Sąmoningas jos pačios augimas, pasak Andrės, prasidėjo tuomet, kai ji įstojo mokytis į Muzikos ir teatro akademiją, – devyniolikos metų. Tuomet jos dėstytojas pasiūlė išbandyti specifinę metodiką ir supažindino jauną merginą su jos gyvenimą kone pakeitusiu mokytoju Rimvydu Židžiūnu. Šią pažintį Andrė ir vadina savo kelio, kuriuo sėkmingai juda iki šiol, pradžia.
„Pamačiau daug spalvotesnį pasaulį, būsenų gausą, galimybes patirti pasaulį, jausti save. Buvau menininkė, įsivaizdavau, kad labai daug patiriu, bet jausmų, vaizduotės pasaulis išsiskleidė keliasdešimt kartų.
Pradėjau praktikuoti emocinio ir dvasinio intelekto lavinimo metodiką ir supratau, kad su savo vidiniais ištekliais galiu nuveikti daug daugiau. Šiandien padedu kitiems, bet ir pati vis dar mokausi, augu, ieškau kitų saviraiškos formų, kurių vis siūlo ir pats gyvenimas“, – pasakojo A.Pabarčiūtė.
– Andre, daug kalbate apie meilę sau. Ši frazė nuolat girdima ir net tarsi brukama – yra gausybė knygų, seminarų, stovyklų, siūlančių pamilti save. Kaip nepasiklysti šioje pasiūlos jūroje?
– Man meilė – ne šiltas vidinis jausmas. Meilė – grynas, geranoriškas dėmesys, kurį nukreipiame į žmogų, veiklą. Dėmesys – viena didžiausių vidinių valiutų, turtų. Juo viską kuriame. Meilė sau reiškia tokį visa apimantį dėmesį, kaip kad motina nukreipia į vaiką, nukreiptą į save.
Čia ir prasideda savęs pažinimo kelionė. Turime įminti mįslę, kas mes esame, palaikyti save – skirti tam laiko. Žmogui svarbu pažinti kūną, suprasti, kaip jis veikia. Kai stebi save, supranti, kokių sąlygų reikia, kad skleistumeisi. Juk visi žinome, kad tulpės nereikia vežti į Aliaską, o palmė neaugs snieguotuose kalnuose.
Kai norime pasižiūrėti į save, iš pradžių mums reikalingas kieno nors kito žvilgsnis, nes nuo vaikystės į save žiūrime taip, kaip žiūrėjo tėvai, mokytojai ar kiti žmonės, kuriais tikėjome. Mokytojas, specialistas – mūsų akiniai: matykime ne tik jo siūlomas metodikas, teorijas ar praktikas, bet ir tai, kaip tas specialistas mato žmones, save.
Kad ir kokį auksinį pasiūlymą turėtų mokytojas, jis pats juo turi vadovautis gyvenime. Dabar gausybė vos vienus kursus išklausiusių vadinamųjų mokytojų, kurie tuos jiems galbūt ir pasiteisinusius instrumentas pardavinėja kitiems. Man kvalifikacija labai svarbi, bet ne mažiau svarbi ir vedlio sąmonės būklė – požiūris turi žavėti, įkvėpti.
– Kada reikia sustoti ir pradėti galvoti apie savęs paieškas?
– Dažniausiai ieškoti kokių nors atsakymų žmogus pradeda tada, kai jam ką nors skauda. Kai gera, mes tiesiog mėgaujamės tuo, kas vyksta. Nemalonu, negera gyventi, kai nejauti vidinio džiaugsmo, – mano manymu, tai yra tas lakmuso popierėlis, kai derėtų suklusti.
Džiaugsmo nesuteiks skanūs patiekalai, negausi jo iš geidžiamų procedūrų – laimės jausmas atsiras tik trumpam. Puikiai mums apie tai kalba ir kūnas. Kai esame laimingi, kūnas atsipalaiduoja, psichika, pojūčiai atsiskleidžia.
O kai pajuntame, kad mūsų kūne atsiranda įtampa, kad ir kaip gerai klostosi mūsų išorinis gyvenimas, tai ženklas, jog judame ne į tą pusę, net jei visi mums ploja. Gal tas išorinis modelis mums net netinka? Turiu daug klienčių, kurios turi viską, bet laimės nejaučia.
– Ant šiandienos moters pečių – daug atsakomybės: darbuotoja, mama, žmona, puiki draugė, rūpestinga dukra, graži moteris... Ir visur ji turi būti tobula. Ar tai įmanoma? Ir kiek čia svarbi dažnai girdima frazė „esu pakankama“?
– Tokios moterys dažniausiai pas mane ir ateina – pabandžiusios realizuoti tuos tobulumo idealus ir jais nusivylusios. Labai nedideliam procentui moterų šie standartai tinka.
Kas būtų, jei visiems pasaulio žmonėms pasiūtume vienodo dydžio, spalvos ir stiliaus drabužius? Daugeliui jie netiktų.
Jaučiame pilnatvę ne dėl išorinių atributų. Daugelis turi vaikų, santykius, veiklą, bet tai nesuteikia pojūčio, kad tai, ką šiuo metu darau, kur esu, man tinka ir užtenka.
Pilnatvė – tai ne rezultatas, o procesas, kuris visą laiką turi būti atnaujinamas. Jei tavo tikslas – taškas B, nevairuok į jį užmerktomis akimis. Nes nematysi, kas vyksta kelyje, kokie medžiai auga aplink, kokie žmonės eina. Bus daug avarijų ir maža tikimybė, kad pasieksi tašką B. Arba vairavimą teks perduoti kam nors kitam, kuris tave veš nebūtinai su tokia muzika ir tokiu automobiliu, kokių tu nori.
Nuostabu, jei turi tašką B – pilnatvės viziją, apie kurią galvoji, bet važiuok į ją atsimerkusi, budriai stebėdama gyvenimo ženklus. Pilnatvė – procesas. Jei 10 metų eisi į tikslą, tyrinėk tuos metus, kokie dalykai tau padeda jaustis laimingai, o kokie stabdo, pykdo, liūdina.
– Liūdesys, baimė, nerimas, pyktis ir kitos neva blogos emocijos – ne meilės sau požymiai? Ar jų nebeliks, kai save pamilsime?
– Visos blogos emocijos yra reikalingos, jos tarsi navigacijos sistema įspėja, kad kažką darai ne taip: ne su tuo žmogumi arba ne taip bendrauji, ne ten eini, ne tai darai, nesi sąžiningas sau.
Čia ir dabar jausti savo fizines ir emocines reakcijas, jas suprasti – meistriškumas. Tai ir yra minėtas vairavimas atsimerkus.
– Netrukus universitete „WoW“ skaitysite kursą „Santykių alchemija“, jūsų klausysis daugybė moterų. Ką joms pasakysite? Ko šiandienos moterys tikisi, kokių nori atsakymų?
– Žmonės – ne tik moterys, bet ir vyrai – tikisi patarimų, kokių galiu imtis gudrybių, kad santykiai staiga taptų geri, turėčiau laiko sau ir šeima būtų patenkinta. Tų gudrybių yra visokių, bet pirmiausia tai – kelionė.
Mano užduotis šioje paskaitoje – išskleisti žemėlapį, padėti susigaudyti, nuo ko viskas prasideda ir kokie turi būti kiti žingsniai. Visa apimantis savo gyvenimo ir savybių matymas, ištyrimas, kaip mūsų duotybės susijusios su išoriniais santykiais.
Darysime įdomių pratimų, tyrinėsime pasąmonės klodus, kurie mus veikia nebūtinai į tą pusę, kurioje norime atsirasti. Atidengsime paslėptą turinį, kurį galima perprogramuoti ir įdiegti sau artimas vertybes. Perimsime vadžias į savo rankas, pačios sėsime prie gyvenimo vairo ir nuspręsime, kaip ir kur darniai važiuojame.
Esminė mano žinutė moterims bus tokia: jei domiesi savimi, palaikai save, sąžiningai judi į savo pasirinktą tašką B, žmonės, esantys šalia (dėl natūralios empatijos), pradės labiau taikyti tai ir savo gyvenime. Jei darai tai, kas tau tikrai patinka, ir vyras nori palaikyti. Kai jis mato, kad moteris laiminga ir švytinti, nori, kad ji tokia būtų ir toliau.
Tai tinka ir ryšiui su visais artimaisiais. Santykiai prastėja, jei mano būsena prasta, esu susierzinusi. Kai man aišku, kas aš, koks mano pašaukimas šiandien, tai įkvepia ir šalia esančius žmones. Kai padedu sau, labiau suprantu ir kitus, domiuosi jais, esu atvira.
– Jei jau kalbame apie santykių alchemiją, ką turi žinoti moterų, nusprendusių eiti šiuo keliu, vyrai?
– Jie apie tai tikrai sužinos ir tai pastebės. Tai vyrams bus pretekstas augti. Partnerystėje kartkartėmis abiem reikia atsakyti į klausimą, ar kartu vis dar matome tą pačią kryptį.
Be abejo, vyrui reikės nuspręsti, ar apsimoka (o tikrai apsimoka!) gilintis į santykių, intymumo momentus. Juk smegenims patinka augti, tobulėti.
Vis dėlto viena supranta visi – jei moteris laiminga, vyrui tai tik į naudą. Vyro potencialą padeda auginti ir atskleisti iššūkiai. Moters – jai palankios, tinkamos sąlygos.
Suteikime vyrui idealias komfortiškas sąlygas: moteris už viską sumoka, jis sėdi namie, žiūri savo mėgstamus filmus, gauna trokštamų patiekalų ir pan. Vyras nuvys. Vyro nebeliks, jis bus tik nelaimingas katinas ant sofos, o moteris darysis vis priekabesnė ragana.
Pasiųskime moterį į karo frontą – iššūkiai, kova, įtampa, labai mažai moterų jausis čia laimingos. Daugelis taps nusivylusios, isteriškos, nieko nejaučiančios ir tiesiog nelaimingos.
Iššūkiai – vyro augimo stichija. Nevarykime nei moterų, nei vyrų ten, kur jiems ne vieta.
