Laidos pradžioje vedėjui pasiteiravus, kaip gi dabar jaučiasi pašnekovė, J.Arlauskaitė neslėpė, kad jaudinasi, kadangi tai – pirmasis atlikėjos pasirodymas prieš auditoriją po gimdymo.
„Pati savimi stebiuosi, kaip čia aš, kuri tiek daug kalba ir drąsiai, po dešimt metų pirmą kartą kažko tai bijo. Ta baimė yra nepaaiškinama, bet, kas arčiau sėdi, gali pamatyti virpančias rankas“, – atviravo atlikėja.
Visai neseniai iš kelionės su mylimuoju ir sūnumi grįžusi J.Arlauskaitė su šypsena pasakojo, kad atsiradus mažyliui jos laikas ėmė bėgti kur kas greičiau nei iki tol.
„Atsiradus Majui aš tiktai supratau, ką reiškia būti čia ir dabar. Tad tikriausiai laiko stabdyti nei reikia, nei tai yra įmanoma. Mėgautis šia akimirka įžemina vaikas“, – atviravo ji.
J.Arlauskaitė neslepia, jog sūnus neretai pakoreguoja jųdviejų su mylimuoju planus. Tačiau tiek laimės, kiek suteikia mažylis, ji iki šiol dar nėra jautusi.
„Ta laimė – mano rankose. Ta besąlygiška meilė, kurios ieškojau visais būdais ir būtent tas buvimas čia ir dabar. Viso to išmokė mano vaikas“, – šyptelėjo ji.
Žinoma moteris pasakojo, jog bėgant metams ji daug kartų keitėsi, tačiau artistiškumas liko iki šiol.
„Dar vakar pas babą sode prisiminėme, kad 11 valandą vakaro, kai visi eidavo miegoti, artistė išeidavo į sceną. Dabar bus vakarėlis. Tai aš visiems pastatydavau sceną ir man labai reikėdavo dėmesio, darydavau visiems vakarėlį. Ta artistė ir liko. Ne veltui aš šią profesiją pasirinkau, bet apskritai aš labai keičiausi.
Tikriausiai mano didžiausias virsmas įvyko pastaruosius šešis, septynis metus. Keitėsi mano dvasinis pasaulis ir gyvenimas virto kriminaline fantastika. Įdomų gyvenimą gyvenau ir gyvenu.
Vaikystė mano buvo labai šviesi. Aš buvau labai mylimas vaikas, turėjau senelius, kurie vesdavo mane į muzikos mokyklą. Buvau talentingas vaikas, mano talentus palaikė mano tėvai, kas yra be galo svarbu. Ta šeima mūsų buvo graži. Paskui tėvai išsiskyrė, bet ji ir toliau buvo graži. Bet iš esmės kaip žmogus ir kaip muzikantė, ir kaip asmenybė aš keičiausi daug kartų“– pasakojo ji.
Vaikystėje J.Arlauskaitės mėgstamiausia veikla buvo dainavimas. Šia veikla ji scenoje mėgaujasi ir gerbėjus džiugina iki šiol. Atlikėja neslepia, jog ši profesija nėra dėkinga emocinei sveikatai.
„Nelabai gal tokią dėkingą profesiją emocinei sveikatai išsirinkau. Bet iš esmės aš einu savo misijos keliu“, – šyptelėjo ji.
Jos gyvenime būta išbandymų. Laidoje J.Arlauskaitė prisiminė momentą, kuomet buvo praradusi balsą. Šią patirtį atlikėja prilygino savotiškai mirčiai: „Balso praradimas ir buvo mano dvasinės kelionės pradžia“.
Pajutusi tai atlikėja išgyveno panikos atakas, kurios privedė prie radikalių veiksmų – alkoholio ir raminamųjų.
„Lėtinis savęs žudymas“, – taip atlikėja pavadino juodžiausią jos gyvenimo periodą.
Sunkumus J.Arlauskaitei padėjo išgyventi artimieji.
„Kai mano mama, radusi mane tokią, paklausė, kas čia vyksta ir ar aš noriu gyvent, tai man buvo ženklas, kad turiu kažką keisti“, – tvirtino atlikėja.
J.Arlauskaitė teigė esanti dėkinga mylimajam Donatui už tai, kad jai padovanojo sūnų. Tai, pasak jos, pripildė jos gyvenimą gėriu ir tuo pačiu metu apsaugojo nuo nuopolių.
„Visi mes turime ir tamsią, ir šviesią puses, bet į tamsą pulti yra lengviau. Išeiti į šviesą yra labai sunku, bet reikia to siekti“, – tokiomis mintimis, skatindama klausytojus ieškoti pagalbos, pokalbį laidoje baigė J.Arlauskaitė.
