Socialiniuose tinkluose šalia senų velionės nuotraukų vyras pasidalijo širdį veriančiais žodžiais.
Rašytojas prisiminė jųdviejų pažintį, nuotykius bei paskutinį pokalbį. Įrašu jis sutiko pasidalyti ir su lrytas.lt skaitytojais.
„Paskutinį kartą skambinau jai, kad reikėjo pasitart dėl partizaniškos dainos filmui „POETAS“. O ji man skambino paskutinįsyk žiemą, kai norėjo sužinot, ką siūlyčiau nufilmuot Anykščių apylinkėse, „Ryto suktiniui“.
Pasiūliau kaimyną durkladirbį Vykintą Motuzą ir jo žmoną keramikę, jie senųjų papročių ir amatų entuziastai ir rekonstruktoriai; paskui pažiūrėjau puikią Zitos laidą apie juos.
Manau, kad Zitos TV laidos yra ir liks mūsų sąmonės aukso fonduose, ji gebėjo prisikasti prie genetinių Lietuvos dalykų: prie paprastų ir kūrybiškų provincijos žmonių, kurie nefigūruoja pirmuose glamūrinių žurnalų puslapiuose. Ir mokėjo labai paprastai, suprantamai, pajuokaudama, kalbint juos apie gyvenimą provincijoje, išsaugotus papročius, etc.
Ji rodė, kad galime būti gražūs, kilnūs, kūrybiški ir paprasti. Bendruomeniški.
Ratiliokai vadinom ją Zitele. Galbūt dėl to, kad dūzgė, dirbo, sukosi kaip bitelė, toks visų žmogus. Visus aplekiantis.
Nors ir buvo socialdemokratiškų pažiūrų, bet tai netrukdė mums artimai bičiuliautis, nes gerbė ir kitų pažiūrų turėtojus, buvo vienijantis asmuo, matąs, kad yra aukštesnių reikalų, svarbesnių, nei nekęsti kitaip mąstantį. Kitai partijai ir idėjinei krypčiai priklausantį.
Susipažinom 1979-ais, kai mokiausi VU pirmam kurse ir tėvukas pasiūlė nueit ir užsirašyt į Ratilio ansamblį, pas jo pažįstamą iš konservatorijos, bendradarbę Zitą.
Ir tai buvo vienas esminių gyvenimo nuotykių – 10 metų „RATILIO“, koncertai, ekspedicijos, ir paskui liaudies daina iki šiol – kaip kažkas itin svarbaus, ko būdamas vilnietis, nebūčiau tiek išmokęs, išragavęs. Folkloras tapo mano kūrybos itin svarbiu akcentu – ir koncertuose, spektakliuose, ir filmuose, ir knygose.
Ir paskutinis padėkojimas Zitai – manau, kad tautosaka Lietuvos laisvėjimo, ėjimo į Sąjūdį ir nepriklausomybę kelyje, buvo itin svabus strategiškas judesys.
Skamba kankliai, Baltica, koncertai „RATILIO“ po visą Lietuvą, užsienį, o kartais ir su „ANTIM“, kai Kaušpėdas užvesdavo „Oi tu kleveli“, pritariant Veronikai ir mūsų ansambliui… Visa tai ir tavo širdies dalis, Zita, labai didelė. Ačiū“, – jautriai rašė Vytautas V. Landsbergis.
Primename, kad žinia apie Z.Kelmickaitės mirtį Lietuvą apskriejo šeštadienio rytą.
Iki šiol velionė buvo gydoma Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje po to, kai blogai pasijuto kovo 19 dieną, vesdama LRT radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ ir jai buvo iškviesta greitoji pagalba. Zitos Kelmickaitės gyvybė užgeso einant 72-uosius.
