Rugilė gimė ir užaugo pamaryje, nuo vaikystės Kuršių marios buvo jos gyvenimas – visus takelius čia išmindžiojo, plaukti išmoko, neįsivaizdavo, kaip gali būti kitaip.
„Baigusi aštuonias klases išvažiavau mokytis į Gargždus, į gimnaziją, buvau gal keturiolikos. Tėvai išnuomojo kambarį pas tokią močiutę ir likau ten pati sau viena. Ai, tiesa, radiją turėjau. Dabar galiu pasakyti, kad buvo sunkūs metai, jaučiausi vieniša, o ir mokykloje visko teko patirti. Buvau kaimo vaikas, atvykęs į miestelį, gal prasčiau apsirengęs, tėvai tuo metu tikrai nebuvo turtingi... Vaikai yra žiaurūs“, – prisiminė ji.
Visai kitus jausmus patyrė Vilniuje, kai įstojo į universitetą. Atrodė, kad čia visi iš kaimų susirinko. Baigusi ekonomikos studijas nusprendė dar pasimokyti teisės.
„Pati stebėjausi – esu meniškos sielos žmogus. Ir ekonomika, ir teisė buvo sausi mokslai, sunkiai jie man sekėsi. Bet tai ne pirmas kartas, taip jau man yra – pasirenku labai sunkų kelią ir iki galo juo nužingsniuoju“, – nusijuokė moteris.
– Įdomu, ar toji meniška natūra nesvarstė, kad galėtų rinktis dailę, teatrą ar muziką?
– Gal labiau – modernųjį šokį. Tikrai būčiau norėjusi, Drevernoje turėjome nuostabią šokių mokytoją, ji mane mokė šokti nuo penkerių. Rodė mums, kaip šokti su puantais, sukūrėme grupę, važinėjome po aplinkinius kaimelius.
Viską puikiai prisimenu, buvo tokie smagūs, nostalgiški, seni laikai, o muzika, šokis ir teatras nuo tada giliai nusėdo į širdį.
– Ir svajonė liko neįgyvendinta?
– Taip nesakau, nes jau suaugusi Klaipėdoje lankiau šiuolaikinio šokio teatro studiją pas Ingą Kuznecovą, Šeiko šokio teatro šokėją ir choreografę. Buvome suaugusių moterų trupė, važinėjome po konkursus, Drevernoje, industriniuose pastatuose, filmavome vaizdo klipą, vėliau su trupe keliavome po užsienį.
Tos svajonės tikrai nėra apleistos, jos yra ir bus mano gyvenimo dalis, tiesiog aiškiai žinau, kad duonos iš jų nevalgysiu.
– Užsiminėte, kad iš Drevernos išsinešėte sunkių laikų jausmą, tačiau dabar, kai atsisukate atgal, ar kartais nepagalvojate, kad tas sunkumas jus užgrūdino?
– Kartu su vienatvės jausmu iš pamario išsinešiau didžiulį meilės gamtai jausmą. Sunkiai įsivaizduoju save gyvenančią mieste, ant šaligatvio, man trūksta oro, kai nėra medžių aplink, vandens ir vėjo.
Suprantu, kad turiu aukotis dėl vaikų, dėl jų išsilavinimo, bet visos vasaros prabėga pamaryje. Šiandien nepaprastai vertinu, ką man davė kaimas ir aplinka, kurioje augau, – tik čia gyvendama galėjau prisidėti prie Svencelės projekto nuo idėjos iki to, kas dabar čia vyksta.
Esame tie, kurie keičia Svencelę, kurie prikelia apleistas teritorijas naujam gyvenimui. Vaikystės dienos mane išmokė mylėti kiekvieną šios vietos kampelį, kiekvieną medį, kiekvieną smilgą ir, žinoma, vandenį. Suvokti šią erdvę yra nepaprastai brangus jausmas.
– Jei myli vietą, kurioje užaugai, greičiausiai jos nesugadinsi. Atrodo, Svencelę auginate darniai...
– Dermė prasideda nuo bendruomenės, nuo žmonių. Kai pradėjome įgyvendinti Svencelės viziją, susipažinau su architektais, dabar tai žinoma komanda „DO Architects“ – Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis. O tada aš buvau studentė, jie studentai, tuo metu kaip tik atlikę praktiką Olandijoje. Visi kartu norėjome šabakštynus, kuriuose užaugau, paversti darnaus gyvenimo prie vandens konceptu.
Svencelėje plytėjo dvi didžiulės pelkės. Vieną žemės plotą mano tėtis išvalė, sutvarkė senų fermų liekanas, suformavo gražų vandens telkinį – norėjo sodybą pasistatyti. Tiesiai į marias atsivėrė didžiulis žemės plotas, beveik aštuoni hektarai. Kelias šalia, prie marių prieiti gali, netrukus šią vietą pastebėjo jėgos aitvarų mėgėjai. Tvorų tėtis netvėrė, nedraudė aitvarautojams vaikščioti, pirmoji „Kitefiesta“ čia buvo surengta. Beje, festivalio rengėjai netgi savininko neieškojo, manė, kad čia – niekieno žemė.
Tėtis pasakojo, kad anuomet, kai tik prasidėjo nepriklausomybė, jam siūlė daug aplinkinių žemės sklypų. Tada neėmė, sakė, ką su ja veiksiu, dabar požiūris juk visai kitas. Po nepriklausomybės paskelbimo tėtis tapo ūkininku, mūsų šeimoje aš vienintelė neūkininkauju, esu statybininkė. (Juokiasi.)
Tėčio ūkis yra mūsų duona, kurią valgome, nes visa kita sudėta į Svencelės projektą, kuris plėtojamas be jokios valstybės paramos. Su partneriais pastatėme pakrantę, uostą. Sako, neatsipirks mūsų investicijos, o man atrodo, kad būtinai atsipirks per sukurtą pridėtinę vertę aplinkai. Kai tiki idėja, kai dirbi pasimėgaudamas, kai matai, kaip viskas keičiasi, juk turi pavykti. Esame darboholikų šeimyna, jei jau visai atvirai.
– Darboholikė, girdėjau, kartais dar ir jėgos aitvarus valdo? Turbūt gyvenant Svencelėje neįmanoma šiam sportui atsispirti?
– Plaukiojau jėgos aitvarais, bet čiuoždama snieglente gavau keletą traumų, taigi šiandien vietoj aitvarų vairuoju laivą. Esu laivavedė, mėgstu sportinį šaudymą, domiuosi aviacija. Vis įsivaizduoju, kad Svencelėje galėtume turėti nusileidimo taką.
– Dar viena idėja, kuri gali pasirodyti per daug ambicinga! Ar dažnai jums žmonės sako, kad visko per daug prisigalvojate?
– Labai dažnai! Bet aš manau, kad geriausia yra daryti tai, kuo kiti netiki. Pamenu, dar studentė savo grupės draugėms pasakojau apie Svencelę, apie gyvenimą prie kanalų, jos tik pasukiojo pirštą prie smilkinio – kam kasti kanalą?! Bet šiandien jau ne man vienai aišku, kiek daug žavesio turi gyvenimas prie vandens. Vanduo tave neša į kitus vandenis – į marias, į Nidą pusryčių, į Preilą kakavos pavakary. Vanduo Svencelėje turi ypatingą prasmę, džiaugiuosi, kad skepsis nyksta.
Pokyčiai Svencelėje prasidėjo beveik prieš dvidešimt metų. Pirmieji konteineriai, kuriuos pastatėme su verslo partneriu, anuomet buvo iš fantastikos srities. Pirmąją vasarą, kai juos atidarėme, visi turėjome padėti, taigi teko padirbėti bare. Tuo metu turėjau dvejų metų vaiką ir visišką nesuvokimą, ką reiškia padavėjos darbas. Labai nepatiko, rengti strategijas ir planus man sekėsi geriau.
Nuostabūs pirmieji metai, pirmosios patirtys, pažintys, keistos nuomonės apie geležinius konteinerius, kurie gadina aplinką. Turėjo praeiti beveik du dešimtmečiai, kad ir kiti pamatytų viziją, kurią matėme vos keletas žmonių.
– Sakėte, kad išsilaikėte laivavedės teises. Ar turite savo laivą?
– Ruošėmės statyti uostą, tai kaip turėti uostą ir nesuvokti plaukiojimo jame taisyklių? Laivavedžių kursai man buvo natūralus poreikis. Kol kas savo laivo neturime, sakau, kad jam dar neužsidirbome. Skaičiuoju kelius, medžius, takus, inžinerinius tinklus, krantines, nes tokie yra mano šios dienos prioritetai. Neturiu nei namo, nei atostogų vilos – viską esu atidavusi šiai vietai.
– Jūsų vyras gal kapitonas?
– Buvo kapitonas, tačiau ėmėsi kitų projektų. Šiandien mūsų uosto kapitonė yra Donata. Ar daug žinote moterų uosto kapitonių?
Nepaprastai džiaugiuosi, kad Svencelėje vyrai leidžia moterims vadovauti, – aš, pavyzdžiui, esu atsakinga už šeimos verslų plėtojimą, strateginį planavimą, komerciją ir augimą. Ir visus finansus taip pat, taigi kartais vyrai manęs tikrai turi klausyti.
– Kaip suvaldote atsakomybę? Neabejoju, kad būna ir įtampos, ir nesėkmių?
– Išplaukiu. Išvažiuoju. Einu pašokti. Darau tai, kas atgaivina širdį: apsikabinu vaikus, išgeriu kakavos. Su vyrais svarbiausia sutarti. Mūsų šeimos vyrai – agronomai, ūkininkai, medžiotojai, jiems svarbu užauginti, o kai reikia parduoti, nežino, ar uždirbo, ar pradirbo. Mes visi tariamės, svarstome vieni kitų idėjas. Dėl to ir sakome, kad esame šeimos vilkų taryba.
Norėčiau, kad kiekvienas Svencelėje gyvenantis žmogus turėtų galimybę išplaukti, pajausti vėją plaukuose, – tikrai nuostabus jausmas.
Džiaugiuosi, kad laivyba šiame krašte atsigauna, nors biurokratijos ir iššūkių dar labai daug. Kartais atrodo, kad senas įprotis nemylėti vandens dar likęs iš to laiko, kai prie vandens statydavo kolūkio fermas ar gamyklas Klaipėdoje prie jūros. Ir šis požiūris kiša koją supratimui, kaip gyvenimą prie vandens reikia kurti šiandien.
– Rugile, o jūs pati ar norėtumėte gyventi name ant vandens?
– Žinoma! Nuolat apie tai pagalvoju, bet šiandien esu batsiuvys be batų. Nieko tokio. Ateis laikas. Svencelė gera vieta gyventi, buriuoti, plaukioti ir auginti vaikus. Gyvenimas prie vandens yra fantastiškas.
