Niekas nepaneigtų, kad buvęs „Victoria's Secret“ modelis C.Delevingne į mados pasaulį įsiveržė tarsi viesulas, – Jungtinėje Karalystėje užaugusi mergina išpopuliarėjo dar mokydamasi mokykloje, kai 2009 m. ją pastebėjo modelių agentūra „Storm Model Management“.
Nors jos ūgis tik 173 cm, mielo veido mėlynakės gražuolės tuomet troško garsiausi mados dizaineriai, per savo karjeros laiką ji puikavosi ant ne vieno žinomo žurnalo viršelio, o garsiausios drabužių bei kosmetikos linijos vis dar rikiuojasi į eilę norėdamos su ja pasirašyti naujas sutartis.
Jos tėvas Charlesas Delevingne’as užsiima nekilnojamojo turto plėtra, motina Pandora Delevingne – žiniasklaidos magnato Jocelyno Stevenso duktė, kadaise itin dažna elito vakarėlių viešnia.
Deja, kur sukasi dideli pinigai, ten ir didelės pagundos, kurioms atsispirti pavyksta ne visiems. Caros motiną kamavo ne tik maniakinė depresija ir bipolinis sutrikimas – didelę gyvenimo dalį ji kovojo su priklausomybe nuo narkotinių medžiagų. Augusi tokioje aplinkoje C.Delevingne ir pati turėjo priešintis jos protą kartais užtemdantiems demonams – mergina jau vaikystėje sirgo depresija, susidūrė su mintimis apie savižudybę, o alkoholio skonį pajuto būdama vos 7-erių.
2022 m. rugsėjo mėnesį, po Caros 30-ojo gimtadienio, kone visi pasaulio bulvariniai laikraščiai aptarinėjo keistą jos elgesį ir pasikeitusią išvaizdą. Tuomet paparacai ją užfiksavo be batų vaikštančią šalia Los Andželo oro uosto, nesiorientuojančią aplinkoje ir akivaizdžiai negalinčią kontroliuoti savo judesių. Merginos veidas buvo pavargęs ir išblyškęs, o plaukai – suvelti. Po viešumoje pasirodžiusių nuotraukų ir vaizdo įrašų sunerimo ne tik manekenės artimieji ir gerbėjai, bet ir jos asmenybe nesidomintys socialinių tinklų vartotojai.
Tačiau praėjus vos kelioms savaitėms po šio įvykio, norėdama pagerbti dizainerio bei artimo bičiulio Karlo Lagerfeldo atminimą, C.Delevingne lyg niekur nieko pasirodė Paryžiaus mados savaitės renginyje.
Atrodydama nepriekaištingai ji žengė raudonuoju kilimu ir noriai pozavo prieš fotografų objektyvus. Tai sukėlė daugybę klausimų jos gerbėjams – ar antraštės, kuriose teigiama apie modelio nuopuolį, buvo hiperbolizuotos? Ar Carai iš tiesų taip blogai, ar visa tai – melas?
Pati C.Delevingne šias paparacų nuotraukas apibūdina kaip „didžiulę gėdą“. Pamačiusi save iš šalies ji galutinai suprato, kad metas visiems laikams atsisakyti alkoholio ir narkotinių medžiagų, kurios, kaip manė, padėdavo jai sunkiomis akimirkomis, kurių moters gyvenime buvo išties nemažai. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Pasakojimas apie vidinius C.Delevingne išgyvenimus prasideda tada, kai ji buvo vaikas, gimęs turtingoje ir aukštą statusą visuomenėje turinčioje šeimoje. Ji gyveno gražiuose namuose, lankė prestižinę Hampšyro mokyklą, turėjo galimybę užsiimti norima užklasine veikla, į kurią ją po pamokų nuveždavo asmeninis šeimos vairuotojas. Tačiau viskas nebuvo taip gražu, kaip galėjo atrodyti iš šalies.
„Daug žmonių į mane žiūrėjo kaip į išlepintą ir nepaprastai privilegijuotą vaiką. Taip, aš neneigiu fakto, kad gimiau pasiturinčioje šeimoje. Tačiau mano gyvenimas toli gražu nebuvo toks nuostabus, kaip galėjo atrodyti. Viduje aš išgyvenau labai daug – dar ankstyvame amžiuje man buvo nustatyta depresija, nerimo sutrikimas, buvo etapų, kai negalėdavau užmigti be migdomųjų“, – „Vogue“ žurnalui pasakojo Cara.
Augdama mergina niekaip nesuprato, kodėl šalia jos beveik niekada nebuvo mamos, – psichologinių sutrikimų kamuojama Pandora dažnai sirgo, gulėjo ligoninėse, o grįžusi namo čia ilgai neužsibūdavo – ji nuolatos vaikščiojo į įvairius vakarėlius, kurie dažniausiai užsitęsdavo kelias dienas ar net savaites. Pandora ir jauniausia jos dukra Cara buvo labai artimos, todėl dėl tokio mamos elgesio ji labai išgyveno.
„Man labai gerai sekėsi slėpti jausmus ir vaidinti, kad viskas gerai. Būdama maža jaučiau, kad turiu būti stipri, nes mano mama tokia nebuvo. Dėl to jaučiausi kalta ir nekenčiau savęs. Dėl jos priklausomybių ir to, ką man, vaikui, teko išgyventi, dar ilgai ant jos pykau. Tačiau tuo metu man tiesiog reikėjo ant ko nors išlieti pyktį, turėti ką kaltinti. Tik po ilgo laiko supratau, kad tai – ne motinos kaltė. Priklausomybė nuo narkotinių medžiagų yra žiauri ir negailestinga“, – išgyvenimais dalijosi ji.
Nors vaikystėje Cara nebuvo akademiškai gabi, jai puikiai sekėsi menai. „Ji buvo nepakartojamai talentinga, – prisimena merginos teta, knygų autorė ir redaktorė Melinda Stevens. – Kad ir ką paimtų į rankas – ar tai būtų gitara, ar fortepijonas, ar bet koks kitas instrumentas, ji galėjo kuo puikiausiai juo groti.“
Tačiau atsidavimas muzikai ir menams nepadėjo Carai numalšinti chaoso, kurį jautė viduje. Sulaukusi paauglystės ji pradėjo vaikščioti į vakarėlius, vartoti alkoholį ir narkotines medžiagas.
„Taip bandžiau pabėgti nuo realybės. Tačiau nepavyko, nes mane vis užklupdavo egzistenciniai klausimai: ką aš čia veikiu? Kuo noriu būti? Kodėl einu savo motinos keliu? Tai buvo mano savęs žalojimo pradžia. Sulaukusi vos 15 metų jau gėriau antidepresantus ir kitus daktarų tuomet rekomenduotus medikamentus, lankiau įvairias terapijas“, – pasakojo ji ir teigė įvairiuose gyvenimo etapuose išgyvenusi skirtingus depresijos simptomus: nuo nerimo, kaltės, pykčio iki minčių apie savižudybę.
Tačiau viskas pablogėjo 2020-aisiais, kai visame pasaulyje prasidėjo koronaviruso pandemija.
„Prasidėjus karantinui su savo tuomete mergina Ashley Benson gyvenau Los Andžele. Manėme, kad izoliacija truks savaitę, todėl buvo visai smagu. Tačiau po mėnesio mūsų santykiai nutrūko ir didžiuliame name, kuriame laiką leidome kartu, buvau palikta viena. Taip blogai dar niekada nesijaučiau – šios skyrybos ir karantinas buvo didžiausias lūžio taškas mano gyvenime. Rytais vos atsikeldavau iš lovos, išgyvenau egzistencinę krizę – visą mano asmenybę buvo pasiglemžęs darbas, o kai nebeliko ir jo, nesupratau, kas aš esu iš tiesų. Jaučiausi nieko verta, ir tai mane gąsdino. Tačiau, užuot išnaudojusi šį laikotarpį savianalizei ir bandymams sužinoti apie save ką nors naujo, aš pasinėriau į nesibaigiančius vakarėlius ir pradėjau dar labiau blaškytis. Tai buvo tikrai liūdnas laikotarpis“, – atviravo ji.
Pasibaigus pandemijos apribojimams C.Delevingne grįžo į darbą, tačiau per karantiną susiformavusių įpročių atsisakyti nepavyko – visą savo laisvą laiką ji praleisdavo vakarėliuose, mažai miegodavo ir valgydavo, vartodavo įvairias svaigiąsias medžiagas.
Netrukus, 2022-aisiais, filmuojantis dokumentinio serialo „Planet Sex“ trečiajame epizode Tokijuje, modelį pasiekė dar viena gniuždanti žinia – anapilin iškeliavo jos močiutė Jane Sheffield, kuri Carai buvo tarsi antra mama, suteikusi saugią erdvę, kurios vaikystėje jai taip trūko.
„Aš labai dažnai apsistodavau pas savo močiutę, kuri gyveno Anglijos užmiestyje. Ten ji turėjo sodą, kuriame praleisdavome visą dieną, ji mane prižiūrėjo, kai tėvai neturėjo galimybės to padaryti. Kai išgirdau žinią apie jos mirtį, ilgai negalėjau atsigauti.
Tačiau turėjau dirbti, todėl savo emocijas laikiau viduje ir kiek tik įmanoma stengiausi nepalūžti. Grįžusi namo be perstojo verkdavau, o liūdesį, kaip jau buvo įprasta, malšindavau didžiuliu kiekiu alkoholio. Vartojau jo tiek, kad pradėjau nebesiorientuoti aplinkoje. Prieš močiutės laidotuves buvau vakarėlyje, o kitą rytą dar apsvaigusi išlydėjau ją į paskutinę kelionę. Tai buvo siaubinga“, – dalijosi prisiminimais C.Delevingne.
Po šio įvykio ji dar labiau pasinėrė į savidestrukciją. Savo 30-ąjį gimtadienį, kurio dėl žalingų įpročių kupino gyvenimo būdo ji teigė nesitikėjusi sulaukti, Cara atšventė trijų savaičių atostogų Ibisoje metu. Čia susirinko artimiausi merginos draugai, tarp kurių – ir aktorės Margot Robbie, Sienna Miller bei atlikėja Avril Lavigne.
„Supratau, kad sulaukusi trisdešimties nebegalėsiu gyventi tokio gyvenimo, kokį gyvenau iki šiol, – mano organizmas to tiesiog neatlaikytų. Todėl sugalvojau surengti trijų savaičių atostogas Ibisoje, kurių metu linksminsiuosi tiek, kiek tik pajėgsiu. Tai mano ankstesnio gyvenimo laidotuvės, tarsi atsisveikinimas su praėjusia era.
Maniau, kad turėsiu puikų laiką, – juk sukviečiau artimiausius draugus, kurie dėl manęs atskrido į kitą šalį, gyvenome didžiulėje viloje. Privalėjau mėgautis ta akimirka, tačiau, užuot leidusi laiką su draugais, aš visas tris savaites praleidau užsidariusi savo kambaryje. Per visas atostogas jį palikau vos porą kartų, – pasakojo ji. – Galiausiai priėjau liepto galą, kai iš Europos skridau tiesiai į Nevadoje esančią dykumą, kur vyko savaitės trukmės festivalis „Burning Man“. Ten toliau vartojau įvairias narkotines medžiagas, dėl kurių galėjau jaustis tiesiog nenugalima. Tomis akimirkomis man visiškai nerūpėjo mano gyvenimas, norėdama išmėginti savo ribas dažnai nėriau į pavojingas situacijas.“
Caros prisiminimai apie tai, kas vyko festivalyje, fragmentiški. Tačiau ji prisimena, kad po festivalio visas jos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis: „Aš lipau visur, kur tik įmanoma, šokinėjau nuo didžiausių aukščių, jaučiausi tiesiog kaip laukinė. Žinau, kad nemenkai išgąsdinau savo draugus, – žmonėms, kurie tavimi rūpinasi ir myli, tai yra siaubingas reginys.“
Tą lemtingą 2022-ųjų rudenį, kai po minėto festivalio viešumoje pasirodė sukrečiančios Caros nuotraukos, ją apsupo gausus būrys artimiausių draugų. Mergina pripažįsta – tokią paramą jai priimti buvo itin sunku. Juk dar nuo vaikystės savo emocijas ji išmoko užgniaužti ir apsimesti, kad viskas yra gerai.
„Aš maniau, jog mano ir draugų santykiai yra paviršutiniški, tačiau supratau, kad taip būdavo tik todėl, kad aš su jais niekada nebuvau atvira. Aš jiems nepasakojau apie dalykus, kuriuos išgyvenu, nenorėjau būti našta, bijojau, kad pamatę tikrąją mane jie išeis ir nebegrįš. Jeigu paklaustumėte mano draugų, jie jums pasakytų, kad per 30 metų jie nė karto nematė manęs verkiančios.
Tačiau viskas pasikeitė rugsėjo mėnesį, kai man tikrai labai reikėjo jų pagalbos, kurios turėjau paprašyti pati. Kai susisiekiau su savo draugais, jie visi atvyko pas mane – dalis jų gyvena Los Andžele, dalis atskrido iš Jungtinės Karalystės. Mes labai daug kalbėjomės ir drauge verkėme“, – prisiminimais dalijosi C.Delevingne ir teigė, kad 2022-ųjų pabaigoje, paskatinta draugų ir šeimos narių, ji pradėjo lankyti dvylikos žingsnių programą.
Cara supranta, kad jos laukia labai ilga kelionė, o žmogus, kuris šiuo metu yra pats svarbiausias ir kuriuo labiausiai reikia rūpintis, yra ji pati.
„Aš ne kartą bandžiau gydytis, eiti į reabilitacijas, bandyti atsisakyti alkoholio, tačiau giliai viduje nebuvau tam pasiruošusi. Tai ir buvo didžiausia problema. Jeigu krintate veidu į žemę, tačiau nesate pasiruošę atsikelti, jūs to ir nepadarysite, – sako ji turėdama omenyje rudenį spaudoje pasirodžiusias nuotraukas. – Aš visada maniau, kad dirbti su savimi reikia tada, kai jautiesi blogai. Tačiau dabar žinau, kad tai reikia daryti nuolatos. Žinau, kad niekada nebus taip, jog viskas būtų puiku. Ir aš su tuo jau susitaikiau – manau, tai yra svarbiausia.“
Mergina teigia, kad dvylikos žingsnių programa, ko gero, yra pats reikšmingiausias sprendimas jos gyvenime. Išbandžiusi įvairias reabilitacijos formas ji įsitikinusi, kad būtent ši – pati veiksmingiausia.
„Anksčiau aš eidavau ten, kur žadamas greitas rezultatas. Tarkim, savaitės trukmės traumų kursai, įvairūs vadinamieji retritai, kurie geriausiu atveju padėdavo tik tą akimirką. Tačiau šįkart supratau, kad jeigu tikrai noriu pokyčių savo gyvenime, dvylikos žingsnių programa yra būtent tai, ko turiu imtis. Savo kelionės pradžioje bandžiau išsiaiškinti, kas man veikia geriausiai, – nustūmiau į šalį visus įsipareigojimus ir nuoširdžiai savęs paklausiau: ko man šiuo metu reikia?
Tada supratau, kad geriausiai jaučiuosi, kai laiką leidžiu gryname ore, judu ir medituoju. Be susitikimų, čia kas savaitę taip pat vyksta ir terapijos seansai – pastebėjau, kad man labai patinka psichodrama. Tai toks grupinės terapijos metodas, kurio metu keičiantis vaidmenimis improvizuojamos gyvenimiškos situacijos, nagrinėjamas vidinis grupės dalyvių gyvenimas“, – sakė ji.
Nors Cara nežino, kas jos laukia ateityje, dėl vieno ji tikra – priimdama svarbius sprendimus nuo šiol ji klausysis tik savo širdies.
„Darbas – nepaprastai svarbus dalykas mano gyvenime, tačiau dabar svarbiausia – pasirūpinti savimi. Todėl su karjeros pasirinkimais būsiu itin atsargi. Be to, yra keletas ilgalaikių asmeninių tikslų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Pavyzdžiui, vaikai. Jų norėjau nuo tada, kai dar buvau paauglė“, – atviravo C.Delevingne.
Parengė Urtė Barisevičiūtė
