Garsusis prancūzas – ne tik vienas įdomiausių aukštosios mados dizainerių, bet ir vienas linksmiausių ir nuoširdžiausių žmonių. Per susitikimą su vokiečių žurnaliste jis vilkėjo laisvo stiliaus drabužius ir avėjo juodus „Ugg“ batus.
„Na, dėl savo išvaizdos nesuku galvos. Į veidrodį nežiūriu“, – juokdamasis sakė mados dizaineris.
Jam didesnis malonumas rengti kitus. Bet po šių žodžių įžymusis dizaineris pridūrė: „Bet juos ne papuošti ar net pakeisti, o atskleisti asmenybę.“
Nuo 2020-ųjų J.P.Gaultier oficialiai yra pensininkas, bet apie ramybę negali būti nė kalbos. Dabar su savo inscenizacija „Fashion Freak Show“ mados dizaineris ruošiasi užkariauti Japoniją. Pirmą kartą savo gyvenimo istoriją kūrėjas parodė 2019-aisiais. Paryžiuje parodytas spektaklis, kuriame susipina muzika, vaidyba ir mada, vėliau demonstruotas Londone, kituose Europos mietuose, netrukus bus pristatomas Japonijoje, vėliau laukia Vokietija.
– „Fashion Freak Show“ – ne tik kostiumų, bet ir savotiškai biografinis spektaklis. Kada kilo mintis savo gyvenimą parodyti scenoje?
– Dar būdamas mažas berniukas norėjau kurti kostiumus filmams ar miuziklams. Dėl to į savo kolekcijų pristatymus įterpdavau šou elementų – scenos dekoracijas ar muziką. Reginys priminė tarsi didelį vakarėlį. Galiu rašyti tik apie tai, ką žinau, kas man artima, todėl savo pirmajame miuzikle pasakoju savo gyvenimą.
– Koks jūsų pirmasis prisiminimas?
– Pliušinis meškiukas Nana. Buvau ketverių ar penkerių metų ir iš tikrųjų troškau turėti lėlę, bet mano tėvai nenorėjo jos padovanoti. Dėl to ant meškiuko užtempiau liemenėlę, kad jis atrodytų kaip moteris. Nanai sukūriau savo pirmąją kūgio formos liemenėlę.
– Tai padėjo jūsų karjeros pamatą?
– Iš tikrųjų vaikystėje buvau be galo drovus. Kadangi neturėjau brolių ir seserų, daug laiko praleisdavau su močiute, kuri buvo slaugytoja. Kai atėjusios pacientės teiraudavosi dėl masažo ar injekcijos, šioms neprašant ji dar pažerdavo patarimų dėl šukuosenos ir makiažo – nemokamai.
Sėdėjau šalia, klausiausi, piešiau jų išvaizdą iki močiutės patarimų ir po jų. Daugelis žavėjosi mažu berniuku, kuris darė eskizus. Buvome svajonių komanda.
– Nepaisant to, turėjote maištininko dvasią.
– Taip, tam tikra prasme! Gal tai lėmė Paryžius, kuris buvo itin buržuazinis. Visi nuolat sako, kad paryžiečiai labai elegantiški. Bet aš visada maniau kitaip. Mane įkvėpė Londonas, net pankai ten buvo elegantiškesni. Tokie kaip Mickas Jaggeris ar Davidas Bowie. Šių roko žvaigždžių ekstravagantiškumas mane žavėjo.
Laimei, kad mano karjeros pradžia susijusi su Pierre’u Cardinu. Jis buvo labai laisvas žmogus ir savaip revoliucionierius. Bet aš buvau siaubingas asistentas – nuolat kalbėjau ir viską kritikavau. Tačiau ten išmokau, kad būti kitokiam yra gerai.
– Ar žvelgdamas į praeitį apie save sužinojote ką nors naujo?
– Turiu jauno berniuko, kuris trokšta malonumo, apetitą. Kai kūriau madą, šis procesas vargindavo, bet pabaigoje visada buvo „une fete“ – vakarėlis. Pradžioje net pinigų stygius turėjo tam tikros naudos, nes padarė mane kūrybingesnį. Taigi, ką suvokiau? Kad mane visą gyvenimą lydėjo laimė.
– Kokia akimirka buvo gražiausia?
– Mano pirmasis mados šou. Tai buvo nuostabu ir kartu baisu. Tai buvo tarsi šuolis į šaltą vandenį.
– Skausmingiausia?
– Mano draugo mirtis. Jis buvo mano didžioji meilė, be jo gal nebūtų buvę ir tokio Jeano Paulio Gaultier.
– Ar jūsų draugas Francis Menuge’as taip pat buvo dizaineris?
– Ne. Tuo metu, kai su juo susipažinau, studijavo teisę. Abu neturėjome pinigų. Bet jis suteikė man energijos ir drąsos kurti savo kolekciją. Jis padėjo man sudarant sutartis ir buvo vienintelis, kuris drįsdavo pasakyti: „Tavo kūryba – apgailėtina!“, jei jam kas nors nepatikdavo.
– Ar gyvenime yra tik viena didelė meilė?
– Mylėjau vėl ir vėl, bet niekada taip pat. Kartu su Franciu iš nieko kažką sukūrėme. Turiu draugą, savo šeimą, žmones, kuriems patinka mano mada. Taigi, taip pat turiu laimę.
