– Kokia interjero stilistika jums artimiausia?
– Moderni klasika. Mūsų namas iš plytų, o vidus – iš medžio, akmens – tikrų, natūralių medžiagų. Apstatytas įvairiais baldais – nuo klasikinių, kurie tikrai nesensta, iki modernių.
– Ar būsto dydis turi įtakos jūsų savijautai? Ar jis atspindi jūsų asmenybę?
– Kaip čia pasakius. Kai stačiau namą, skaičiavau, kad reikia vaikams po kambarį, rūsio, garažo. Kai vaikai jau išvažiavo, galima sakyti, kad tas namas (bendra kvadratūra su rūsiu ir garažu – 330 kv. m) gal ir didokas, bet kai suvažiuoja, visiems vietos užtenka.
Manau, kad taip: namas atspindi mano asmenybę, nes stačiau tokį, kokio norėjau. Tada, prieš 20 metų, kai stačiau, norėjosi, kad būtų gyvenamoji erdvė ir ramybės zona. Gyvenimas vyksta pirmajame aukšte, o miegamieji – antrajame.
Dabar yra įvairių projektų, o tada nebuvo iš ko rinktis. Nei tokių projektų, nei tokių patyrusių architektų kaip dabar gal ir nebuvo.
O po nepriklausomybės atkūrimo namus statė net 600 kvadratinių metrų dydžio, trijų aukštų!
Man norėjosi privatumo. Sklypas, kuriame stovi namas, – didelis. Ne taip, kad čia pat – kaimyno tvora, balkonas arba garažas.
Gal tą asmenybę labiau atspindi sklypas? Kadangi augau vienkiemyje, norėjosi, kad sklype būtų ir sodo, ir miško – visko. Todėl sklypą pirkau 25 arų dydžio.
– Ar dažnai pertvarkote erdves, perstumdote baldus?
– Tikrai ne. Kai vyko namo statybos, baldų parinkimas arba jų gamyba, padarėme taip, kad viskas būtų... kaip namie. Tad koks tikslas perstatyti, jei ir taip patogu? Ten, kur sofa, ir yra sofa. Nebent krėslą gali perstumti į kitą vietą.
– Iš kur semiatės įkvėpimo kurdamas asmeninę erdvę? Ar tariatės su dizaineriais?
– To įkvėpimo pasisemiu bendraudamas su užsienio partneriais ar užsienio kompanijomis, kurios savo idėjas pavertė tam tikrais gaminiais – baldais. Visko prisižiūrėjau dar prieš namo statybas ir po jų pasaulinėse baldų parodose Milane, Stokholme, Kelne ir Tokijuje – tai ir yra įkvėpimas. Ten tenka bendrauti su gamintojais, kompanijomis, vykti į jų fabrikus.
– Mėgstate, kai namuose vyrauja ramybė ar kai jie triukšmingi?
– Tai priklauso nuo nusiteikimo. Jeigu tikiesi, kad namuose bus triukšminga, viskas yra gerai. Bet jeigu norisi pailsėti ir nieko nedirbti, o būti ramiai name, sode, terasoje, triukšmas nelabai patinka.
– Kaip apibūdintumėte jaukius namus?
– Paprastai. Namai – ten, kur norisi sugrįžti, kur tu žinai, kas kur padėta, kur tavo mėgstamas kampelis, svetainė, virtuvė, virtuvės įrankiai, kad galėtum ką nors skanaus pasigaminti. Jaukumą susikuri pats.
– O stilingus?
– Stilinguose namuose neturi būti parodinio, kataloginio baldų, daiktų demonstravimo. Viskas turi būti įrengta patogiai. Jeigu ant viryklės keptuvė, šalia – kokie nors indai, prieskoniai, kam juos slėpti? Kai viską paslepi spintelėse, tai atrodo, kad tuose namuose, tame interjere niekas negyvena. Mūsų namai pilni gyvenimo: matyti taurės, vyno buteliai, puodai, virtuvės įrankiai, vazos, šviestuvai, gėlės. Viskas – gyvenimui.
– Išvardinkite kelis daiktus, be kurių neįsivaizduotumėte interjero.
– Be virtuvės ir virtuvės stalo, be valgomojo ir jo stalo. Be sofos ir poilsio krėslo. Rudenį, žiemą, kai šalta, norisi užsikurti židinį, atsisėsti į krėslą ir žiūrėti į ugnį.
– Ar iš kelionių mėgstate parsivežti daiktų, kurie tampa interjero dalimi?
– Tų niekučių, kuriuos, būdavo, jaunystėje kur nors nuvažiuoji ir perki, – ne. Dabar mėgstu parsivežti labiau praktiškų dalykų: padėklą puodui su karštu maistu padėti, įdomesnį indą alyvuogėms sudėti.
– Ar galima jūsų būste išvysti širdžiai brangių daiktų?
– Mieliausios relikvijos – šeimos albumai, nuotraukos. Juos norisi kartais pavartyti, pažiūrėti: va, tėvai, o mes – maži, mes jau užaugę ir maži mūsų vaikai.
– Pakalbėkime apie knygų lentynas. Ar jos būtina interjero dalis, ar galite be jų apsieiti?
– Knygos pas mus ne dėl to, kad tai – interjero dalis. Knygos – ne butaforija, kai nežinai, kas ten padėta. Tai reikalingas daiktas, jas kartais atsiverti, paskaitai. Kadangi mėgstu gaminti valgį, turiu sukaupęs kulinarinių knygų. Nors kartais būna taip: vartai, vartai tą naują knygą, o paskui gamini, kas šauna į galvą.
Daug knygų skaičiau mokykloje ir studijų metais – visas, kurias pagal programą privalėjome perskaityti.
Yra sekcijose ir lentynose daug tų knygų, ne visos jos perskaitytos, nes viskam laiko neužtenka. Buvo toks vos ne hobis pirkti knygas – ir grožinę literatūrą, ir fotoalbumus. Turiu, be kitų, ir Romualdo Rakausko fotografijų albumą. Kartais pasiimu juos iš lentynos, atsiverčiu, pasižiūriu.
– Namai ir gėlės. Koks jų santykis?
– Gėlės namuose – žmonos „daržas“. Yra žydinčių, žaliuojančių vazoninių augalų. Namuose žalumos visada norisi, bet jos nėra per daug. Gėlės suteikia jaukumo. Be to, ir orą valo, ir deguonį gamina. Kaip apie miestą sako: mieste – tik betonas be augalų. ir namuose taip būtų be augalų.
Mano daržas – lauke su visokiomis gėlėmis. Dabar viskas žydi įvairiomis spalvomis.
– Ką renkatės – dušą ar vonią?
– Yra namuose ir vonių, ir dušų, bet 99 proc. renkuosi dušą.
– Kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose?
– Įvairi. Mėgstu ir bliuzą, ir džiazą. Nelygu, kokia kompanija, kokia nuotaika. Dažnai tenka važinėti iš Klaipėdos į Vilnių, tad mašinoje taip pat skamba muzika. Vieno atlikėjo negalėčiau įvardyti. Gera muzika yra gera muzika.
– Ar jūsų namuose yra meno kūrinių – paveikslų, skulptūrų?
– Yra. Kadangi esu žemaitis, turiu garsiąją Romo Kvinto mešką su jo parašu, tik daug mažesnę nei ta, kuri stovi Telšiuose. Yra dar kelios skulptūros.
– Gal prisimenate, koks buvo pirmasis jūsų įsigytas meno kūrinys?
– Pirmasis, matyt, buvo labai seniai. Neprisimenu, koks.
