Advokatė pabrėžė – aktoriaus profesija nėra apsimetinėjimo, manipuliacijų ar veidmainystės paralelinė sąvoka.
„Tai specifinės studijos apie plačiąja to žodžio prasme žmogaus prigimtį, elgseną, žmogų charakterizuojančių savybių analizę, gebėjimą stebėti aplinką ir gebėjimą žiūrėti į pasaulį ne iš paviršiaus, bet iš gylio.
Aktorinio meistriškumo studijos ugdo ir asmens emocinį intelektą, kuris gyvenime ne mažiau svarbus už loginį. Manyčiau, kad emocinis intelektas yra labai svarbus dirbant advokatu, kur reikia pajausti, suprasti klientą tam tikrose jo gyvenimo situacijose, ypač dirbant šeimos teisės srityje“, – įsitikinusi L.Sakalauskienė.
– Kaip nutiko, kad pasirinkote aktorės kelią, o paskui jį iškeitėte į advokato mantiją? Kada įvyko toks pokytis?
– Aš visada žinojau, ko noriu, ir dėl nieko nedvejodavau. Gal tą, sakyčiau, įžūloką bruožą išsaugojau iki šiol. Stojau į teisę norėdama tapti tik advokate, nors teisininko diplomas suteikia plačias galimybes specializuotis įvairiose su teise susijusiose srityse.
Iš kur tas konkretus noras, negaliu paaiškinti net ir praėjus daug metų nuo studijų. Aš net negaliu paaiškinti, kodėl iš pradžių norėjau tapti aktore ir tuo gyvenau visą savo sąmoningą vaikystę. Tiesiog viskas ėjo iš širdies, intuityviai.
Mano pasirinkimuose niekada nebuvo pragmatiškumo ar manipuliacijų. Taigi aš dėl savo tikslų buvau visiškai sąžininga. Ir išlikau tokia iki šiol. Gal todėl savo siekius ir įgyvendinu – per didelį darbą, užsispyrimą, neleisdama sau sustoti, nuleisti rankų ar žvalgytis atgal.
Kiekvienas šioje žemėje turime savo laiką. Ir savo kelią. Matyt, toks jau tas vingiuotas mano kelias. Turėjau aktorystės etapą, nors ir labai trumpą. Nugyvento laiko prasme dabar vertinu tai kaip akimirką. Aktorės kelias, kad ir koks trumpas būtų buvęs, neabejotinai atsiliepė mano asmenybės formavimuisi ir darė įtaką mano saviraiškai tiek tuo metu, tiek dabar.
Matyt, dažnas jaunas žmogus, neturintis gyvenimo patirties ir ieškantis savęs, idealizuoja savo svajonių profesiją. Buvau ir aš viena tų, kuri nuo penkerių metų, kad ir kaip banaliai šiandien tai skambėtų, svajojo tapti aktore.
Beje, kelias į šią profesiją visai nebuvo banalus. Mano svajonė gimė tada, kai pradėjau šokti Klaipėdos vaikų choreografijos kolektyve „Žiogelis“, tuo metu garsiame ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, ir ši svajonė užaugo kartu su manimi.
Šokio mokytoja nusipelniusi artistė Elvyra Bungardienė turėjo didelės įtakos mano pasirinkimui. Tai buvo ryški, kontroversiška, Dievo apdovanota talentais asmenybė, kuri mylėjo mane ir kurią besąlygiškai mylėjau aš. Likus kelioms dienoms iki paliekant šį pasaulį ji mane palaimino. Ir tai didžiausia dovana, kurią nešiosiuosi visą savo likusį gyvenimą. Priimu tai tarsi apsaugą, globą ir nenutrūkstamą dvasinį ryšį.
„Linute, mūsų sielos giminingos, pameni, mes kalbėdavomės iki ryto, apie viską“, – negaliu pamiršti jos žodžių per paskutinį mūsų sąmoningą susitikimą. Kitas susitikimas buvo nakties tyloje – mano ranka laikė jos ranką, o po savaitės jos neliko. Matyt, mokytoja kažką įžvelgė manyje.
„Žiogelyje“ ne tik šokau, bet ir vesdavau mūsų koncertus. Dabar manau, kad ji sąmoningai kreipė mane tuo keliu. Beje, Klaipėdos K.Donelaičio vidurinėje mokykloje (dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje) taip pat vesdavau, režisuodavau renginius, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Būtent tokios saviraiškos, matyt, man, jaunam žmogui, tada labai reikėjo.
Taigi mano pasirinkimas stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo ne atsitiktinis, o lyg ir savaime suprantamas. Pati aplinka, kurioje augau, tai diktavo, tad mano įstojimas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją kaip ir nieko nenustebino. Vis dėlto manau, kad yra kategorija vaikų, kurie mokyklos laikais išgyvena artisto, o ne aktoriaus gyvenimą. Matyt, mano atvejis buvo būtent toks ir čia reikėjo sustoti. (Šypsosi.)
Daug kas stebėjosi, kad mečiau taip nuosekliai siektą aktorystę ir iš esmės pakeičiau savo gyvenseną, nes aktoriaus profesija – tai ne darbas, o gyvenimo būdas. Viską pakeisti nusprendžiau būdama 25-erių. Be jokios baimės ir dvejonių.
Dar ir dabar gerai atsimenu savo vidinę būseną – troškulį mokytis. Kai stodama į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ant lentos pamačiau iškabintus man teigiamus stojimo rezultatus, neverkiau, tik iš susijaudinimo mano skruostais ašaros pačios bėgo. Supratau, kad mano gyvenime įvyko kai kas reikšminga.
– Ar eitumėte tuo pačiu keliu? Ar nesigailite, kad pradėjote nuo aktorystės ir galiausiai teko vėl viską pradėti iš naujo?
– Dabar, jau būdama subrendęs žmogus, nieko nesigailiu, o labiausiai to, kad likimas suteikė man galimybę prisiliesti prie Dievo pateptosios profesijos. Studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nebuvo lengvos, tačiau gilios, formuojančios mane kaip asmenybę.
Jei reikėtų rinktis, tikrai kartočiau tą patį vingiuotą savo kelią, nes tai ir yra gyvenimo žavesys. Svarbiausia – neleisti sau sustoti tobulėti. Tai, ką gavau studijuodama šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurse, formavo mane kaip žmogų, ieškantį savęs ir kitų savyje.
Juk aktoriaus profesija suteikia galimybę išgyventi ne tik savo, bet ir kitų žmonių emocijas, taip pat persikūnyti į kitą asmenį ir pažinti jį per save ar save per jį. Tai prasmingas laikas, privertęs mane dirbti su savimi, ieškoti gyvenimo tiesų, skaityti knygas, pažinti dailę, muziką, teatrą, išmokti valdyti kūno kalbą, lavinti kalbos raišką.
Studijų metu pavyko išsigryninti vertybes, suprasti, kas yra tikra, o kas – ne. Iki šiol nesitaikstau su veidmainyste, dirbtiniais santykiais tarp žmonių, puikiai atpažįstu manipuliacijas. Tai ne tik patirties ir intuicijos, bet ir technikos klausimas.
– Ar nebuvo sunku mokytis naujoje srityje? Juk aktorystė ir teisė yra dvi skirtingos specialybės.
– Nors studijuoti ir nebuvo lengva, matyt, lengvų kelių neieškojau, psichologiškai man nebuvo sunku eiti pasirinktu nauju keliu – atkakliai siekti advokato profesijos, nes tikėjau, kad tai yra teisingas pasirinkimas. Teisės studijos tikrai nėra lengvos, tačiau darbas manęs niekada negąsdino.
Nesigailiu nei į tobulėjimą investuoto laiko, nei darbo, nes šiandien esu tikra, kad gyvenu savo gyvenimą, neišgalvotą, ne savo vaikystės svajonių inspiruotą, o būtent tą, kuriame aš jaučiuosi savimi.
Galiu tik padėkoti tam jaunam žmogui, galbūt šiek tiek avantiūristiškai žiūrėjusiam į gyvenimą ir išdrįsusiam keisti savo profesinį kelią.
Dabar gal pritrūkčiau drąsos, o tuomet, matyt, jaunatviškas maksimalizmas pastūmėjo tolesnių savęs paieškų link. Buvau drąsi, to meto vertinimu, galbūt stokojanti atsakomybės, nes keisti profesiją tuo metu buvo nepopuliaru.
– O kokioje šeimoje augote – gal aktorių ar advokatų? Juk tai dažnos profesijos, tarp kurių atstovų gali sutikti ne vienos kartos šeimos narių.
– Mano šeimoje ar giminėje nebuvo nei aktorių, nei advokatų, nors labai daug gydytojų – mano tėvai, mamos ir tėčio seserys, pusseserės ir net pusseserių vaikai. Esu kilusi iš tokios aplinkos, kurioje mokslas karta iš kartos buvo prioritetas.
Nuo vaikystės buvo aišku, kad privalėsiu studijuoti aukštojoje mokykloje ir kito pasirinkimo, kaip tik mokytis ir taip formuoti savo ateitį, neturėsiu.
Mano močiutė – mamos mama – buvo labai apsiskaičiusi, trūko tik paskutinės gimnazijos klasės, kad būtų galėjusi tapti mokytoja. Tokia tad buvo jos svajonė, kuriai išsipildyti nebuvo lemta. Už tai savo tris dukras, įskaitant mano mamą, iš visų jėgų skatino mokytis, kad ir kokios būtų aplinkybės. Visos trys tapo gydytojomis.
Nors pokario laikotarpis buvo vargingas, skurdas, vargas, badas nesustabdė troškimo siekti mokslo.
Taigi augau šeimoje, kurioje knyga – tai ateitis ir galimybės. Tokios vertybės buvo skiepijamos man, tokias pačias vertybes skiepijau savo dukroms. Nors ir neaugau tarp aktorių ar advokatų, visada buvau skatinama siekti profesinių aukštumų sau patinkančioje profesijoje. Tad gal ir dėl to man nebuvo baisu kardinaliai pakeisti profesijos kryptį ir nebijoti tos pradžios.
Mokslas – tai vertybė ir nesvarbu, kur tu ryšiesi tobulintis ir siekti žinių. Svarbiausia, kad ten, kur esi, būtum naudingas.
Labai džiaugiuosi, kad pasukti kitu keliu mane įkvėpė jaunystės maksimalizmas, norėjimas čia ir dabar, negebėjimas laukti ir išlaukti nežinia ko.
Laikas bėga labai greitai, kaip mes jį panaudojame, tokią pridėtinę vertę savo ateičiai ir susikuriame. Jei su sau skirtu laiku elgiamės neatsakingai, švaistome laiką beverčiams dalykams, kaip sakau, gyvename apie nieką, nepataisomai apvagiame save. Nevalia pamiršti to, kad visi esame laiko įkaitai.
Kiekvieno mūsų laikas šioje žemėje yra gana trumpas, tačiau jaunystė ne visada geba tai įvertinti. Jaunystėje laikas žemiškoje plotmėje neturi pabaigos, tačiau ta nuostabi jausena yra apgaulinga.
Žavus, jaunatviškas nerūpestingumas gerąja to žodžio prasme ilgainiui keičiasi, o sykiu ir laiko trukmės bei vertės suvokimas. Juk asmuo, gebėdamas tikslingai panaudoti duotąjį jam šioje žemėje laiką, turi tiek daug galimybių!
Tai galimybė išreikšti save profesijoje bei ambicingai siekti profesinių tikslų, perskaityti gerą knygą ir apie tai padiskutuoti su savo draugais, keliauti, lankytis teatruose, muziejuose taip plečiant savo akiratį, pagaliau medituoti, analizuoti save (per mintį, knygą ar bet kuriuo kitu jam tinkamu ir priimtinu būdu) tokiu būdu tobulėjant.
– Ar turite atostogų, laiko atsikvėpti? Kaip pailsite, kas padeda atsiriboti ir į darbus sugrįžti su naujomis jėgomis?
– Vasarą natūraliai sumažėja darbų intensyvumas, nes tokiu metu teismai skiria mažiau posėdžių. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad darbų apimtis mažėja. Vyksta darbas su klientais, pasiruošimas byloms, o ir teisinės problemos sprendžiamos ne vien teismo procesuose.
Nors advokatai turi pakankamai darbų ištisus metus, skirti laiko poilsiui būtina. Ir ne tik dėl labai paprastų bendražmogiškų dalykų – poilsio kūnui ir sielai, bet ir dėl to, kad darbas netaptų rutina, o nuovargis netrukdytų tinkamai teikti teisines paslaugas.
Taigi ir aš stengiuosi rasti laiko atokvėpiui, vis kur nors pakeliauti, nes nesu pasyvaus poilsio šalininkė. Keliaudama po svečias šalis labai mėgstu, be muziejų, apsilankyti dar ir teatruose ar koncertuose, iš anksto įsigijusi bilietus. Pastarąjį kartą keliavau į Niujorką ir žiūrėjau „Metropolitan Opera“ teatre Giacomo Puccini operą „Toska“. Labai mėgstu keliauti. Tai mano aistra ir galimybė pailsėti ir atsipalaiduoti. Tiesa, visada į kelionę vežuosi knygą.
Išlaikyti poilsio ir darbo balansą yra sunku, ypač kai dirbi mėgstamą darbą, be kurio neįsivaizduoji savo gyvenimo. Tačiau su branda ateina suvokimas, kad turi skirti laiko ir sau, savo šeimai, draugams, kelionėms, teatrui ar geram kinui.
– Jūsų specializacija – šeimos teisė, teikiate paslaugas klientams sprendžiant skyrybų klausimus. O pati ar turite šeimą, gyvenimo partnerį?
– Teko ir man patirti skyrybų procesą. Tačiau viskas vyko ramiai, taikiai. Taikaus susitarimo turėtų siekti visi savo vaikus mylintys tėvai, išlaikydami pagarbą tiek sau, tiek savo šeimos nariams.
Mums abiem su dukrų tėvu iki šiol pavyko išlaikyti pagarbų vienas kito atžvilgiu santykį. Ir tai labai svarbu, nes mus sieja vaikai!
Tokius santykius puoselėti nėra sunku, nes dukrų tėvo pagarbą jaučiau visada, nors nebuvau tobula sutuoktinė.
Buvau atsidavusi mokslams, vėliau – karjerai, stokojanti išminties, todėl labiausiai nukentėjo šeima. Jei neinvestuoji ar per mažai investuoji laiko ir pastangų į kurią nors gyvenimo sritį, rezultatas, deja, būna proporcingas toms įdėtoms pastangoms.
Turėdama būtent tokią santykių patirtį, matyt, nelengvai ryšiuosi kurti naujus santykius.
Kad pasidalyčiau savo gyvenimu, turiu jausti lygiavertę partnerystę. Stengiuosi tobulėti, skristi per gyvenimą, tačiau ne tam, kad kas nors pakirptų man sparnus. Savanaudiškumas ar manipuliacijos nėra ir negali būti draugystės pagrindas. Tam neturiu laiko. Ir noro.
Toks mano žvilgsnis ir patyrimas. Ir gyvenimo filosofija.
Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad gyvenu nesuvaidintą, nesumeluotą, tokį, kokį ir noriu, gyvenimą, ir visa tai išplaukia iš mano širdies. Geras etapas, ir aš tuo mėgaujuosi.
Mano dukros jau pilnametės, todėl dabar galiu leisti sau gyventi, kaip šokėjai sako, „pilna koja“. Tačiau nepamindama vertybių ir sąžiningai žvelgdama į aplinką. Juk žemė apvali! Viskas grįžta su kaupu. Ačiū už tai!
– Kas jums yra meilė?
– Meilę kiekvienas vertiname per savo prizmę – šeimoje susiklosčiusias tradicijas, intelektą, išprusimą, gyvenseną, pagaliau savo vertybes.
Meilė turi daug veidų. Tai meilė Tėvynei, motinai, tėvui, savo vaikams, gyvenimo partneriui, draugams, darbui ar net šiandien mus šildančiai saulei. Ir nėra mažiau vertingos meilės, tiesiog jos spalva kita.
Bet kokiu atveju meilė – tai jausmas, varomoji jėga, įprasminanti bet kokį subjektą, objektą ar veiklą.
– Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris rinksis savo profesinį kelią ir kuriam visas gyvenimas priešakyje?
– Ieškoti savo kelio ir eiti tuo keliu, kaip liepia širdis. Kiekvieną minutę, sekundę panaudoti produktyviai ir mėgautis pačiu procesu. Visur ieškoti prasmės. Nepaliaujamai dirbti. Neieškoti lengvų darbų ir kelių. Kurti save nuosekliai ir sąžiningai. Mėgautis mažais laimėjimais ir drąsiai eiti savo tikslo link, nepaisant pasitaikančių nesėkmių ir sunkumų. Ir, žinoma, palinkėsiu sutikti partnerį, draugą (ne pakeleivį!), su kuriuo būtų prasminga kartu eiti per gyvenimą.
