, teks tik tada, kai tam ateis laikas. Džiaugiuosi, kad manęs nelanko jokie svečiai iš ano pasaulio. O šiaip tikiu, kad kažkas ten, aukštybėse, bet kokiu atveju yra. Sunku suvokti mūsų visatos mastą ir aprėpti, kurgi ta visko pabaiga.
