Šią vasarą Dominykas sau buvo pažadėjęs niekur nevažiuoti, neprisigalvoti iššūkių, neturėti nuotykių. „Kad galėčiau deramai pailsėti. Būti kur nors lietuviškame kaime ir gerti rūgpienį“, – sakė jis.
Tad ar liko laiko kaimui ir rūgpieniui?
„Liko laiko nuvažiuoti į kaimą, tik rūgpienio ten neradau – radau dvarą, nuostabios moters ir draugų mamos Meilės dvarą, į kurį užsuku kiekvieną vasarą.
Bet keletą naktų praleidžiu portike – tokioje terasėlėje – žiūrėdamas į šviesų vasaros nakties dangų ir mąstydamas apie gyvenimą. Ten visada šiek tiek pailsiu ir įgaunu erdvės pojūtį. Tik tai – ne kaimo troba.
Vasarą dažniausiai važiuoju ne į kaimus – į dvarą, gamtą. Kaimas lieka kitais metų laikais. O šiaip norėčiau turėti ir savo kaimo trobą, ir rūgpienio dabar, su jumis kalbėdamas, visai užsimaniau“, – šypsojosi D.Vaitiekūnas.
Su bičiulėmis išvykdamas į Islandiją, kur praleido savaitę, Dominykas savo socialiniame tinkle paskelbė kuriam laikui atsijungiantis nuo kone visų naudojamos pokalbių programėlės. Jau keletą metų jis neturi ir feisbuko bei instagramo pranešimų – juos išjungė.
„Mane tikrai vargino elektroninis triukšmas, o mano darbo aplinkoje žmonės net sutartis ar sąskaitas siunčia mesendžeriu. Supratau, kad atostogos įlindus į šią programėlę ir čia užsiėmus smulkiais darbais – ne atostogos, todėl laikinai ištryniau.
O grįžęs vis dar neįsirašiau, nes supratau, kad juo galiu naudotis ir atsidaręs kompiuterį. Norėčiau šiek tiek susimažinti elektroninės taršos. Nežinau, kaip man seksis tai padaryti, gal teks ir vėl įsirašyti, bet kartkartėmis pailsėti reikia – tai mus, be jokios abejonės, vargina“, – svarstė Dominykas.
Aktorius atviras – jam būtų sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be socialinių tinklų, ypač jei kalbame apie profesinį. Asmeniniame gyvenime jis stengiasi kiek daugiau palaikyti realų ryšį su draugais ir artimaisiais, ypač su gyvenančiais Vilniuje. Jis džiaugiasi, kad draugams jam pavyksta skirti bent vieną vakarą per savaitę.
„Bet su savo auditorija – koncertų lankytojais, muzikos gerbėjais, dabar ir spektaklio apie savo giminės, šeimos istoriją „Slabodkės vyšnelė“ žiūrovais – dažnai bendrauju per socialinius tinklus. Ir man patinka papasakoti, išgirsti, atsakyti į klausimus. Tačiau kaip ir bet kuriam bendravimui, tam reikia energijos ir laiko“, – sakė jis.
Islandija Dominykui – gražiausia šalis Žemėje iš tų, kuriose yra buvęs. Čia jis lankėsi jau tris kartus, iš viso Islandijoje praleido 6 savaites.
Su draugėmis čia jis leidosi į žygį – keliavo kalnais ir slėniais po islandišką gamtą. „Laugavegur“ žygis tęsėsi 55 kilometrus, o ant pečių kuprinėse kompanija nešėsi ir maistą, ir daiktus, ir palapinę.
„Labai norėjau save išbandyti: kiek galiu patempti daiktų, kiek pasigesiu ryšio ir civilizacijos. Keliavome Islandijos Hailando regione, kurį juokaudamas vadinau Islandijos Aukštaitija.
Regionas garsus tarp žygeivių, nes čia nuostabi gamta, galima pamatyti visą jos įvairovę: nuo lavos laukų, sniego uolų, žalių samanų iki karštųjų versmių, į paviršių išlindusio verdančio vandens, kalnų, vėjo, ledynų. Visa tai gali ne tik pamatyti, bet ir paliesti, pasėdėti, pasigrožėti.
Tam tikruose maršrutuose ten įkurtos stovyklavietės, kuriose galima apsistoti. Svarbiausias žygio sėkmės dalykas čia – orai. Mums pasisekė, nes neužklupo audra, nelijo.
Tačiau pirmąją naktį gavome išbandymą – temperatūra buvo nulis laipsnių ir pūtė stiprus šiaurės vėjas. Palapinėje buvo gana vėsu, bet buvome tam pasiruošę, tad neišsigandome“, – pasakojo Dominykas.
Viena romantiškiausių žygio dalių atlikėjui buvo upių kirtimas. Daugelį upių ir upelių galima perbristi su vandeniui atspariais žygio batais, mat šiuo metu jie ne itin sraunūs, nusekę.
Tačiau ne vieną upę kompanijai teko kirsti ir nusiavus batus, juos ir drabužius pasiėmus į rankas, be to, nebuvo galima paleisti ir žygio lazdų.
Gera žinia čia – kad vanduo buvo šiltesnis nei 0 laipsnių.
„Ištverti tikrai įmanoma, nors kojas, prisipažinsiu, rimtai gelia.
Toks iššūkis buvo smagus, esu nuotykių žmogus, tad kelionę pavadinti sunkia vargiai galėčiau.
Nežinau, ar gyvenime yra įspūdžių, kurių neišdildo laikas ir atmintis, ligos ar senatvė, bet ši kelionė tikrai buvo labai įspūdinga. Kol kas gera prisiminti ir tą islandišką vasarą, kai temperatūra svyravo nuo 0 iki 20 laipsnių šilumos. Man vėsesnės vasaros patinka gerokai labiau nei karštos.
Vis dėlto pats didžiausias įspūdis – Islandijos gamta, jos didybė ir, sakyčiau, autoritetas. Dar vienas įspūdingas dalykas ten – spalvos: neįtikėtino žalumo samanos, tokios salotinės, kad atrodo, jog jos nuspalvintos. Spalvotos uolienos, atsiradusios dėl seismologinių, geologinių dalykų.
Islandija – aktyvių vulkanų sala, kurios viduryje yra skirtis tarp Amerikos ir Europos plokščių. Neįtikėtinai atrodė ir pro lėktuvo langą matomas visai neseniai išsiveržęs ugnikalnis“, – pasakojo Dominykas.
Jaunas vyras tikėjosi, kad ugnikalnis bus įspūdingiausias jo pamatytas vaizdas. Deja, tądien, kai kompanija buvo suplanavusi žygį į ugnikalnį, maršrutai buvo uždaryti dėl netinkamos vėjo krypties ir pavojaus žmonių sveikatai.
Dominykas tikisi, jog kitą kartą pavyks pamatyti šį gamtos stebuklą, nors vietos žmonėms ir linki, kad ugnikalniai neišsiveržtų ir netrikdytų jų gyvenimo.
Paklaustas apie tokių kelionių buitį dainininkas šypsosi – ji paprasta: viską, ką gali panešti ir ko labiausiai reikia, susikrauni į kuprinę ir keliauji.
Vadinamąjį primusą, ant kurio bičiuliai virė kavą, maistą, šildė vandenį, puodelį, dvejas pirštines, daug kojinių, termodrabužius, nuo vėjo saugantį džemperį, vandenį, maistą – viską nešiesi ant pečių. Specialus autobusas tik atveža į žygio pradžios vietą ir paima po jo.
Besiruošiantiems į tokį žygį Dominykas turi vieną patarimą: čia ne toks žygis, kur gali eiti nusiteikęs, kad bus, kaip bus. Jam reikia rimtai pasiruošti, kruopščiai apgalvoti kiekvieną daiktą, kurį nešiesi.
„Gali būti riesta – mažų mažiausiai kentėsi nepasiėmęs pakankamai tinkamų rūbų, nes vėjas vietomis būna žiaurus.
Kai kuriose stovyklavietėse galima nusipirkti dušo kuponą ir specialiai įrengtuose dušuose penkias minutes gauni karšto vandens.
Kitose teko praustis kriauklėje, bet tai tikrai ne pats didžiausias nepatogumas, kokių gali būti gyvenime. Išėjau į gamtą ir priėmiau jos sąlygas, todėl didelio iššūkio ar erzelio dėl to nejutau“, – pasakojo D.Vaitiekūnas.
Trys bičiuliai miegojo vienoje palapinėje, jos dalis nešė išsidaliję. Miegmaišiuose juos šildė ne tik termorūbai, bet ir žieminės kepurės. Beje, įdomu paminėti ir tai, kad vasarą Islandijoje niekada nesutemsta – turistautojus džiugina ištisa diena, savo kelią galima nueiti tada, kada norisi.
Kompanija maršrutą, kuriam įprastai skiriamos keturios dienos, padalijo į tris dalis.
Ką tokios kelionės duoda?
„Pirmiausia galimybę atsitraukti nuo kasdienybės, rūpesčių, galimybę suprasti, kad fizinė veikla, bent jau man, yra daug lengvesnė ir paprastesnė už daugelį dalykų, kuriuos aš darau gyvenime: kalnais eiti buvo daug lengviau nei spręsti kai kuriuos darbinius iššūkius, kad ir kaip mėgstu savo darbą.
Tokiose kelionėse viskas aišku, paprasta, regima, o problemos labai konkrečios. Draugystei tokios kelionės suteikia išbandymų, tačiau pirmiausia ruošiantis žygiui reikia suvokti, kad šioje kelionėje – ne tik tu, bet ir kiti, bendražygiai, o visi nepatogumai tikrai ne tokie dideli.
Kasdien jų mes patiriame daugiau. Kai skauda raumenis, nieko tokio, sunku, kai skauda širdį.
Ar kartočiau? Kad ir rytoj. Bet rytoj, kaip ir poryt, laukia darbai. Dar po kelių dienų su draugais išskrendu į Italiją tinginio atostogų. Tad mano vasara subalansuota. Vis dėlto tikiuosi, kad kaimo ir rūgpienio, kurių vis dar norėčiau, paragausiu žiemą“, – šypsojosi Dominykas.
