Nėštumas pareikalavo ypatingos medikų priežiūros, o ir dabar iššūkių auginant ketvertuką moteriai netrūksta. Po planinės cezario operacijos, kurioje dalyvavo net 21 medikas, prieš ketverius metus gimė 1808 gramų Rėjus, 2004 gramų Patricija, 1668 gramų Nojus ir smulkiausias – 1504 gramų Tajus.
Vaikus Viktorija pamatė tik po paros, o paimti ant rankų galėjo dar vėliau.
„Prisipažinsiu – buvo tikrai nedrąsu, nes vaikai tuo metu atrodė labai trapūs, gležni ir nedideli. Buvo sunku suvokti, kad jie visi yra mano. Tačiau ilgiems apmąstymams nebuvo laiko, reikėjo suktis. Vaikai gulėjo inkubatoriuose, teko juos maitinti per zondus, keisti sauskelnes, perrengti ir panašiai“, – prisimena ji.
Dar tris savaites praleidusi su vaikais ligoninėje moteris pagaliau grįžo namo.
„Kaip sakoma, namuose geriausia, ten ir sienos padeda. O po keturių mėnesių, praleistų ligoninėje, labai norėjosi grįžti namo. Teko visko mokytis pačiai, nes tai mano pirmi vaikai. Džiaugiuosi, kad labai padėjo mano tėvai“, – sako su vyru vaikus auginanti panevėžietė.
– Viktorija, kaip reagavote, kai sužinojote, kad laukiatės ketvertuko?
– Neįmanoma paneigti, kad tai tikrai buvo staigmena. Esu iš tų žmonių, kurie visada turi variantą A, B ir C. Tačiau kad gali būti ketvertukas, niekada net minčių nebuvo. Visada svajojau, kad turėsiu dvynukus. Nėštumo pradžioje man pasakė, kad laukiuosi dvynių. O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad laukiuosi ketvertuko. Naujieną priėmiau su džiaugsmu, bet džiaugsmas jau tą pačią dieną buvo nugesintas liūdnomis medikų prognozėmis, kurios tuo metu kainavo labai daug ašarų.
Dėl daugiavaisio nėštumo rizikos gydytojai patarė du vaikučius redukuoti (pašalinti. – Red.), tačiau mes atsisakėme. Tai buvo labai sunkus sprendimas. Ieškojau informacijos apie tokius nėštumus ir buvau radusi straipsnį, kur buvo aprašyta situacija, kai vienai moteriai buvo atlikta dviejų vaikučių redukcija, o vėliau ji prarado kitus du vaikus. Nežinau, kaip ta moteris gyvena... Aš supratau, kad jei redukuosiu, negalėsiu su tuo gyventi. O jei prarasčiau visus...
Man apie tai labai sunku dar ir dabar kalbėti. Paklausiau savo sąžinės balso ir priėmiau sprendimą. Dabar gyvenu ir džiaugiuosi, kad turiu keturis sveikus nuostabius išdykusius vaikus. Už juos visiems esu labai dėkinga, o ypač mane prižiūrėjusiam docentui Vladui Gintautui, kurį dar ir dabar vadinu savo vaikų angelu sargu.
– O koks buvo jūsų nėštumas?
– Nėštumas buvo ganėtinai lengvas, nors medikams pasirodyti turėjau kas dvi savaites. Kartkartėmis kildavo laikinų sveikatos problemų, bet jos greitai išsispręsdavo. Buvau rami, nes mane ir vaikus prižiūrėjo V.Gintautas, kuris prižiūrėjo prieš mus buvusius du ketvertukus.
Tik 18-ą nėštumo savaitę buvau paguldyta į Kauno klinikų Akušerijos skyrių, nes mediciniškai mano nėštumas buvo laikomas labai rizikingu – juk moters įsčios pritaikytos vienam arba dviem vaikams, o ne keturiems. Man bet kada galėjo trūkti gimda. Todėl ligoninėje teko praleisti beveik keturis mėnesius. Buvo daroma viskas, kad vaikai būtų išnešioti kuo ilgiau ir gimtų saugiai.
– Iki kelių savaičių jums buvo leista išnešioti mažylius?
– Vaikai gimė beveik 32 savaičių. Tačiau jau 27-ą savaitę jiems buvo subrandinti plaučiai, nes jie galėjo gimti bet kada.
Gimdymo data buvo numatyta likus gal kokioms keturioms dienoms.
– Mažyliai gimė gerokai pirma laiko. Ar jie neturėjo raidos problemų?
– Mediciniškai vaikai normalią raidą turėjo pasiekti per metus. Jie buvo stebimi Panevėžio raidos centre ir per šį laikotarpį sėkmingai pasivijo bendraamžius.
– Ar visada svajojote apie motinystę brandesniame amžiuje?
– Aš visada norėjau vaikų, bet likimas taip lėmė, kad mano motinystė atėjo jau brandžiame amžiuje. Pastojau 35 metų, bet gyvenime niekas nevyksta be reikalo.
– Kaip vaikams sekasi šiuo metu?
– Labai gerai: lanko darželį, yra linksmi, aktyvūs, išdykę. Visi – skirtingos asmenybės.
– Tikriausiai, kaip ir daugumoje šeimų, vaikams pradėjus lankyti darželį užklumpa ligos. Kaip jūs susitvarkote, jeigu serga visi keturi vaikučiai?
– Gyvenimas priverčia džiaugtis smulkmenomis, ypač kai serga vaikas. Džiaugiuosi, kad serga ne visi keturi iškart. Nors buvo visko. Sunkiausia, kai sergame visi ir tuomet niekas negali padėti buityje ir prižiūrint vaikus, nes nesinori užkrėsti dar ir kitų artimųjų.
– Kokia veikla ketvertukas mėgsta užsiimti namuose?
– Beprotiškai patinka daryti netvarką. Turi talentą viską išmėtyti, išversti – kad mamai nebūtų liūdna. Tačiau negali pykti, nes taip jie tyrinėja ir pažįsta pasaulį. Dar labai mėgsta spalvinti, piešti, vartyti knygeles, daryti įvairius akrobatinius triukus.
– Ar jie noriai padeda buities darbuose?
– Pratinu, mokau. Noro tikrai yra, nes jiems viskas labai įdomu. Ir jiems patinka! Gaila, kad turime vieną dulkių siurblį, kriauklę, šluotą ir taip toliau, bet išeitis visada yra.
– Kuris vaikų auginimo etapas jums buvo lengviausias?
– Manau, kad dabar, kai jie lanko darželį. Atsiranda daugiau laiko sau. Pabuvę atskirai pailsime vienas nuo kito ir labiau pasiilgstame.
– Ar dabar lengvai randate kompromisus su vaikais?
– Tikrai pavyksta ne visada, bet mes mokomės, nes dabar jiems toks negirdėjimo etapas.
– Socialiniuose tinkluose nerodote ir nekalbate apie vyrą. Kodėl?
– 95 procentai vyrų nemėgsta fotografuotis ir tuo labiau rodytis socialinėje erdvėje. Mano vyras nenori, kad jį filmuočiau, ir aš to nedarau, nes gerbiu jo prašymą. Jam viešumo tiesiog nereikia, bet jis tikrai džiaugiasi, kad mes su vaikais esame populiarūs.
– Ko jus per tuos ketverius metus išmokė vaikai?
– Mane išmokė būti labai stiprią, atrasti naujų prasmingų gyvenimo spalvų. Gyvenimas iki jų išnyko tarsi miražas. Atsirado daugiau šypsenų ir juoko. Tačiau su savo kantrybe tenka padirbėti dar ir dabar.
– O ką jūs pati mėgstate veikti laisvalaikiu? Kaip atsipalaiduojate ir pailsite nuo kasdienės rutinos?
– Ramybė man dabar – didžiausias malonumas. Gyvenimas išmokė džiaugtis bet kuriuo pomėgiu ir atrasti ką nors naujo. Anksčiau dėl daug ko buvau kategoriška, turėjau daug baimių, bet dabar į ką nors naujo atsakau: „O kodėl gi ne?!“
Labai bijau gyvačių. Man jos visai nepatinka. Tačiau prieš metus aš ją laikiau rankose, nes kai pamačiau, kad mano 3,5 metų vaikas ją laiko, pasidarė net gėda. Vaikai man įkvėpė drąsos ir įveikiau savo tą kategorišką „nenoriu, bijau“. O kai palaikiau, tikrai nenumiriau ir supratau, kad gyvatė nėra toks jau ir nemielas gyvūnas.
– Ne kartą esate minėjusi, kad visuomenė stereotipiškai žiūri į daugiavaikes šeimas. Ar taip buvo ir jūsų atveju?
– Aš prie to jau pripratau. Įstatymai kuriami daugumai, o ne mažumai. Visuomenės akimis daugiavaikės šeimos yra „pašalpinės“. Yra tekę sulaukti ir užuojautos. Tačiau aš niekada nesutrinku, turiu ką šypsodamasi taktiškai pasakyti.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais jums teko susidurti?
– Sunkiausia būna, kai visi serga. O visa kita priimu kaip iššūkius ir, jei pavyksta, labai dėl to džiaugiuosi. Tenka viską labai apgalvoti. Labai retai visi einame į parduotuvę. Man vienai sunku fiziškai kur nors su jais išeiti, nes jų dar toks amžius, kai padaro ką nors nepagalvoję.
– Minėjote, kad dabar susiduriate ir su dar viena problema – sunku rasti darbą. Kaip manote, kodėl mamoms apskritai sunku sugrįžti į darbą „pilna koja“?
– Normalus darbas – mano svajonė, nes dabar sukuosi per kelias veiklas namų sąlygomis ir dar su keturiais vaikais.
– O kuo dirbote iki nėštumo?
– Visa mano darbinė patirtis – klientų aptarnavimo srityje. Pastaruosius 10 metų pradirbau sporto lažybų srityje. Dabar dirbu socialiniuose tinkluose, gaminu išskirtines vaškinių gėlių kompozicijas, namų aromatus, valgomas gurmaniškas puokštes ir dar platinu papildus. Tačiau tai nėra stabilios pajamos.
– Išlaikyti keturis vienmečius – labai brangu. Kas jums padeda?
– Tikrai nesėdžiu sudėjusi rankų. Taip, išlaikyti keturis vaikus finansiškai labai sunku. Tenka gaudyti įvairias nuolaidas ir dairytis išpardavimų. O ir socialiniuose tinkluose yra daug prekės ženklų, kurie jau tapo „Ketvertukas2“ profilio draugais. Būtent jie mus dažnai nustebina dovanomis. Atsiunčia ketvertukui įvairių skanėstų, maisto papildų, drabužių, pakviečia nemokamai apsilankyti spektaklyje ar renginyje.
Apskaičiuokite, kiek kainuotų dviem suaugusiesiems ir keturiems vaikams nueiti į vaikišką spektaklį! Todėl visada nuoširdžiai esame už viską dėkingi ir dėl to iš kitų žmonių gauname tokį palaikymą ir supratingumą.
– Esate baigusi industrinių technologijų vadybą Kauno technologijos universitete, tačiau po studijų pasinėrėte į visai kitokią veiklą. Kaip kilo idėja kurti vaškines gėlių kompozicijas, namų aromatus, valgomas puokštes?
– Aš visada buvau kūrybinga. Visada patiko padaryti ką nors nematyto ir gražaus. Labai mėgstu gėles. Mielai nusiperku jų pati. Tai man atgaiva sielai nuo kasdienės rutinos. Vis dėlto norėtųsi, vaikus nuvežus į darželį, važiuoti į normalų darbą ir pasidarius puodelį kavos kibti į darbus. Man tai būtų didžiausias prasiblaškymas, bet jokio konkretaus pasiūlymo dar nesu gavusi, nors mano darbinė patirtis tikrai gera.
– Kaip, jūsų nuomone, būtų galima mamoms palengvinti grįžimą į darbo rinką?
– Tai tikrai didžiulė problema. Aš darbo ieškau jau keturis mėnesius, savo CV esu įkėlusi į kelias svetaines. Be to, esu ėjusi net vadovo pareigas ir mano patirtis klientų aptarnavimo srityje labai didelė. Tačiau tenka daryti išvadą, kad kažkam kliūtis yra mano vaikų skaičius. Ir aš žinau, kad tokia tikrai nesu viena. Jau net ir du vaikus turinčioms mamoms sunku susirasti darbą.
Labai norėčiau, kad ši situacija pasikeistų ir daugiavaikėms mamoms būtų lengviau rasti darbą.
