Pikti žmonės buvo pasisavinę kelis jo paveikslus. Negana to, stipriai sudrebėjo šeimos pamatai. Ar dailininkas atsigavo po tų košmarų? „Aš išsigelbėjau savo kūryba – iškirtau fantazijos langą“, – sakė Linas.
Nenuslėpsi, vilnietis menininkas L.Cicėnas žinomas ne tik išraiškinga savo kūryba, bet ir silpnybe moterims bei skandalais. Taip pat pomėgiu pistoletams (tikriems ir žaisliniams).
Jo kūrybinė studija – Alumnate, Vilniaus senamiestyje esančiuose itališko Renesanso stiliaus rūmuose, o tai skamba tikrai intriguojamai. Šalia – itališkas restoranas „Fiorentino“. Dailininkas pasidžiaugė, kad jo savininkas Roberto nupirko jo paveikslą, o šio draugas Michele – du.
„Mano pirkėjas – žmogus, turintis gerą humoro jausmą ir šiek tiek paskaitęs knygų, nes kartais būdavo taip, kad vyras perka paveikslą, o žmona sako: „Arba paveikslas, arba aš.“
Aš jaučiuosi kaip italas ir gyvenu itališkai – va, dabar. O čia, šitose arkose, šnabždesiai itališki.
Štai beržas. Aš visada medituoju prie šito beržo ir jis man primena Paulių Širvį“, – dėstė Linas.
Pailga L.Cicėno kūrybinė studija, kurioje sukiojasi katinas Markizas, – neabejotinai išskirtinio menininko buveinė. Antikvariniai rytietiško stiliaus baldai, veidrodžių siena, oda apmušta sofa ir daugybė paveikslų. Ant stalo – raižytos krištolinės taurės ir grafinas su baltuoju vynu.
L.Cicėno gyvenimo būdas, stilius – rokenroliškas.
„Meilė, laisvė ir vynas – man to reikia, kad būčiau laimingas. Žmogus turi džiaugtis gyvenimu ir jį kasdien švęsti“, – mėgsta sakyti Linas ir pažeria kelias lotyniškas sentencijas.
L.Cicėno tapybos stilius keičiasi, tačiau jo paties – ne. Atvirkščiai, dar labiau jį puoselėja, tobulina. Ant kiekvieno piršto – po sidabrinį žiedą. Kiekvienas žiedas ką nors primena.
„Aš niekada nebuvau abejingas juvelyrikai. Pats sau esu sukūręs žiedą kažkurio savo gimtadienio proga“, – sakė Linas.
Ant riešų – kelios apyrankės, ant kaklo – sunkus sidabrinis vėrinys.
Jo kūnas – vien tatuiruotės. Neseniai pasidarė dar dvi ir neslėpė, kad tokia procedūra – gana brangi ir skausminga ir ne kiekvienam tą skausmą iškęsti.
„Tatuiruotės – tai mano vidinių ieškojimų išraiška, kad oda gali būti tarsi drobė. Tai labai sena japonų samurajų tradicija irezumi. Anksčiau buvau nusistatęs prieš tatuiruotes. Bet kiekvieną dieną žmogus nepastebimai keitiesi. Aš noriu būti savimi. Tatuiruotės – tai dalis mano kūrybos. Svarbiausia, aš nenoriu būti nuobodus pats sau“, – kalbėjo dailininkas.
Savo išvaizda jis primena roko žvaigždę ir visada atkreipia žmonių dėmesį.
Kai sutartu laiku atėjau į studiją, pas jį buvo sūnus moksleivis Brunas Dovydas, kurio susilaukė su buvusia žmona Rūta. Su kitomis moterimis ekstravagantiškasis menininkas turi sūnų Adomą, dukras Elžbietą ir Aniką Rebeką.
Pasikalbėti įsitaisėme prie apvalaus stalelio kieme prie lango. Paklaustas, kaip prasideda jo diena, Linas atsakė: „Atsikėlęs iš karto varau į „Gym+“ – sporto klubą „G9“. Paskui parūkau, išgeriu. Pasportavus ateina įkvėpimas.“
Lino gyvenimas visada buvo spalvingas. Kai kadaise gyveno Londone, kapinėse prižiūrėjo rožes. Kapinės jį užbūrė tvarka, rožių aromatu ir ramybe. Kapinėse nejautė mirties dvelksmo – atvirkščiai, svajojo apie meilę ir džiaugėsi, kad monarchija jam patikėjo tokias svarbias pareigas.
– Linai, gyvenote labai įdomiose vietose: sename name ant Užupio kalvų, Londone. Dabar jūsų studija – Alumnate. Ar gyvenamoji vieta formuoja dailininką, ar turi įtakos jo kūrybai?
– Turi. Pozityviai, su moteriška šiluma. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą buvau Milane svečiuose pas kinų menininkę Chen Wong. Susipažinau su daugybe puikių italų menininkų. Galiu pasakyti: gyvenimo kokybė Vilniuje, palyginti su Milanu, labai gera.
Londone gyvenau pas Andrew Loganą. A.Loganas – vienas garsiausių Didžiosios Britanijos menininkų, skulptorius ir juvelyras. Jis sukūrė mano portretą-skulptūrą, o aš jį nutapiau prie pianino.
Kai menininkai sukuria vienas kito portretą, tarp jų yra esminis – širdies ryšys. Tai, kad jis sukūrė mano portretą, laikau garbe ir pripažinimu.
Londone prižiūrėjau rožes senose Vakarų Norvudo rajono kapinėse. Tai pati brangiausia profesija, jeigu kam nors pasiseka. Vadinasi, man pasisekė tuo momentu.
Tai – poeto darbas. Beje, mokėjo kas savaitę, ir labai padoriai. Tiek pas mus profesoriai tuo metu neuždirbdavo.
Kolegos afrikiečio iš Nigerijos pasiūlymas, kad man sumokės 5000 svarų, jei vesčiau juodaodę, manęs nesudomino. Nelegaliai – čia ne mano stilius.
Bet gyvenimas kaip jūros banga – nuneša ir nuplauna. Ir vėl tu kažkur atsirandi. Stebuklingo sapno vedamas sugrįžau į Vilnių. Vedžiau Rūtą, mums gimė sūnus Brunas Dovydas.
– Kas įkvėpė kurti seriją paveikslų su Romos vilke?
– Italija. Ji tokia spalvinga ir įdomi. Pirmiausia kažkaip viską „pavariau“ į rombą – 1 metras ant 1 metro. Kvadratiniame paveiksle išėjo tokia kubistinė Romos vilkė. Tą paveikslą padovanojau tokiai Monikai.
Paskui intensyviai pradėjau tapyti kitą Romos vilkę, kurią pavadinau „Baza Gaza“. Jeigu aiškiau, tai Romos vilkė leidžia garus ir dujas.
„Baza Gaza“ iškeliavo į Niujorką. Tą vilkę nupirko geras žmogus ir savo kolekcijoje pakabino šalia Andy Warholo nutapyto Marilyn Monroe paveikslo.
Tačiau dabar yra dar kitaip. Tapau trečiąją Romos vilkę. Kažkas pasakė, kad ji panaši į skruzdėlę, bet tai man nesvarbu.
Iš tikrųjų kažkas mane persekioja – vėl atvėriau fantazijos duris. Nutapiau Marcello Mastroianni portretą. Betapant mūza mestelėjo idėją, kad jo akiniuose turi atsispindėti moteris su trimis krūtimis. Tai pati tikriausia Romos vilkės deformacija. Taigi ši – jau ketvirtoji Romos vilkė.
– Williamą Shakespeare’ą apdovanojote cirko Pinokio nosimi. Jo portretas kaukolių fone – įspūdingas, tačiau dramaturgo nosis dar įspūdingesnė. Ar ne per žiauriai transformuojate klasikus?
– Tai – tik forma. O kodėl Rene Magritte’as su katiliukais pakilo į dangų ir danguje save pavaizdavo? Visų pirma aš nesu realistas. Realizmas man – visiškai nuobodus.
Kadaise nutapiau genijų portretų seriją. W.Shakespeare’as – vienas jų. Pirmasis paveikslas buvo Wolfgango Amadeaus Mozarto, antrasis – W.Shakespeare’o, trečiasis – Cervanteso.
Dabartiniame tapybos etape – pastaruosius porą metų – plėtojau glamūro temą. Nutapiau „DJ Muerto“. Didžėjus yra mirtis, o muzika yra gyvenimas.
– Jums ne kartą teko kovoti dėl savo paveikslų. Vis norėdavote juos eksponuoti restoranuose, klubuose, o finalas – nekoks: arba kelių negrąžindavo, arba kildavo susistumdymai norint juos atsiimti.
– Porą kartų nesąžiningi žmonės norėjo pavogti mano paveikslus. Dėl to teko kovoti teismuose. Protu nesuvokiama, kaip žmogus vogtą paveikslą gali pakabinti savo namuose ir juo gėrėtis. O teismuose kažkodėl kaltas dailininkas ir jis pralaimi ieškinius.
Kartą toks renginių organizatorius pakvietė: ateik į naktinį klubą Rotušės aikštėje, pakabink paveikslus, pagrosi. Sutarėme, kad aš darysiu teatralizuotą renginį, kuriam jis skirs 2000 litų. Jam mano paveikslai patiko. Po to matė reikalą juos pavogti. Ignoruodavo mano eskizus teatralizuotam šou, neatsiliepdavo į telefono skambučius.
Vienas kitą padavėme į teismą. Dailininkų sąjunga raštiškai teismui patvirtino, kad vienas mano paveikslas gali kainuoti 20 tūkstančių eurų.
Mano advokatas paprašė areštuoti jo turtą. Tik tada jis grąžino tris paveikslus, bet jie atrodė kaip pavažinėti ant asfalto. Turėjau juos pertapyti.
– Socialinio būsto ant Užupio kalvų, kuriame gyvenote 25 metus, jums nepavyko įsiteisinti. Dėl jo buvo kilę daugybė konfliktų, kurie gerokai jums kartino gyvenimą ir gadino nervus. Ar jaučiatės įžengęs į naują gyvenimo etapą?
– Tai buvo avarinis namas be langų, grindų, durų, be elektros, su supuvusiu vandentiekiu ir baisiu lauko tualetu. Tą vadinamąjį būstą, į kurio remontą įdėjau daug savo lėšų, norėjau privatizuoti jau nuo 1991 m. Bet ar žmogus be pažinčių čia, Lietuvoje, gali ką nors gauti, įteisinti? Man nepavyko.
2006 m. vasarą, kai sūnus dar buvo motinos pilve, buvo padegti to namo sandėliukai ir garažai. Rūta brėkštant pamatė liepsnas. Dar spėjau išvairuoti iš garažo mašiną su pilnu baku benzino. Liepsna buvo tokia didelė, kad nuo jos užsidegė namo kraigas, elektros instaliacija, pradėjo sproginėti langai.
Greitai paaiškėjo gaisro pasekmės – atėjo „stebuklinga“ komisija iš savivaldybės ir pasakė, kad namas avarinis. O aš pasakiau, kad ir namas, ir aš nesame avariniai, ir dėl to teisiausi penkerius metus ir teismą laimėjau.
Bet 2014 m. prasidėjo antrasis įvykių etapas. Krymo aneksija simboliškai sutapo su įvykiais mano kieme. Mano kaimynas, jau kitas, nukirto mano vandentiekį, užvertė akmenimis namo duris, pastatė stebėjimo kameras. Prasidėjo provokacijos ir kova.
Kaimynų ir savivaldybės valdininkų tikslas buvo mane pasodinti, kad atimtų mano šeimos namus. Jie norėjo tą namą nugriauti ir statyti ten kotedžą. Daugybę metų koviausi su jais.
Aš nuo Rūtos slėpiau tuos dalykus. Bet nuo žmonos nepaslėpsi. Kartą sudrebėjo ranka užvedant automobilį, ir ji paklausė: „Sakyk, kas yra?“ O mano rytas prasidėdavo nuo pašto dėžutės. Gauni daug laiškų ir iš karto skambini advokatams.
Ar gali šeima gyventi be vandens? Į mano prašymus savivaldybė nereagavo, nors viską puikiai žinojo. Aš ir mano šeima jiems buvome persona non grata.
Dėl tų dalykų iširo mano santuoka. Rūta išsinuomojo butą ir išsikraustė iš namų.
Taip, nuo tų įvykių praėjo nemažai metų. Čia, Alumnate, kur kas geriau. Itališkos arkos mane ramina.
– Bet jūs turėjote ne vieną šeimą. Šeima jums buvo per sunki našta?
– Labai įdomus klausimas. Smerkiantis ir su priekaištu. Man visą laiką buvo svarbi šeima. Jeigu viskas būtų buvę gerai, jeigu manęs žvėrys nebūtų puolę, aš būčiau gyvenęs su ta pačia šeima. Aš deformavausi. Ir deformavosi mano kūryba.
Kai kuriuos negatyvius dalykus įkūnijau paveiksle „Cosa Nostra. Dolce Vita“, kur save pavaizdavau su dviem pistoletais.
– Ar prisimenate savo buvusias žmonas, savo vaikų motinas, kurios – vis kitos? Ar nesudėtinga su jomis bendrauti?
– Kaip pasakius? Rūtą vedžiau, kai jai buvo 20, kartu pragyvenome 13 metų.
Man yra svarbūs mano vaikai. Mano dukra Elžbieta yra susižadėjusi, kitais metais nori kelti vestuves. Ji gyvena Švedijoje.
Kita dukra, Anika Rebeka, kuri gyvena Milane, – modelis. Kiek joms metų? 20–22 – kažkas tokio. Adomas gyvena Vienoje. Brunas Dovydas – Vilniuje, vasario mėnesį jam sukako 17 metų.
Kartais sunku suskaičiuoti, kiek kuriam vaikui metų, nes aš pats nežinau, kiek man metų.
Pati žmogaus egzistencija yra kūryba ir teigiamos vibracijos, o gyvenimas – paslaptingas dalykas.
– Kaip matote savo ateitį, ką planuojate daryti?
– Aš turiu nutapyti gerų paveikslų ir parodyti juos Romoje ir Niujorke – va, tokia mano ateitis.
– Ar atsigavote po tų negatyvių ir absurdiškų dalykų?
– Išsigelbėjau savo kūryba – iškirtau fantazijos langą. Sukūriau paveikslų seriją „Paris Paris“ apie Paryžių, kuris gyvena mumyse. Tai kaip ruletės sukimas: pasiseks ar nepasiseks? Kaip geras repas.
Pažintis su moterimi X arba įkvepia, arba neįkvepia – arba pavyksta paveikslas, arba nepavyksta. Viena pažinčių buvo nutikimas su bankininke.
Viskas prasidėjo gana sklandžiai, nes ankstesnėje savo santuokoje ji nesugebėjo įsigyti mano paveikslo, bet mane žinojo kaip menininką ir kaip asmenybę.
Ji papasakojo įdomių dalykų iš savo praeities, parodė nuotraukų. Vienoje nuotraukoje, kur jai 18 metų, ji jauna ir graži kaip stirna, sėdinti ant sofutės palmių fone.
Tad man beliko iškirsti fantazijos langą, per kurį matyti Eiffelio bokštas. Man pasigirdo Malcolmo McLareno muzika „Paris Paris“, sušmėžavo Catherine Deneuve, Serge’as Gainsbourgas. Taip ir atsirado tas paveikslas.
Jį norėjo nupirkti vienas niujorkietis. Bet šeštadienį jam nepavyko išsigryninti pinigų, nors jis vis kartojo „Cash King, Cash King“ (Grynųjų pinigų karalius).
Jis sugrįžo į Niujorką, bet taip ir nenupirko to paveikslo. Tačiau gerą paveikslą visuomet kas nors nuperka. Ir netikėtai pasirodęs tapytojas žydas iš Paryžiaus nupirko tą „Paris Paris“. Aišku, ne už tiek, kiek aš norėjau, todėl jam vis kartojau, kad mažiausiai mėnesį turėčiau gyventi pas jį Paryžiuje.
Gavęs tuos pinigus penktadienio vakarą nuvariau pasiausti į „Materialiste“. Nusiyriau prie baro ir įrėmiau fantazijos pistoletą blondinei į nugarą. Ir atsirado vėl naujas paveikslas – „Cash King“. Štai taip gimsta paveikslai. Fantazijos fontanas trykšta visada.
