Tarp pirmųjų parodos lankytojų pasirodė ir žinomi žmonės, tokie kaip Artūras Zuokas, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Šarūnas Birutis, Asta Meschino, Visvaldas Matijošaitis su žmona, Laima Lavaste, Ole Terje Horperstad, Darius Žakaitis, Marius Skuodis, Jonas Garbaravičius su Karolina Toleikyte bei kiti.
700 metų Vilniaus gimtadienio proga „Tartle“ siūlo pasimatymą su buvusiu, įsivaizduotu, esamu ir galbūt būsimu Vilniumi, kurio savitumai parodoje atskleidžiami ir per istorinės LDK sostinės praeities eksponatus, ir per šiuolaikybėje sukurtus meninius projektus bei dailės kūrinius.
Tuo tikslu „Tartle“ publikai atveria daugiau nei 200 eksponatų, tarp jų – tapybos ir grafikos darbai, skulptūriniai projektai, fotografijos, miesto planai, smulkieji spaudiniai, auksakalių dirbiniai, istoriniai dokumentai ir kiti artefaktai, apimantys XV–XXI a. Kelis eksponatus šiai proginei parodai taip pat skolino Vilniaus dailės akademijos muziejus, menotyrininkė Elona Lubytė ir skulptorius Mindaugas Navakas.
Ir ankstyviausi Vilniaus vaizdai
Plati chronologinė parodos imtis leidžia pamatyti vienus pirmųjų spausdintų imaginacinių Vilniaus vaizdų iš renesansinių kronikų bei atlasų. Tarp jų ir vaizdas su Vilniaus panorama iš puošniausia XV a. knyga laikomos „Niurnbergo kronikos“ (1493). Parodoje – ir kitokios vaizduotės apraiškos – kviečiama nusikelti į vėlyvąjį sovietmetį ir susipažinti su Mindaugo Navako postmodernistiniais projektais, skirtais Vilniaus viešosioms erdvėms.
Visgi chronologinio naratyvo parodoje atsisakoma pasiūlant lankytojui per skirtingus laiko pavidalus pajusti ir Vilniaus sąlygiškumą bei jo fragmentuotą istoriją, primenančią iš vilniečių ir paties miesto gyvenimo mikropasakojimų sudarytą kaleidoskopą.
Pirmosios erdvės parodoje skirtos konkrečiam Vilniaus laikui, kurį galima įrodyti daiktais, dokumentais, fotografijomis, žemėlapiais – nuo tradicinių laiko įvaizdžių, tokių kaip laikrodis ar ankstyvieji Vilniuje išleisti kalendoriai, iki Vilniuje praleistą laiką menančių XIX a. pab.–XX a. I p. suvenyrų.
Eksponuojami ir meno kūriniai, laikomi meistrystės bei technikos šedevrais
Unikalus ir itin retas šios parodos eksponatas – XVII a. Vilniuje dirbusio meistro Jakobo Gierkės sukurtas stalo laikrodis. Vokietis J.Gierkė minimas tarp žymiausių LDK laikrodininkų, o jo kūriniai laikomi meistrystės, technikos ir dailės šedevrais. Iki šių dienų išliko keliolika šio meistro sukurtų laikrodžių, vos trys jų yra žinomi Lietuvoje.
Gretimoje erdvėje siūloma pasigrožėti sustabdyto laiko estetika – fotografų Juozapo Čechavičiaus, brolių Mirono ir Leono Butkovskių XIX a. Vilniumi bei Jano Bulhako jau XX a. dokumentuotu žvilgsniu į laikui nepavaldžias ikonines Vilniaus vietas – Aušros Vartus, Katedrą, Gedimino pilies bokštą.
Parodoje taip pat galima apžiūrėti XX a. Vilniaus planus, kuriuose atsispindi miesto politinės priklausomybės kaita. Dokumentuotam laikui likus užnugaryje, lankytoją pasitinka fragmentuota, XV–XX a. 2-ąją pusę aprėpianti, menininkų akimis pamatyta Vilniaus realybė ir vaizduotė.
Viena parodos erdvių skirta laisvalaikio Vilniuje temai, domimasi, kur ir kaip pramogavo įvairiataučio ir daugiakonfesio Vilniaus gyventojai bei miesto svečiai. Iš laisvojo laiko žengiama į suvaržytą – besąlygišką, distopinį, kurį atsveria gretimoje salėje esantys sąlyginio, utopinio, įsivaizduoto Vilniaus reginiai.
Paskutinėje parodos dalyje lankytojas išlaisvinamas nuo bet kokio naratyvo ir patenka į tokį Vilnių, kuris pažįstamas visiems ir niekad nesikeičia: nesvarbu ar karo, ar maro, ar svajonių laiku, metų sezonai kartojasi, šis ciklas niekur nedingsta ir tampa ta vienintele duotybe.
Didžiojoje salėje eksponuojami XIX a. pab.–XX a. sukurti Vilniaus miestovaizdžiai, čia šalia mažiau žinomų autorių žiūrovai ras ir tapybos meistrų – Vincento Gečo, Bronislovo Jamonto, Leono Katino, Vinco Kisarausko, Edvardo Mato Riomerio, Vincento Slendzinskio, Leopoldo Surgailio, Jono Švažo, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos paveikslus.
