Ieva siekė jaukumo – nenorėjo, kad toje studijoje žmogus jaustųsi tarsi atėjęs į konvejerį, kur 14 val. pamoka prasidėjo, o 15 val. jis jau turi išeiti. „Ne, žmogus gali ateiti anksčiau, išeiti vėliau – kaip jam patinka“, – sakė Ieva.
Studijoje skambinti pianinu mokosi 23 mokiniai, iš jų jauniausiam 5-eri, o vyriausiam – 57-eri. Joje dirba ir viena Ievos kolegė. Studijoje yra du instrumentai – akustinis „Yamaha“ ir elektrinis „Kawai“ pianinai.
I.Dūdaitei ypač patinka dirbti su mažais vaikais – penkiamečiais, šešiamečiais, pirmokėliais, antrokėliais. Tačiau jai smagu, kad ir suaugusieji jos studijoje atranda savą nišą, – jiems irgi nėra lengva mokytis muzikos nuo nulio.
„Svarbiausia – individualios fortepijono pamokos. Kartą per savaitę vyksta ir grupinės pamokos. Jose mokomės muzikos teorijos ir istorijos, improvizacijų – to, ko nespėjame per individualias grojimo pamokas. Šias pamokas galima vadinti ir meistriškumo kursais, tačiau jos neprivalomos, daugiausia į jas gali užsiregistruoti šeši žmonės“, – pasakojo I.Dūdaitė.
Nuosavos muzikos studijos link Ieva keliavo nuosekliai. Užsienio šalyse gyvenusi 11 metų, daugiau nei prieš trejus metus ji grįžo į Lietuvą ir nusipirko butą Vilniaus Ozo parke. Gimtinėje susituokė su Marijonu Radžiūnu – „Danske Bank“ projektų vadovu, susilaukė dukters Marijos.
„Jau tada supratau, kad čia norėčiau turėti muzikos studiją. Tai labai graži vieta, kurioje netrūksta žalumos ir modernios architektūros, – toks atskiras Ozo miestelis.
Čia lengva surasti vietą automobiliui pastatyti, be to, netoli miesto centro. Kadangi mūsų butas pirmame aukšte, patogu į jį patekti, iš karto supratau, kad jis – puiki vieta mano muzikos studijai“, – vietos privalumus vardijo Ieva.
Kai ji pasakė, kad bute norėtų įkurti fortepijono studiją, vyras ją palaikė. „Jis jautė, kad man reikia profesionalios darbo vietos, erdvės kurti muziką, rengti savo repertuarą ir dirbti su mokiniais“, – sakė Ieva.
Sutuoktiniams teko pasiraitoti rankoves ir butą pritaikyti mažytei mokyklai. Marijonas viską organizavo, vežiojo. Ieva perdažė lubas, sienas. Teko nupirkti naujų baldų, prie kurių būtų patogu mokytis ir mažiems, ir dideliems, pastorinti sienas. Lubas pora planuoja apklijuoti specialia medžiaga, kuri sugeria garsą.
Studijoje vyrauja juoda ir balta spalvos – dėl to, kad tokių spalvų yra fortepijonas. Ji turi dvi erdves: vienoje vyksta pamokos, o kita – poilsio zona. Čia mokinys gali išgerti kavos, užkąsti, prieš pamoką pasipraktikuoti – pagroti elektriniu instrumentu.
Šešiamečių mokinukų tėvai jų vienų dar nepalieka – laukia poilsio erdvėje, kol vaikams baigsis pamoka.
I.Dūdaitė sukasi lyg voverė rate: ir koncertuoja, ir dėsto studijoje, ir knygą apie muziką rašo. Ar ji nepavargsta nuo daugybės darbų?
„Atskyriau savo privatų gyvenimą nuo profesinio. Man labai gera toje studijoje. Kai nedėstau, kuriu naujas programas, repetuoju, netgi knygą ten galiu rašyti. Tiesiog turiu studiją, į kurią galiu bet kada atvažiuoti ir susitelkti į kūrybą.
O namai – mano šventovė, tikra poilsio zona. Nors mūsų namas tik 16 kilometrų už Vilniaus, toks jausmas lyg gyventume sodyboje ar vienkiemyje. Kol kas dar neturime daug kaimynų, pro langus matyti miškas. Taigi darbas – Vilniuje, namai – už miesto. Manau, kad tai geras balansas“, – sakė I.Dūdaitė.
