Austėja su vaikais užsiiminėja nuo 13 metų. Pirmiausia su jais pradėjo dirbti renginiuose, vaikų šventėse. O nuo 15 metų pradėjo prižiūrėti tėvų pažįstamų, giminaičių vaikus.
„Mano kontaktas su vaikais niekada nenutrūko“, – teigė režisierė.
Jai patiko vaikų pasaulis.
„Vaikai iš sudėtingų šeimų man atrodė beprotiškai pažeidžiami. Žmonės nesupranta jų prieraišumo. Atrodo, bet kas gali prie jų prieiti, į juos įsikabinti. Bet tai atrodo labai trapu. Svarbu, kad suaugęs žmogus tai suprastų. Tai vienas dalykas. Kitas – bandymas suprasti suaugusiuosius, kurie nori įsivaikinti ir eina į vaikus ne kaip į atskiras asmenybes, o kaip į būdą, padėsiantį užpildyti kažkokią tuštumą savo viduje“, – apie savo filmo idėją pasakojo A.Urbaitė.
Bendraudama su vaikais ji sutiko ir įvairių suaugusių žmonių. Tada Austėjai atrodė, kad meilė vaikams išreiškiama apsikabinimais, lietimu, žaidimais, bendra veikla. Tačiau ji sutiko moterį, kuri nebuvo linkusi savo vaiko apkabinti, ir Austėjai atrodė, kad jam to trūksta. Tai jai buvo pirmoji pažintis su kitokia meilės forma ir bandymas suprasti, kaip kitas žmogus myli. Tau jis atrodo šaltas, o iš tikrųjų jis savo meilę parodo kitais būdais.
A.Urbaitės filmas „Per arti“ pasakoja tarptautinę įvaikinimo istoriją. Du vaikus – seserį Karoliną ir brolį Rytį iš Lietuvos įsivaikina prancūzų pora. Prisitaikyti prie naujos aplinkos jiems padeda laikinai kartu apsigyvenusi lietuvė vertėja ir auklė Gabrielė (akt. Dovilė Kundrotaitė). Tačiau greitai šeimos idilė sutrikdoma kultūrinių skirtumų, nesuderinamų auklėjimo metodų ir kovos dėl vaikų prisirišimo. Koją vis pakiša sudėtingas naujosios mamos, kuri nori viską kontroliuoti, charakteris.
Vaikai su aukle trokšta išdykauti, lakstyti po mišką, kuris čia pat, išsipaišę veidą įvairiomis spalvomis. Tačiau mama pareiškia, kad jie grįžo namo purvini kaip paršeliai. Ir tai tik vienas nesusikalbėjimo epizodų. Ar režisierė domėjosi, kiek vaikų iš Lietuvos įvaikinama į užsienį per metus, ar atliko teorinį tyrimą?
„Aš atlikau psichologinį tyrimą. Lankiau psichologijos kursus – aiškinausi, kaip vyksta vaiko vystymasis ir ugdymas, kokią įtaką jam turi tėvai ir ryšys su jais, į kokius dalykus tėvai turėtų atkreipti dėmesį. Nagrinėjau ne teorinę, ne matematinę statistiką, o bendražmogišką ryšį“, – pasakojo A.Urbaitė.
Filmo tėvais, kurie nori įsivaikinti vaikus iš Lietuvos, režisierė pasirinko prancūzus. Kodėl būtent prancūzus? Pagrindinė priežastis buvo ta, kad ji kalba prancūziškai. Jai buvo svarbu, kad suprastų personažų nesusikalbėjimo niuansus, kai jie improvizuoja. Kad pati pajustų, jog yra kažkas gyvo ir tikro filmuojamoje scenoje ir jai nereikėtų pasikliauti vertimu.
„Prie prancūzų kultūros jau buvau prisilietusi, tad jaučiau, kad galiu parodyti abi šalis. Abiejose šalyse yra ir privalumų, ir trūkumų“, – sakė režisierė.
Vaikų vaidmenis atlikusiems Inesai Sionovai ir Ajui Antanavičiui filmuotis labai patiko, tad norėtų ir vėl vaidinti kine. Filme Karolinos plaukai – aukso spalvos, Lietuvoje vaikai ją šauktų „ryža“. Prancūzijoje, anot Austėjos, rusvi plaukai yra grožio simbolis, tad patyčių jai pavyktų išvengti.
Vaikų tėvus vaidina prancūzų aktoriai Anne Azoulay (45 m.) ir Arthuras Igualis (40 m.). Aktorių atrankos režisierė Prancūzijoje A.Urbaitei pasiūlė daugybę puikių aktorių, bet šie jai prilipo iš karto. A.Azoulay pasakojo, kad Prancūzijoje labai sudėtingas ir ilgas įvaikinimo procesas. Tai patyrė ir jos draugų šeima.
„Prancūzijoje įsikūrė net tam tikrų asociacijų, kurios palengvintų įvaikinimo procesą. Nes šeimos, kol priartėja prie momento, kad jau gali įsivaikinti, būna visiškai pavargusios, nuėjusios labai ilgą kelią“, – kalbėjo A.Igualis.
A.Azoulay filme sukūrė sudėtingą moters charakterį – ji nori įsivaikinti vaikus iš kitos šalies, kitos kultūros, tačiau nuo pirmų dienų viską kontroliuoja, reguliuoja, draudžia.
„Labai daug kalbėjau su Austėja, nes tas moters personažas scenarijuje atrodė šiek tiek antipatiškas. Dėl to buvo didelių diskusijų. Kad ir tas konfliktas su aukle tam personažui galbūt leis suprasti tam tikrus dalykus apie save“, – sakė A.Azoulay.
Ar vaikai nuo pat mažens Prancūzijoje auklėjami taip griežtai?
„Yra įvairių šeimų Prancūzijoje. Dar yra buržuazinių šeimų, kurios išlaikiusios gana griežtą auklėjimą. Bet yra ir daug liberalesnių. Labai skirtingi dabar auklėjimo metodai“, – sakė A.Igualis.
Anot Anne, jos sukurtą Žaklinos personažą daugiau lemia ne prancūzų auklėjimo tradicijos, o būtent noras kontroliuoti situaciją.
„Jos vyras – priešingybė jai, elgiasi visiškai priešingai, bet jie beprotiškai vienas kitą myli. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra geresnis. Jie tiesiog labai skirtingi žmonės“, – aiškino Arthuras.
Ir A.Azoulay, ir A.Igualis gyvena Paryžiuje. Anne turi sūnų, kuriam 15 metų, Arthuras – du vaikus. Pastaruoju metu A.Azoulay repetuoja teatre žinomos prancūzų feministės Virginie Despentes pjesėje, taip pat filmuojasi televizijos seriale. A.Igualis vasarą filmuosis prancūzų režisieriaus filme. Dabar daugiausia dirba teatre.
Paryžiaus teatre „Odeon“ repetuoja Aliošos vaidmenį scenai pritaikytame svarbiausiame Fiodoro Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai“. Užsiminus, kad Lietuvoje dabar rusų menininkų kūrybos bandoma atsisakyti, nerodyti, netransliuoti, A.Igualis sakė, kad jie pradėjo repetuoti F.Dostojevskį dar prieš karą. Ir nenori liautis to daryti: „Mes nepalaidosime rusų meno, ypač F.Dostojevskio, dėl V.Putino. Tikrai to nedarysime.“
