– Kokia interjero stilistika jums artimiausia?
– Kadaise atrodė, kad man labai patinka minimalizmas. Bet juk vienas namų nekuri. Kai gyveni kartu, vienas kitą papildai. Ir tas minimalizmas virto turbūt klasikiniu stiliumi, nes čia daug visokių daiktų daiktelių. Tikrai jis nėra labai modernus ir nėra stilistiškai vientisas, nes yra senų daiktų, taip pat visiškai modernių. Tokia maišyta klasika.
Kai įsikeli į visiškai naują namą, jį įrenginėti pradedi nuo pradžių, lengviau tą stilių sukurti. O mudu su vyru tą namą iš pradžių nuomojomės. Paskui aplinkybės susiklostė taip, kad savininkai panoro jį parduoti, ir mudu jį nupirkome.
– Ar būsto dydis turi įtakos jūsų savijautai? Ar jis atspindi jūsų asmenybę?
– Kad būsto dydis turi įtakos savijautai, tikrai taip. Kai pajutau erdvę, supratau, kad tai labai gerai. Buvo pastabų, kad kam jums trims – tada kartu dar gyveno ir mano sūnus – reikia namo? Arba jums dviem? Visiems kildavo toks klausimas.
Bet iš tikrųjų tos erdvės čia ne per daug – 140 kv. m. Ateina svečių, kas nors atvažiuoja, pernakvoja.
Ta erdvė turi įtakos poilsiui, tylai, galima atskirti savo darbo vietą nuo poilsio zonos. Dabar man tai jau svarbu.
Manau, kad dabar jau taip, būstas atspindi mano asmenybę. Todėl, kad yra atskiri kampai su savo stiliumi, su skirtingomis nuotaikomis. Pavyzdžiui, mano kambaryje yra mano knygos, mano lentynos, mano kompiuteris, mano darbo stalas, tai, pasirodo, man svarbu. Tekstų mokymuisi, ruošimuisi paskaitoms man ta erdvė padeda. Ne tik aš, bet ir mano vyras turi darbo kambarį.
– Ar dažnai pertvarkote erdves, perstumdote baldus?
– Taip, baldus perstumdome. Nusipirkę namą daug kartų tai darėme. Pastebėjau, kad tai vyksta dažniausiai pavasarį: gal čia reikia ką nors pakeisti, patobulinti. Bufetas stovėjo ir vienoje vietoje, ir kitoje. Toje vietoje, kur turėtų būti televizorius, Rimas pastatė patefoną ir leidžia vinilines plokšteles.
Ir tikrai keičiasi šitas būstas.
– Iš kur semiatės įkvėpimo kurdama asmeninę erdvę? Ar tariatės su dizaineriais?
– Greičiausiai įkvėpimas ateina iš mūsų pačių vaizduotės. Teko konsultuotis su dizainere. Ji pasiūlė tai, ką mes patys buvome apmąstę, gal tik sukonkretino akcentus. Bet galų gale jos patarimu nepasinaudojome, o padarėme taip, kaip mums patogu. Tad jos vientisą stilistinį vaizdinį – kad viskas būtų kaip nulieta – paaukojome savo poreikiams.
– Mėgstate, kai namuose vyrauja ramybė ar kai jie triukšmingi?
– Mėgstu, kai būna ramybė pramaišiui su triukšmu. Smagu, kai kas nors atvažiuoja, pavyzdžiui, Rimo sūnūs, anūkai, ir sukelia šurmulį. Tada gali įvertinti, kokia gera ta ramybė. Nes jeigu būtų vien tik ramybė, namuose vyrautų monotonija.
Turime tradiciją pasikviesti kolegų iš teatro pavasarį arba rudenį. Tai vadiname teatro sezono uždarymu arba atidarymu. Tada atvažiuoja daug žmonių. Nėra taip, kad namuose sėdime tik mudu dviese.
– Smalsu, kaip apibūdintumėte jaukius namus?
– Pastebėjau, kad jaukiuose namuose būtinai yra kas nors, kas brangu šeimininkams, – knygos, mezginiai, kokie nors daiktai, atsivežti iš tėvų ar senelių namų. Tada susimaišo tie gyvenimai.
Rimo kambaryje yra močiutės daiktų, kad ir skaitytuvai. Manau, kad tie daiktai iš vaikystės namų ir kuria jaukumą. Gal ne tik daiktai – ir meno kūriniai: paveikslai, vazos, kurie gali būti parsivežti ir iš kelionių. Net nežinau, kas iš tikrųjų kuria jaukumą. Gal tai, kad žmogus gyvena nepaklusdamas taisyklėms, o taip, kaip jam gražu? Ir tada namuose būna jauku. Nes jeigu namuose būna labai sterilu, man trūksta jaukumo.
– O stilingus?
– Manau, stilingi namai yra tada, kai juose daiktai dera vienas su kitu. Kartais namuose daiktai būna sustatyti tik dėl to, kad taip sugalvota. Tada jie yra šalti kaip muziejus, prie jų neprisiliesi, jie stovi nenaudojami, tik dėl vaizdo.
– Išvardinkite kelis daiktus, be kurių neįsivaizduotumėte interjero.
– Be stalo ir kėdžių. Tai vieta, kur susiburia šeima, draugai, giminės. Virtuvės zonoje yra ir mažas stalelis, bet prie jo su Rimu niekada nevalgome, tiktai prie didelio stalo. Dar interjero neįsivaizduoju be patogaus fotelio ar sofos, kur galima ištiesti kojas, atsigulti.
– Ar iš kelionių mėgstate parsivežti daiktų, kurie tampa interjero dalimi?
– Aš – ne. Bet grįžusi pagalvoju: „O gal reikėjo ką nors nusipirkti?“ Nebent parsivežu iš vienos vietos, kuri man brangi, nes vis pamanau, kad gal jau niekada ten nenuvažiuosiu. Tai – Orknio salos Škotijos šiaurėje. Kiekvienais metais ten važiuoju į balso mokymus. Iš ten parsivežiau akmenukų, drožtų ančių, škotišką pledą.
– Ar galima jūsų būste išvysti širdžiai brangių daiktų?
– Čia dauguma mano širdžiai brangių daiktų. Jeigu jie iš pradžių ir nėra brangūs, vėliau tokie tampa. Bet kai kurie iš tėvų namų, kiti – toks suoliukas, ąsočiai iš sodo namelio, kur kadaise gyvenome su Rimu, – ypač brangūs. Ta vieta buvo ypatinga, bet jau nebeliko to sodo.
Taip pat knygos, paveikslai – su jais susigyveni ir jie tampa neatsiejama tavo gyvenimo dalimi.
– Pakalbėkime apie knygų lentynas. Ar jos – būtina interjero dalis, ar galite be jų apsieiti?
– Negaliu. Man jos ir būtinos, ir gražu, ir reikalinga. Ir jaukumo suteikia. Jeigu namuose nėra knygų, man truputį būna nejauku. Bet aš suprantu, kad tai nebūtina, nes knygą galima skaityti ir planšetėje, ir pasiimti iš bibliotekos.
– Namai ir gėlės. Koks jų santykis?
– Vazoninės gėlės man labai patinka. Bet kadangi pas mus beveik nėra palangių, neturime kur jų statyti.
Kai pastatai ant grindų, joms per šilta, nes grindys šildomos. Todėl tos gėlės pas mus nelabai noriai auga. Antrajame aukšte yra kelios, kurios atkeliavo iš mano pirmųjų namų. Jas apkarpau ir tą šilumą jos kažkaip ištveria.
Gal dėl to namuose instinktyviai primerkiau puokščių. O gal dėl to, kad vasara? Nes vasarą norisi gėlių.
– Ką renkatės – dušą ar vonią?
– Dušą. Taip gal taupiau? (Juokiasi.) Nors vonią labai mėgstu.
Bet voniai reikia turėti daug laiko, daug šilto vandens. Manau, kad vonia dabar jau tapo prabangos, komforto, pasilepinimo vieta. Kažkas naujo: seniau labai mėgdavau gulėti vonioje, o dabar – beveik niekada.
– Kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose?
– Dabar turbūt džiazas. Plokšteles perka Rimas, ir perka tai, kas jam patinka, o labiausiai jam patinka džiazas. Kartais aš leidžiu ir klasikinės muzikos plokšteles, kurias atsivežiau iš senųjų savo namų.
– Ar jūsų namuose yra meno kūrinių – paveikslų, skulptūrų?
– Paveikslų yra daug, skulptūrų – ne. Daugiausia paveikslų yra dovanoti.
Man atrodo, paveikslai svarbūs namų nuotaikai.
– Gal prisimenate, koks buvo pirmasis jūsų įsigytas meno kūrinys?
– Prisimenu – tai toks mažiukas paveikslas, toks nevertingas. Jis ir dabar kabo mano kambaryje. Jį pirkau Vilniaus galerijoje šalia ŠMC (Šiuolaikinio meno centras). Tada buvau visai jauna, gal dar studentė, o gal jau pradėjusi dirbti Nacionaliniame dramos teatre.
Įsigyti žinomo dailininko kūrinį – o jis kainuoja tūkstančius – kad ir norėtum, ne visada galėtum.
