Transliacijos režisieriaus darbų sąrašas tikrai ilgas ir solidus, o jo kulminacija – Eurolygos finalo ketverto ir Tokijo olimpinės žaidynės. Geografija irgi įspūdinga: retransliuotos Azijos žaidynės Filipinuose, pasaulio vyrų rankinio čempionatas Egipte, FIBA vyrų pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje, pasaulio jaunių lengvosios atletikos čempionatas Kenijoje...
Lietuvoje Tomą pažįstame kaip ilgametį „Lietuvos balso“, Lietuvos futbolo rinktinės, Kauno „Žalgirio“ Eurolygos transliacijų režisierių.
– Ar jautėte savo talentą jau nuo vaikystės?
– Televizija ir videomenas man kėlė labai dideles emocijas. Ypač jei tai būdavo susiję su muzika. Tie vaizdo klipai mane tiesiog pakerėdavo. Nuo vaikystės esu gana lakios fantazijos. Kartais pamatau kokį nors vaizdinį – tarkim, galimo klipo fragmentą, sporto epizodą, kaip jį būtų galima perteikti – ir per kūną net pereina šiurpuliukas, kaip visa tai norisi įgyvendinti, papasakoti vaizdu.
Ne visada žinau, kokiu būdu tai galėčiau padaryti, bet per daugelį metų pavyko surinkti nuostabią žmonių komandą – jai papasakoju savo viziją ir nuo to atspirties taško bandome idėją vizualizuoti. O jei kalbėtume apie transliaciją, mane ypač traukė sportas. Nes jame neapsakomai daug energijos, dramaturgijos.
Žiūrėdamas varžybas, viena vertus, dažnai to pasigesdavau, kita vertus – pamačiau, kaip tai yra gražu, ir kilo noras tai papasakoti savaip. Ypač per tiesiogines transliacijas, nes tai nėra pastatomasis renginys, todėl padaryti kokybiškai gerai yra daug sudėtingiau. Viską turi pasakoti čia, dabar ir tame yra tiek adrenalino...
– Savaip papasakoti jums sekasi geriau nei daugeliui. Kaip manote, kodėl?
– Turbūt todėl, kad atėjęs į transliaciją aš ją pajuntu visu kūnu. Tiesiog jaučiu ją kadruotėmis, kamerų darbu, mygtukų paspaudimais. Tas procesas persmelkia mane, būna, kad ir susijautrinu, susigraudinu, netgi liaujuosi kalbėjęs su operatoriais. Sunku tai nusakyti. Ir šią jausmų paletę išgyvenu per visą transliaciją.
O jei nepadarau taip, kaip būčiau galėjęs, kaip norėjau, labai išgyvenu. Nujaučiu, kad būtent čia yra mano sėkmės priežastis, kad visa tai tarsi yra manyje.
– Tačiau buvo ir kažkoks konkretus momentas, kai supratote, kad būtent šias priemones norite naudoti savo vaizdiniams pagauti?
– Kai pirmą kartą atėjęs patampyti kabelių pamačiau kilnojamąją stotį, režisūrinę su daug monitorių, įrangos, suvokiau, kad visa, ką matau vaizduotėje, galima sukurti realiai. Ir, svarbiausia, čia ir dabar, neturint laiko apgalvoti, susidėlioti scenarijų, aptarti jį su komanda. Ir už tai gauti milžinišką kiekį adrenalino.
– Jaunam vyrukui adrenalinas buvo būtinas, ar ne?
– Taip. Aš tikrai nerasdavau kur padėti savo energijos, o jos visada turėjau labai daug. Kur tik aš jos neliedavau – naktiniuose klubuose, daugybėje pramogų... Bet turbūt visada turėjau nuojautą, kad realizuoti save kaip asmenybę turiu kitur. Ir suradau štai tokią man labai tinkančią iškrovą.
– Vaizduotė, dramaturgija, vaizdinys, paminėjote ir muziką... Visa tai lyg vestų prie meninės kino ar videoraiškos, o čia – tiesioginės sporto transliacijos! Niekada negalvojote apie kino filmo kūrimą?
– Tikrai apie tai pagalvoju. Žinoma, turėčiau pasimokyti šio meno, nes filmas – labai sudėtingas dalykas. Kita vertus, man atrodo, kad net ir mažiausias reklamos epizodas yra mažytis filmas, per kurį bandau papasakoti savo istoriją. Man patinka dabarties akimirka, greitas veiksmas, keliantis emociją, čia pat atsirandantis rezultatas. Ir gyvenime nemėgstu to, kas nuobodu, tada man atrodo, kad neegzistuoju. Vis dėlto nujaučiu, kad gyvenimas dar atves mane ir iki tikro kino.
– Greitai pasiekėte ir pasaulinį pripažinimą. Kaip tai pavyko?
– Tiesiog žinau, jaučiu, ko noriu, ir kai tai darau, atsiduriu ten, kur turiu būti. Ne, niekada negalvoju, kad būtinai turiu pasiekti tą ar kitą tikslą. Tiesiog dabar darau šitą, tada darysiu aną, nedarysiu to, ko nenoriu, kas man nepatinka, kur nematau prasmės ar žavesio.
Žinoma, turi būti ir finansinė nauda, bet ir ji atsiranda dirbant. Tiesa, gal ne tikslų, bet norų meškerę mėgstu mesti labai toli. Taip buvo ir su Eurolygos finalo ketvertu, Tokijo olimpinėmis žaidynėmis. Daug kam ši mano svajonė atrodė neįmanoma, kėlė juoką, net sarkastišką. Bet aš ją turėjau, viduje buvau tiesiog užtikrintas, kad tai kada nors įvyks. Galvojau: kodėl gyvenu, jei negaliu padaryti to, apie ką svajoju? Juk jeigu apie ką nors svajoju, jeigu tai mane labai jaudina, vadinasi, galiu ir padaryti!
Galimybės visada yra beribės. Tai galioja kiekvienam žmogui, ne tik man. Žinoma, jei neturi tam tikrų duomenų, netapsi atletu. Kalbu apie adekvačias svajones. Kryptingai, kantriai veikiant, daug dirbant viskas įmanoma.
– Kalbame apie visa tai tarsi apie lengvą pasivaikščiojimą pajūriu. O kas slypi už to išorinio lengvumo?
– Tai tikrai nėra lengva. Daug kelionių, daug streso, darbo naktimis, miego automobilyje, begalė paaukotų savaitgalių, švenčių, šeimos laiko. Bet niekuo nesiskundžiu, nes darau, kas man tikrai patinka. Nevadinu to auka. Tai yra mano džiaugsmas.
– O kaip į tai žiūri šeima?
– Kai susipažinome su būsima žmona, sakiau: turiu daug ir didelių svajonių, noriu jas išpildyti, nes manau, kad tam ir gyvenu. Ji mato, kad esu laimingas, ir supranta, palaiko. Dėl to konfliktų nekyla.
Mano žmona Eglė labai rami. Jos oazė yra namai. Ko gero, todėl mes taip ir sutapome. Ji man duoda labai daug nuostabių patarimų, ir tai man labai padeda. Jos ramybė, kai išsitaškau kaip koks fejerverkas, tarsi surenka mane į visumą.
– O jūs? Surenkate ją, kai jai to reikia?
– Ją gal labiau reikia uždegti, išmesti iš to ramybės uosto. Mes 12 metų kartu. Ir abu per tą laiką labai keitėmės. Kai susipažinome, jai buvo 20, man – 25-eri, taigi visus virsmus perėjome kartu, pamatėme vienas kitą visokiomis aplinkybėmis. Tai tikrai nuostabu. O dabar turime dar ir metukų Herkų Tomą, kuris irgi mus oi kaip moko! Visų pirma kantrybės.
– Turite lūkesčių dėl Herkaus Tomo?
– Jokių. Neketinu jam piršti absoliučiai nieko. Tai žinau tvirtai. Žinoma, parodysiu, ką galiu, ką moku, bet jokiu būdu nepiršiu. Manau, jis turi daryti tai, kas jam patiks, tada ir bus laimingas.
– O kas jus jūsų karjeroje palaikė, paskatino?
– Pradžioje man labai didelę įtaką padarė kolega projektų vadovas, TV prodiuseris Andrius Žemaitis. Jis mane išmokė labai daug, sudėjo tvirtus pamatus. Sakydavo: „Kuo sportas skiriasi nuo šokių ar kokio kito projekto? Niekuo! O dramos jame daug kartų daugiau, ir jei tai pajusi, suprasi, tave aplankys sėkmė.“ Mačiau, koks jis ambicingas, tvirtas, uždegantis. Niekada nedaugžodžiaudavo. Kai perpratau jo pamokas, ant tų pamatų pradėjau statyti savo namą. Manau, nuėjau toliau, nei jis tikėjosi.
Dabar mes nebedirbame kartu, bet kai pavyksta padaryti ką nors itin gero, visada jam paskambinu ir padėkoju. Jaučiu šiam žmogui labai didelį dėkingumą ir pagarbą. Ir dirbdamas su jaunais žmonėmis stengiuosi pats būti toks – įkvėpti, patarti, palaikyti, paskatinti siekti daug.
– Santykiai darbe jums svarbūs?
– Tai yra pagrindas. Stengiuosi surasti individualų priėjimą prie kiekvieno žmogaus, palaikyti gerą atmosferą komandoje, net jei pačiam kartais nebūna taip gerai, kaip norėtųsi. Nes žinau – jei juos palaikysiu, jie tikrai atsidėkos puikiomis kadruotėmis ir visu kitu darbu.
Komandoje visi turi jaustis vertinami, gerbiami, lygūs. Žinoma, nepamirštant, kas priima sprendimus. Įvykus klaidoms, reikia iš jų mokytis, o ne bartis, važiuoti į priekį, negriauti namo jo dar nepastačius, antraip bus klaida po klaidos, kils sumaištis, dings motyvacija. Be komandos pats talentingiausias žmogus nepadarys nieko. Sėkmė yra mūsų visų nuopelnas, o žmogiškasis ryšys – svarbiausia vertybė. To, deja, pasaulyje lieka vis mažiau.
– Esate atidus detalėms?
– Taip jau yra, kad aplinkui matau labai daug detalių, gal ir tų, kurių visai nenorėčiau matyti. Mano akys dirba kaip skeneris, todėl prisidedu į galvą tiek nereikalingos informacijos... Matau praeinančius pro šalį žmones – kuo jie apsirengę, kokie jų batai, ar spės pereiti perėją, ar kas nors kam nors nenutiks...
Gal tuos gebėjimus išlavinau transliacijose, kai vienu metu reikia matyti labai daug monitorių ir detalių. Kartais tai vargina – darausi priekabus dėl smulkmenų, namuose matau ne ten padėtus daiktus, šapelį už 20 metrų, kuris šiaip jau niekam netrukdo.
– Koks jūsų požiūris į drabužių, interjero stilių?
– Mūsų namai modernūs – stiklas, betonas, medis, nėra kičo, jo labai nemėgstu. Neturi būti ir daug „cukraus“. Esu modernumo ir klasikos jungties šalininkas. Tai galioja ir namams, ir drabužiams, ir automobiliui, motociklui, ir gyvensenai. Turi būti ne tik estetiška – ir patogu, jauku, gera. Estetikai nereikia nei „brendų“, nei prabangos. Jai reikia fantazijos. Geram jausmui irgi jos nereikia. Galiu nueiti į mišką, apsikabinti medį ir pasijusti puikiai.
– Turite laiko sau? Kaip jį leidžiate?
– Kuo toliau, tuo mažiau tokio laiko turiu. Bet pastaruoju metu stengiuosi jį paskirstyti, nes žinau, kad darbas be poilsio veda į nesėkmę. Beje, laiko sau duoda buvimas su vaiku – nori nenori turiu išeiti su juo į lauką pasivaikščioti. Per pandemiją suradau naują hobį – žvejybą.
Taip pat labai mėgstu važiuoti motociklu, su žmona mėgstame gamtą, kai galime, įsimetame palapinę ir atsitraukiame iš miesto keletui dienų. Kai būnu išsekęs emociškai, o transliacijos tikrai išsekina, buvimas gamtoje grąžina pusiausvyrą.
– Naujausias jūsų projektas – Mišrių kovos menų (MMA) turnyras „Blade Fights“. Esate vienas šios organizacijos idėjos autorių ir steigėjų. Ko jums pritrūko, kad ėmėtės tokio didžiulio projekto?
– Sporto transliacijų režisūroje jau nemažai padaryta, pasiekta, be to, tai yra produktas, kurį aš gaunu ir retransliuoju. O šis sumanymas duoda galimybę sutelkti visas stipriąsias savybes, patirtis ir sudėti į kažką visai naujo. Galiu panaudoti savo fantaziją, įkūnyti idėją savaip, keisti, auginti kūrinį, kuris, sudėjus geriausias mūsų visų trijų steigėjų – prodiuserio Gedimino Jauniaus, trenerio Romualdo Klimavičiaus ir mano – savybes savo garsu ir kokybe pasiektų pasaulį kaip naujas prekės ženklas.
Norime įrodyti, kad tokį produktą įmanoma sukurti Lietuvoje, su lietuviška komanda, nes Lietuva to verta.
– Ar MMA yra vyriškas sportas?
– Kol labai juo nesidomėjau, atrodė, kad taip. Bet kai pamačiau, kiek moterų ateina į turnyrus, buvau tikrai nustebintas. Ir domisi, ir palaiko, ir supranta. Stereotipai lūžo.
– O kas po jo? Ar jau rikiuojasi idėjos?
– Kol kas nenoriu blaškytis, reikia susitelkti į tai, kas pradėta. Manau, laikas šiek tiek nusėsti, sudėlioti viską į reikiamas vietas ir nepamiršti ilsėtis. Reikia įgauti šiek tiek pusiausvyros, saugotis chaoso, kad jis nesugriautų to, ką ilgai stačiau.
