Į Lietuvą vasarą trumpam grįžęs Andrius neslepia – čia jam dainuoja širdis. „Jausmas, kad skrendi namo, labai stiprus. Lietuva buvo ir liks mano namai – čia gimiau, augau, čia mano šeima, čia – širdis. Jaudulys grįžtant visada yra.
Visada maniau, kad esu užkietėjęs rytietiškų patiekalų mėgėjas, bet namuose kaskart patiriu, kad lietuviški patiekalai – be galo gerai! Pirmiausia ėjau ragauti šaltibarščių ir visko, kas pagaminta iš bulvių.
Ką jau kalbėti apie nuostabią mūsų šalies gamtą, o oras toks, kad jaučiuosi kaip Floridoje“, – juokėsi Andrius.
Jausmas vėl stovėti gimtosios šalies scenoje, pasak A.Butkaus, fantastiškas, juolab kad ir publika dešimtmetį mininčius „Džentelmenus“ pasitiko pasiilgusi, o šalia, užkulisiuose, laukė pažįstami veidai.
Į Jungtines Amerikos Valstijas, Floridą, pajūrio kurortą Sarasotą, išvykęs prieš karantiną jaunas vyras čia gyvena ir dirba jau beveik ketverius metus. Sarasota garsi savo cirku, kuris ir dabar čia įsikūręs, o jo savininkai čia pasistatę didžiulius rūmus, kuriuose šiuo metu įkurtas muziejus.
Tiesa, iki tol kelerius metus A.Butkus gyveno Ispanijos saloje Tenerifėje, tad Lietuvoje jis retas svečias jau pusseptintų metų.
„Toje pačioje srityje – šokiai, dainavimas, televizijos projektai – Lietuvoje dirbau jau daugiau nei dešimtmetį. Supratau, kad noriu ką nors keisti, kai pajutau, jog man visko per daug. Norėjau pagyventi kitose šalyse, suprasti kitokią kultūrą. Pamaniau, kad arba dabar, arba niekada. Išėjo dabar.
Neišvažiavau į nežinią. Planavau, dėliojausi, žinojau, kokie darbai manęs jau laukia, kad turėsiu kur apsistoti. Tenerifėje iki tol buvau lankęsis ne kartą, būdavau ten nuo savaitės iki mėnesio, kol galiausiai likau daugiau nei dvejiems metams“, – pasakojo šokėjas.
Ar Amerika visuomet buvo lietuvių svajonių šalis? A.Butkus neslepia – minčių vykti taip toli jis visiškai neturėjo, puikiausiai jautėsi ir Tenerifėje. Juolab kad ši sala daug arčiau, čia jį nuolat lankydavo ne tik draugai, bet ir šeima. Andrius šypsojosi, kad turbūt daugiausia, kiek jis ten buvo vienas, – savaitė.
„Viską apvertė pažįstamo, kuris turi šokių studiją Sarasotoje, skambutis. Jis man tarsi priminė, kad nedaug tedirbu su šokiais... Man pasiūlė ne tik mokytojo poziciją, bet ir pačiam vėl profesionaliai šokti.
Užpildžiau paraišką, kitus reikiamus dokumentus, valdininkams, matyt, pasirodė, kad Amerikai su mano pasiekimais manęs reikia, o kai visi formalumai buvo baigti ir labai greitai gavau darbo vizą, trauktis nebebuvo kur – išskridau.
Koks buvo planas? Skridau su bilietu į vieną pusę, nes trejiems metams turėjau darbo sutartį, žinojau, kiek valandų dirbsiu, kiek man mokės už pamoką ir panašiai“, – prisiminė A.Butkus.
Vis dėlto atvykusio lietuvio laukė šioks toks nusivylimas – Andriui nepatiko nei studija, nei miestas, nei žmonės. Be to, didžiulis minusas čia gyventi, jei neturi automobilio, tad Andrius iškart įsigijo dviratį ir važinėjo juo. Paplūdimiai ten vilioja poilsiauti ir atsipalaiduoti norinčius amerikiečius, o daugelis jų – vyresnio amžiaus, jau išėję į pensiją.
„Dievuliau, galvojau sau, kur aš papuoliau! Ateini į studiją – čia vien vyresnio amžiaus mokiniai, nuolat kirbėjo mintis, kur aš susirasiu draugų. Ir tai – net ne pirmas įspūdis. Lengvi nebuvo pirmieji dveji metai.
Reikėjo ne tik daug ką sužinoti, bet dažnai ir priprasti, perlipti per save. Čia, Amerikoje, viskas kitaip – pradedant farenheitais matuojama temperatūra, coliais ir pėdomis skaičiuojamu ilgiu ir panašiai.
Iš pradžių negali gauti ir norimo būsto – čia reikia pagyventi ir padirbėti, kad turėtum savo banko istoriją. Tik po pusmečio esi įvertinamas, ar esi mokus, tada lengviau išsinuomosi butą, geresnėmis sąlygomis įsigysi automobilį“, – gyvenimo Amerikoje subtilybes pasakojo lietuvis.
Atvykęs Andrius išsinuomojo nediduką vieno miegamojo butą šalia studijos, ten gyveno metus. Dabar jis mėgaujasi didesniais apartamentais su baseinu ir komplekse esančia sporto sale. Toks butas, pasak A.Butkaus, – nemenkas privalumas, mat sutaupai ne tik sporto salei, bet ir nereikia kaskart lėkti į paplūdimį. Kai turi laisvą pusvalandį, gali paplaukioti čia pat, baseine.
Kalbėdamas apie gyvenimą už Atlanto šokėjas prasitarė, kad pinigai už jo darbą čia kur kas didesni, nei kad buvo Lietuvoje, tačiau ir pragyvenimas nėra pigus. Pavyzdžiui, už buto nuomą kas mėnesį jis atseikėja pustrečio tūkstančio dolerių (apie 2,3 tūkst. eurų).
Gyvendamas Floridoje Andrius džiaugiasi žmonių šypsenomis ir bendravimu – amerikiečiai nebijo sakyti komplimentų, čia gatvėje tavęs gali paklausti, kokie tavo kvepalai, nes tokius norėtų nupirkti ir savo vyrui, ar pagirti šukuoseną. Žmonės čia drąsiai giria vieni kitus, net ir nepažįstamus praeivius.
„Ispanijoje, pavyzdžiui, turi būti vietinis, kad užtikrintai čia pradėtum savo verslą, o atvykusieji visada ir jaučiasi atvykėliais. Ne savas, o svetimas. Čia tokių atvykėlių – dauguma. Pavyzdžiui, mano srityje retas amerikietis čia yra šokių treneris. Mano kolegos – ukrainiečiai, lenkai, lietuviai. Mūsų akcentas vietinius žavi, jie stebisi, kad mes mokame ne vieną kalbą.
Jei su amerikiečiais ką nors susitari, nebūtinai taip ir atsitiks. Jie žiūri savęs. Kartais jis gali neateiti į iš anksto suplanuotą darbo susitikimą, nes tą akimirką jam prireikė poilsio. Aš nejuokauju! Jie moka save pagirti, todėl išgirdęs pasakojimą apie žmogų turi labai pasverti, ką išgirdai. Pavyzdžiui, jei žmogus pasako, kad jis lankė kokius nors kursus, gali būti, kad jis į juos buvo užsirašęs, bet nenuėjo. Ką jau ką, bet parduoti save jie moka.
Kadangi pats esu gerokai kuklesnis ir nesigiriu savo pasiekimais, man tai labai keista ir net erzina. Mėgstu, kai iškalbingi būna mano darbai. Suprantu, kad turėjau galimybę prisiliesti prie daug įdomių projektų ir darau daug, bet girtis – ne man. Gal reikėtų išmokti tai daryti, bet seno šuns naujų triukų neprimokysi“, – juokėsi Andrius.
Andrius čia – šokių mokytojas ir individualiai, ir grupių, o daugiausia jo mokiniai – vyresnio amžiaus moterys ir poros. Moterims Andrius – ir šokių partneris. Norėdamas, kad mokiniai turėtų tikslą, šokėjas su jais važinėja ir po konkursus – vieni jų vyksta Floridoje, kiti – ir toliau Amerikoje.
„Moterys ir vyrai, kiek jau jų turime, nori būti užsiėmę, o konkursai čia – be didžiulės konkurencijos, be kovos jausmo. Visi čia draugiški, visi supranta, kaip nelengva išmokti šokti.
Reikia ir drąsos, ne kiekvienas medikas, bankininkas ar advokatas be baimių išeina iš savo komforto zonos ir šoka. Emocija ir jausmas čia – kaip didelės šeimos, kurie visus palaiko ir džiaugiasi susitikę“, – pasakojo A.Butkus.
Lietuvoje A.Butkus buvo žinomas šokėjas, dainininkas, gatvėje žmonės jį atpažindavo. Artistams dėmesio reikia, kad ir kuriame pasaulio krašte jie būtų. Ar to nepasiilgsta?
Andrius atviras – dėmesio jis gauna pakankamai ir būdamas už Atlanto. Jis dalyvauja šokių konkursuose ir su mokiniais, ir profesionaliai su savo šokių partnere. Per metus su konkursais jis yra aplankęs kone trečdalį didžiųjų JAV miestų.
„Scenos aš neišsižadėjau, ji yra, tik galbūt nėra filmuojama. Taip, čia nedainuoju, čia nėra ir TV laidų vedėjo amplua, bet dirbame ir su publika, ji ir jos dėmesys nedingo“, – šypsojosi jaunas vyras.
Andriaus šokių partnerė Maria Balashova – studijos, kurioje jis dirba, savininko žmona. Kai atvyko lietuvis, moteris laukėsi kūdikio, bet iškart prasitarė, kad pagimdžiusi norėtų su juo šokti profesionaliai.
„Maria buvo šokusi penkerius metus, bet jos lygis nebuvo itin aukštas. Aš jau tikrai neplanavau grįžti į profesionalaus šokėjo vaidmenį. Juolab kad Lietuvoje ar Europoje šokiuose jau buvau pensininkas.
O Amerikoje yra profesionalų, kuriems netrukus bus ir 50 metų, ir jie puikiai pasirodo konkursuose.
Esu realistas, žvaigždžių nuo dangaus man nereikia, bet smagu ir pačiam pasirodyti, be to, džiaugiuosi, kad padedu savo svajonės siekti partnerei, – surasti profesionalų partnerį, turintį patirties, čia nėra paprasta“, – pasakojo lietuvis.
Keliauti mėgstantis Andrius jau turi ir tradicijų – kiekvieną Padėkos dieną jis vyksta į Bostoną, kur pas draugus lietuvius švenčia šią šventę. Porą savaičių jis atostogavo Havajuose.
Tačiau daugiausia jis keliauja su šokiais – vakare šoka, o dieną vaikštinėja po miestą, lanko muziejus, žinomas vietas.
„Neužsisėdžiu, kai įsivažiuoja šokių sezonas, kur nors skrendame kone kiekvieną savaitgalį. Man smagu, spėju pajusti skirtingų vietų kvapą ir atmosferą“, – sakė jis.
Sarasotoje yra ir kitų atvykusių lietuvių, su kuriais šokėjas švenčia Kalėdas, Velykas, kitas lietuviškas šventes. Oficiali lietuvių bendruomenė įsikūrusi ir netoliese esančiame Sent Pyte, ten vyksta Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventės, rengiama Kaziuko mugė.
Lietuvio darbo sutartis po trejų metų buvo vėl pratęsta trejiems. Žinoma, didelis laiko gabalas tarsi išsibraukė prasidėjus kovido pandemijai.
„Dveji pirmieji mano metai čia buvo kritiniai – vos tik atvykau, ir prasidėjo nelemta pandemija. Kai jau galėjau dirbti, viskas ir įsivažiavo. Mano tikslas – gauti žaliąją rezidento kortelę ir pačiam spręsti, kada dirbu čia, kada grįžtu į Europą, namo. Galėčiau gyventi be galvos skausmo“, – atviravo pašnekovas.
Paklaustas, ar jo širdyje gyvena meilė, o gal jau kokia amerikietė suviliojo išvaizdų lietuvį, Andrius juokėsi – santykiams čia nėra laiko.
„Mano profesijos atstovai dažnai susitikinėja su savo partnerėmis, nes su jomis ir praleidžia daugiausia laiko. Šis variantas, akivaizdu, man netinka – juk dirbu pas Marios vyrą. O jei kalbėsime rimtai – kol kas man labiau nei santykiai rūpi darbai. Greičiausiai esu iš tų, kurie bręsta lėčiau. Tad šiandien gyvenu ramiai“, – šypsojosi šokėjas.
