Aktorė šiame vienuolyne sutiko ir 2023 metus.
Vidurvasarį Eglė ir vėl čia. Šįkart buvo ir ypatinga proga – 25 metai, kai Palendriuose įkurtas Šv.Benedikto vienuolynas. Tai didelė šventė, suvažiavo žmonių iš viso pasaulio.
Palendrių Šv.Benedikto vienuolynas yra vyrų vienuolynas, kuriame gyvena broliai vienuoliai. Eglė gyveno svečių namuose, ten gali apsistoti ir moterys, o atvykę vyrai gali apsigyventi ir pačiame vienuolyne kartu su broliais. Tiesa, svečių namelyje vietų nedaug, tad E.Jackaitė kambarį čia užsisakė gerokai iš anksto.
„Kodėl ten grįžtu? Laikas, praleistas ten, ypatingas, kitoks... Man ten be galo gera ir tai puikiausias laikas sau. Juk namie visada yra ką veikti: namai, darbai, vaikai, reikalai, tiesiog užsisuku tame.
Pasaulis įtraukia mus visus, tad turime atsigręžti į save, į Dievą, stabtelėti ir ramiai įkvėpti kitokio gyvenimo oro – be streso, skubėjimo, lėkimo. Šioje aplinkoje tai padaryti lengva“, – sakė aktorė.
Atvažiavusi į vienuolyną Eglė pirmiausia išjungia telefoną, o tada visa esybe pasineria į tylą, maldą, Šventojo Rašto skaitymą.
„Man vienuolyne ypač ramu ir gera. Vaikystėje išmoktos šventos giesmės, maldos tuo metu iš mano lūpų skamba visai kitaip nei įprastai, nes ten nėra jokių pasaulio reikalų. Per dieną yra septyni maldos laikai, – apie brolių benediktinų kasdienybę pasakojo Eglė. – Prasideda pusę šeštos ryto, o paskutinės pamaldos – 20 val. 30 min. Kas kelias valandas per dieną jie eina į bažnyčią melstis. Taip dariau ir aš.“
Per mišias broliai gieda ir meldžiasi lotyniškai. Apsistojusiesiems vienuolyne yra galimybė iš arčiau susipažinti su vienuolyno gyvenimu, dalyvauti šv. mišiose, maldose, girdėti magiškai skambančius grigališkuosius choralus.
„Vos atvykusi būtinai einu išpažinties, su broliu Grigaliumi atvirai kalbamės. Jis visada sutinka nuoširdžiai, su meile. Tiesa, jis pats yra iš Niujorko, bet puikiai kalba lietuviškai, nes čia gyvena jau daugiau nei 20 metų“, – pasakojo E.Jackaitė.
Dienas, praleistas vienuolyne, Eglė vadina savo dvasiniu SPA, kuriame maudosi su didžiausiu malonumu, siela ir kūnu čia semia gėrį ir buvimą ramybėje, malonėje, atsitraukusi nuo pasaulio reikalų. Gilus ramybės jausmas ir tos akimirkos moteriai – didžiausia palaima.
„Ne tas turtingas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka, – vis kartoju sau tėčio ne kartą sakytus žodžius. Tad ir man visko užtenka. Turiu tiek daug, o pirmiausia esu mylima Dievo. Juk Jo valia aš šiame pasaulyje ir turiu tiek daug už ką dėkoti.
Esu daug keliavusi, daug šventų vietų pasaulyje aplankiusi, Šv.Benedikto vienuolynas – ne vienintelis, kuriame lankausi. Dažnai važiuoju ir į Palemono vienuolyną pas sesę Liuciją. Mus su ja sieja ne tik tikėjimas, bet ir artima draugystė. Šventos vietos irgi skiriasi, kiekviena turi savo specifinių dalykų.
Vienuolynuose iš naujo atkuriu ir sustiprinu ryšį su Dievu, savimi, kaskart permąstau savo gyvenimą ir už viską nuoširdžiai dėkoju.
Tokios dienos man – išsigryninimas, kokybė, atsitraukimas nuo priklausomybių, pavyzdžiui, socialinių tinklų. Čia išnykau, įsiliejau į ramybės upę, atsitraukiau nuo visko ir ašaros riedėjo. Bet verkiau ne iš skausmo ar liūdesio, o iš gerumo“, – šypsojosi Eglė.
