„Manęs labai dažnai klausia, ar nepasiilgstu Vilniaus, kuriame esu gimęs, užaugęs, mano šaknys – ten. Atsakau paprastai – „ne“, nors mane patį tai stebina. Dabar jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau sanatorijoje“, – apie gyvenimą Panevėžyje pradėjęs kalbėti šypteli A.Vėberis.
– Kokia interjero stilistika jums artimiausia?
– Tai labai plati sąvoka. Kai namą nusipirkome, grandiozinio remonto nedarėme, bet nemažai ką patvarkėme, pataisėme. Aš nežinau, kokiai stilistikai priskirti, pavyzdžiui, vieną sieną svetainėje, kuri padengta dekoratyviniu akmeniu. Arba židinį, kuris padengtas marmuro plytelėmis.
Baldų moderniais nepavadinsi, jie labiau klasikiniai. Namas didelis, daugiau nei 300 kv. m, jame aštuoni kambariai ir visi jie skirtingai apstatyti.
Kieme užsiimame landšafto dizainu. Yra ir šulinys, ir pavėsinė, ir įvairių medžių bei krūmų. Yra ką veikti.
– Ar būsto dydis turi įtakos jūsų savijautai? Ar jis atspindi jūsų asmenybę?
– Tai filosofinis klausimas. Paradoksas – aš visą gyvenimą įsivaizdavau, kad esu miesto vaikis, nes gimiau, užaugau ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Vilniuje. Maniau, kad esu betono vaikas, ir svajojau gyventi kuo arčiau dangaus. Todėl turėjau butą 23-iajame aukšte ir visa Vilniaus panorama man buvo po kojomis. Niekada nebūčiau pamanęs, jog viskas apsivers taip, kad nusipirksiu namą. Bet dabar tikrai nesigailiu šito sprendimo – dabar tuo iš tikrųjų mėgaujuosi.
Name jaučiuosi gerai. Nežinau, ar jo dydis turi įtakos mano savijautai. Gerai jaučiausi ir gyvendamas bute, kuris buvo daug mažesnis. Bet matau, kad vaikui būsto dydis turi daug įtakos, – jis po namą skraido kaip ant sparnų.
Manau, kad kiekvieno žmogaus būstas bent iš dalies atspindi jo asmenybę. Kiekvienas būstą įsirengia pagal savo skonį, norus.
Natūralu, kad namas kažkiek atspindi mane, mūsų šeimą. Aš visada norėjau turėti pirtį – ir ją įsirengėme. Norėjau turėti pavėsinę. Jos įrengti nereikėjo – ji buvo, bet mes ją patobulinome. Dabar ten dažnai kepsnius, šašlykus kepame.
Daržą panaikinome, bet liko nemažai vaismedžių: kriaušių, obelų, slyvų. Ir didžiulę trešnę turime.
– Ar dažnai pertvarkote erdves, perstumdote baldus?
– Tikrai ne. Tai atimtų labai daug laiko ir energijos. Juk neseniai viską susitvarkėme, tad perstumdyti baldus dabar nėra poreikio.
– Iš kur semiatės įkvėpimo kurdamas asmeninę erdvę? Ar tariatės su dizaineriais?
– Tikrai nesitariame. Patys esame savo būsto dizaineriai. Gyvename XXI a., informacijos srautai didžiuliai. Vis tiek kažką seki, žiūri, pamatai, pafantazuoji. Labai daug informacijos pro mūsų akis praeina internete. Reikia tik mokėti, sugebėti atsirinkti.
– Mėgstate, kai namuose vyrauja ramybė ar kai jie triukšmingi?
– Pastaruoju metu save pagaunu, kad namuose man labiau patinka ramybė.
– Kaip apibūdintumėte jaukius namus?
– Kokiame bute ar name gyveni, nesvarbu. Kokiais baldais jis apstatytas, nesvarbu. Svarbu, kad šeimoje būtų harmonija. Kai ji yra, tada namuose ir jauku, ir gera, ir patogu.
– O stilingus?
– Man patinka, kai namai nėra per daug apkrauti, ypač nereikalingais daiktais. Čia gal kiek linkstu prie skandinaviško stiliaus, bet nevisiškai, nes grynas skandinaviškas stilius man per skurdus. Geriausia – aukso vidurys.
– Išvardinkite kelis daiktus, be kurių neįsivaizduotumėte interjero.
– Be šviestuvų. Mano supratimu, tai būtiniausias dalykas. O jų yra įvairiausių formų, dydžio, spalvų – ko tik nori. Nustebsite, bet mano muzikiniai instrumentai dabar nugrūsti vos ne į garažą.
– Ar iš kelionių mėgstate parsivežti daiktų, kurie tampa interjero dalimi?
– Ne. Kadaise ne tik mėgau, net ir kolekcionavau. Buvo tikslas iš kiekvienos kelionės parsivežti kad ir mažytį, kad ir simbolinį muzikos instrumentą. Visokiausių buvau parsivežęs – tarškaliukų, būgnelių, smuikelių, gitarėlių. Didžiulė kolekcija susikaupė. Bet kraustantis iš Vilniaus į Panevėžį ji taip ir liko Vilniuje.
– Ar galima jūsų būste išvysti širdžiai brangių daiktų?
– Taip. Tai pora paveikslų, kuriuos branginu, kuriuos turėjau dar iki įvairių muzikinių apdovanojimų statulėlių.
– Pakalbėkime apie knygų lentynas. Ar jos būtina interjero dalis, ar galite be jų apsieiti?
– Šiame kompiuterizuotame amžiuje yra skaitmeninių knygų, bet man visada maloniau į rankas paimti popierinę. Taigi knygų lentynas galime įvardyti kaip interjero dizaino detalę. Arba namuose turi būti biblioteka, nes knygos tikrai vertos pagarbos ir jas reikia gražiai laikyti. Juk knygų nenugrūsi, kaip aš muzikos instrumentus, į garažą.
Einant per visus kambarius tikrai galima surasti knygų lentynų, tačiau jų pas mus nėra daug. Bet knygas ir perku, ir dovanų gaunu. Kai manęs klausia, ko norėčiau dovanų gimtadienio ar Kalėdų proga, visada sakau: „Knygos. Tai geriausia dovana.“ Turbūt jau reikės įsirengti biblioteką.
– Namai ir gėlės. Koks jų santykis?
– Gėlių pilnas kiemas. Yra šalia namo, sode. Man labai nepatinka vazoninės gėlės, tad name jų nėra. Bet labai patinka dovanoti gėlių Martynai be jokių progų. Tad pas mus labai dažnai vazose būna pamerkta gėlių.
– Ką renkatės: dušą ar vonią?
– Dušą.
– Kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose?
– Rami. Trankios negaliu ilgai klausyti – pradeda skaudėti galvą.
– Ar jūsų namuose yra meno kūrinių – paveikslų, skulptūrų?
– Yra paveikslų, gal 10 per visą namą, ne tik tie du minėti. Porą skulptūrėlių tikrai rastume.
– Gal prisimenate, koks buvo pirmasis jūsų įsigytas meno kūrinys?
– Tikrai neprisimenu. Juk meno kūriniu daug ką galima pavadinti. Ir parkeris su plunksna gali būti meno kūrinys.
