Lietuviškuose filmuose „Tobulas pasimatymas“ ir „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“, seriale „Moterys meluoja geriau“ išpopuliarėjusi G.Petkutė prieš daug metų paliko gimtąjį kaimą Šilutės rajone ir karjeros siekia Lietuvos didmiesčiuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi vaidybos bakalauro ir magistro studijas aktorės karjerą ji pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Prieš penketą metų persikėlė vaidinti į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Kuria vaidmenis kine ir turi patirties vesti televizijos laidas.
– Kuo jus taip sužavėjo aktorystė?
– Aktorystė pati mane susirado. Aš studijavau režisūrą, bet stojau tik dėl to, kad neįstojau į interjero dizaino specialybę. Teko greitai priimti sprendimus. O atėjusi į tuometes studijas sutikau tinkamus žmones, mano didžiausius gyvenimo mokytojus – savo kurso vadovus Veltą ir Vytautą Anužius, kurie mane ir nukreipė tuo teisingu keliu.
Persikėliau į Vilnių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoti aktorystės. Čia prasidėjo mano tikroji ir pirmoji profesionali pažintis su aktoryste. Šiandien aktorystė man – kūryba, o kūrybiškumas yra labai galinga jėga. Nėra nieko seksualesnio ir gyvesnio už kūrybiškumą. Žmogus, kupinas kūrybos, tiesiogine to žodžio prasme transliuoja didžiulę meilę gyvenimui. Man mano profesija siejasi su meile ir laisve kurti.
– Vaidinate ne tik teatre, bet ir serialuose, kine. Kas jums mieliausia?
– Tiek teatras, tiek filmai, tiek serialai turi savo šviesiąją ir tamsiąją puses. Kaip ir visur, reikalinga pusiausvyra. O ko galiu mokytis iš teatro scenos, žiūrovų, kolegų, dirbančių kartu su manimi, to tikriausiai neišmoksiu dirbdama filmavimo aikštelėje su kamera.
Tačiau tai, ko galiu mokytis dirbdama su kamera, neišmoksiu vaidindama scenoje su žiūrovais.
Manau, artistui reikia visko paragauti. Visaip save išbandyti, pasitikrinti, ko reikia mokytis, ko reikia vengti ar visai atsisakyti. Labai svarbu išlikti sąmoningam ir kartu leisti sau nerti, improvizuoti.
– Kuris vaidmuo jums įsimintiniausias?
– Visi vaidmenys mums svarbūs ir įsimintini, ypač tie, kurie pareikalauja nemažai vidinių resursų kuriant ir analizuojant jų psichologiją, pačią dramaturgiją. Tad iššūkių savo kūrybiniame procese turėjau tikrai nemažai.
Tačiau gal išskirčiau Henriko Ibseno pjesę „Heda Gabler“. Tai buvo magistro darbas, kuris pirmiausia man, kaip Godai, buvo vienas didžiausių augimo procesų. Išjausti, suprasti ir vėliau perkelti į sceną nemažai pastangų reikalavo Hedos valia pasipriešinti galios sistemoms, socialiniam statusui, hierarchijai ir panašiai.
– Ar jums pavyksta išvengtu jaudulio prieš pasirodymus?
– Kiekvienas išėjimas į sceną – tai lyg pirmas kartas. Nesvarbu, kiek laiko vaidini spektaklį, bet žinai: ką gali padaryti geriausio, tą turi padaryti dabar. Ir tas žinojimas visada sukelia jaudulį ir stresą. Juk visada norisi geriausio rezultato tiek sau, tiek žiūrovui. Spektaklis – atsakomybė, o atsakomybė visada mums kelia jaudulį. Argi ne taip?
– Galbūt turite specialių metodų ar būdų, kaip nugalėti stresą, jaudulį?
– Deja, ne. Gal kaip tik leidžiu tam jauduliui išbūti manyje. Ypač jei žinau, kad vakare bus labai sunkus spektaklis, jaučiu, koks kūnas visą dieną įsitempęs. Ruošiuosi tiek fiziškai, tiek psichologiškai save atiduoti scenai ir žiūrovams. Dažnai būna, kad net nevalgau tą dieną. Apskritai nieko nedarau – būnu namie, laikinai izoliuojuosi.
– Kokios emocijos dažniausiai užplūsta nusileidus teatro užuolaidoms?
– Labai skirtingai. Nelygu, koks spektaklis. Būna ir liūdna, kad baigėsi, būna ir pikta, nes kažko nepadarei taip gerai, kaip galbūt tikėjaisi. Bet būna ir gera, ypač jei spėji užmegzti ryšį su žiūrovais.
– O kaip kilo mintis sukurti savo drabužių liniją?
– Drabužių linija atsirado planuotai. Mano tėvai – labai pragmatiški žmonės. Matydama tokį pavyzdį, kitaip tariant, augdama praktiškoje aplinkoje mokiausi ir žemiškų dalykų. Supratau jų svarbą ir naudą. Ir šalia savo kūrybinio kelio puoselėjau mintis apie tai, ką norėčiau sukurti labiau apčiuopiamo ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Tad prasidėjus COVID-19 pandemijai atsirado puiki terpė skirti laiko ir dėmesio „Cozy Shelter“ drabužių dizainui kurti.
– Drabužius siuvate pati?
– Drabužius siuva žmogus, kuris puikiai išmano šią virtuvę. Fiziškai nespėčiau ieškoti medžiagų, pardavinėti, bendrauti su klientais ir dar siūti.
Nemoku gyventi disciplinuotai. Vis dar bandau to išmokti. Nemoku skaičiuoti ir derinti laiko. Vis galvoju, kad man tiesiog sekasi, jog laikas taip susidėlioja, kad viską galėčiau spėti.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Kai didžioji gyvenimo dalis yra kūryba, tarsi atsiduri nuolatinėje improvizacinėje cirkuliacijoje. Viskas, ką atiduodi aplinkai, grįžta atgal.
– Ar drabužių eskizus piešiate pati?
– Viskas prasidėjo būtent nuo mano pačios piešimo ir įsivaizdavimo, kaip „Cozy Shelter“ džemperiai turėtų atrodyti, kam jie labiausiai turėtų tikti ir patikti.
Man labai svarbu, kad būtų išlaikyta kokybės ir stiliaus pusiausvyra. Tai, kas kokybiška, patogu, ne visada gražu, arba atvirkščiai. Tad man labai norėjosi šiuos du aspektus įgyvendinti kuriant „Cozy Shelter“ drabužių dizainą.
Drabužiai buvo kuriami visiems, tačiau šią akimirką norėčiau orientuotis tik į paauglių grupę.
– Kodėl skiriamuoju jūsų drabužių ženklu tapo flamingai? Ką jie jums reiškia?
– Man jie žavūs ir ypatingi nuo vaikystės. Kai užaugau, supratau, kad galiu nuvykti ten, kur jie gyvena, ir pagaliau juos išvydus suprasti, ką jie tokio turi, kas mane vertė skraidyti padebesiais.
Ir pamačiusi juos Kipre, galima sakyti, laukinėje gamtoje, įsimylėjau dar kartą. Tada jau rimtai pradėjau jais domėtis. Jų gyvenimo būdas, bendravimo įgūdžiai tikrai verti dėmesio. Jie skleidžia labai gražią simbolinę žinutę. Tai – meilės, elegancijos ir pusiausvyros, pasitikėjimo savimi simbolis.
– Tai nėra vienintelė papildoma veikla, kuria užsiimate. Esate mergaičių studijos „Cozy Shelter“ vadovė. Papasakokite apie šią studiją.
– „Cozy Shelter“ studijos tikslas – padėti mergaitėms, kurios susiduria su savivertės iššūkiais, auga sudėtingomis socialinėmis sąlygomis arba nori tobulinti ar ugdyti savo įgūdžius bei mąstymą. Norisi padėti joms ugdyti savivertę, pagarbą ne tik sau, bet ir aplinkai, taip pat gebėjimą tinkamai komunikuoti, pažinti savo kūną, emocijas ir taip padėti integruotis į visuomenę.
Kodėl tik mergaitėms? Mano nuomone, kol kas mergaitės visuomenėje patiria daug daugiau spaudimo ir dogmatizmo. Vis dar vyrauja taisyklės, kad jos turi atitikti tam tikrus nustatytus kriterijus. Todėl dirbant tik su mergaitėmis ir pats rezultatas pasiekiamas daug greičiau ir efektyviau.
Žinoma, tai yra ir mano vidinės ambicijos rezultatas. Pati nuėjau ne itin malonų kelią per terapijos seansus. Supratau, kaip svarbu pirmiausia priimti save tokį, koks esi, ir mokėti su savimi dirbti. Ne teisti, o pirmiausia išgirsti ir suprasti. Ir tik tada bandyti ieškoti sprendimo. O sprendimas visada yra. Tik mes įstringame kur kas anksčiau nurašydami save, kad nesugebėsime.
– Jūsų gyvenime tikrai netrūksta nei darbų, nei papildomos veiklos, kaip jums pavyksta visur suspėti?
– Kažkaip pavyksta, nors tikrai sudėtingai. Būna, kad mėnesį dirbu be sustojimo, nes socialinis verslas turi savų niuansų. Kol kas dar mažai galiu apie tai kalbėti, dar daug visko reikia išmokti. Tačiau esu be galo dėkinga savo komandai, kuri yra nuostabi, ir man tiesiog labai pasisekė, kad turiu galimybę suktis tarp tokių žmonių.
– Ar lieka laiko sau? Kaip mėgstate jį leisti?
– Jei būsi pervargęs – o man dažnai tai gresia – būsi neproduktyvus. Neseniai buvau Ispanijoje – stengiausi atsijungti nuo darbų.
