Ankstesnės kartos vyrai nėriniais puošėsi norėdami šokiruoti, o dabar jauni stipriosios lyties atstovai paprasčiausiai leidžia sau reikšti nuomonę. Taip sakė Mathew Gnagy – tekstilininkas ir istorikas, vadovaujantis Kostiumų centrui – Gyvosios istorijos muziejui, įsikūrusiam kolonijiniame Viljamsburge, Virdžinijoje (JAV).
Visas pasaulis matė reperį Kid Cudi, į CFDA mados apdovanojimus atėjusį su nėriniuota vestuvine suknele ir prie jos priderintu įspūdingu šydu. O 2019-aisiais MTV muzikos apdovanojimuose pasirodęs amerikiečių reperis ir dainų kūrėjas Lil Nas X prie sidabro spalvos kostiumo priderino nėriniuotus marškinius.
Reklamuodamas savo „Marvel“ filmą „Morbius“ aktorius Jaredas Leto Los Andžele vykusioje premjeroje demonstravo iš baltų nėrinių pasiūtą peleriną.
Ši tendencija pastebima ne tik kalbant apie raudonuosius kilimus, kur atvykusiųjų tikslas – atkreipti į save dėmesį. Pastaraisiais metais nėriniai pasirodė ir ant vyriškų kolekcijų podiumų – jų yra „Burberry“, „Moschino“, „Saint Laurent“, „Versace“ kolekcijose vyrams. Nėriniuotų marškinių vyrams šiandien galima nesunkiai rasti ir populiariosiose pasaulio parduotuvėse, ne tik aukštosios mados lentynose.
Nėrinius, kurie anksčiau buvo skirti tik nuotakų drabužiams ir moteriškam apatiniam trikotažui, pamėgo nauja karta, ypač jaunesni vyrai, kuriuos traukia šio audinio istorija, meistriškumas ir laisvesnis požiūris į lyčių įvairovę.
„Gal nėriniai bus paskutinė riba, kurią peržengs vyriškų drabužių kūrėjai“, – leidinyje „The New York Times“ svarstė tekstilės istorikė Michele Majer, kartu su kolegėmis Emma Cormack ir Ilona Kos neseniai surengusi parodą apie nėrinius Manhatane.
Parodoje „Threads of Power“ – pirmoje tokioje didelėje Niujorke per kone 40 metų – pristatoma penkių šimtmečių nėrinių istorija nuo tų laikų, kai nėriniai buvo išskirtinai aristokratų aksesuaras, kuriuo puikavosi abiejų lyčių atstovai, iki jų virtimo kasdiene puošmena, dėvima daugiausia moterų.
XVI a. Europoje atsirado dviejų pagrindinių stilių nėriniai: pinti nėriniai, kurie gaminami lininius ar šilkinius siūlus apvyniojant aplink smeigtukus ir taip kuriant sudėtingus motyvus, ir adatiniai nėriniai, kai raštuotas audinys kuriamas mažais dygsneliais. Abu šie būdai yra labai lėti, reikalaujantys daug darbo ir brangūs.
Karalystėse net buvo priimami įstatymai, kad apsaugotų nėrinius nuo prastuomenės, tačiau ji vis tiek rasdavo būdų juos dėvėti. Aukštuomenės damos nėrinių mezgimu mėgavosi kaip hobiu, tačiau dažniausiai juos nemokamai gamino nekilmingos moterys ar merginos tarnų nameliuose ar vienuolynuose, neprižiūrimos amatininkų gildijų.
Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai buvo pradėta atsisakyti vadinamojo lengvabūdiškumo. Vyriški drabužiai tapo prigludę ir vienspalviai, o nėriniai vėl grįžo moterims.
Nėriniai – paradoksali medžiaga. Jie tuo pat metu ir uždengia, ir atskleidžia, gali būti ir skaistūs kaip jaunosios nuometas, ir provokuojantys kaip apatinis trikotažas, jie – močiučių rankšluosčių ir servetėlių pagrindas, o kartu – erotiškumo simbolis.
Tuomet savotišku tabu vyrams tapę nėriniai šiandien ir vėl mėgstami abiejų lyčių. Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus vyresnioji mados kuratorė Claire Wilcox mano, kad nėriniai – dabartinių vyrų pastangos susigrąžinti savo vidinį povą. Tiesa, tik kai kurių.
XIX a. pabaigoje Oscaras Wilde’as įkūnijo estetinį maištą prieš Viktorijos laikų vyriškų drabužių griežtumą. Septintajame dešimtmetyje glamrokeriai dėvėjo spalvingus, puošnius drabužius, kad pasipriešintų pokario padorumui.
Greičiausiai tiesioginis audinių pritaikymo laisvėjimas buvo susijęs su moralės laisvėjimu, o jaunesni mados vartotojai trina ribas tarp to, kas tradiciškai laikoma vyriška ar moteriška: viskas tampa minkščiau, skysčiau, dekoratyviau.
Parodoje „Vyriškumo mada: vyrų aprangos menas“, kurią C.Wilcox, Viktorijos ir Alberto muziejaus vyresnioji mados kuratorė, surengė kartu su Rosalinda McKever, galima pamatyti rausvo atlaso vyrišką ansamblį su nėriniuotu žabo, arba kaklo apvadu, kurį sukūrė Harris Reedas, neseniai paskirtas Ninos Ricci kūrybos direktoriumi. Šis drabužis primena XVIII a. britų aristokratiją ir Niujorko lėles.
„Ankstesnės kartos nėrinius dėvėjo norėdamos šokiruoti, o šiandien jauni vyrai tiesiog laisvai išreiškia savo nuomonę“, – sakė M.Gnagy, tekstilininkas ir istorikas, kuris vadovauja Virdžinijos valstijoje esančio Gyvosios istorijos muziejaus Kostiumų centrui. Jis atkreipė dėmesį į tai, kaip lengvai Harry Stylesas 2019-aisiais „Met Gala“ renginyje pasirodė vilkėdamas juodą „Gucci“ palaidinę, margintą nėriniais.
„Tai nėra susiję su vyriškumu ar moteriškumu. Šį drabužį gali dėvėti bet kas. Tai yra esmė to, kas turėtų būti tinkama visoms lytims.
Kai nėriniai yra rankų darbo, jie pasižymi unikaliomis savybėmis, leidžiančiomis atsisakyti siūlių, todėl drabužiai atrodo taip, tarsi būtų organiškai išsilieję į tam tikrą formą. Norėčiau, kad dizaineriai žengtų šiek tiek toliau“, – sakė M.Gnagy.
Viena tokių dizainerių galėtų būti Kasuni Rathnasuriya, kuri nuo 2012 m. dirba su savo gimtosios Šri Lankos nėrėjomis ir gamina moteriškus drabužius savo prekės ženklui „Kur“. Kai kurių klientų paraginta šiemet ji pirmą kartą pasiūlė vyriškų drabužių su rankų darbo nėriniais.
„Mane nustebino tai, kad žmonės tai priėmė. Nesulaukiau nė vieno neigiamo komentaro“, – sakė ji.
Kitus dizainerius traukia istorijos, kurias gali papasakoti nėriniai, nesvarbu, ar tai būtų per amžius, žemynus susiformavęs raštas, ar jų kūrėjų ir savininkų istorija.
33 metų Emily Bode, rankų darbo vyriškų drabužių prekės ženklo „Bode“ dizainerei, nėriniai primena XX a. šeštojo dešimtmečio Ameriką, kai žmonės dažniau rengdavo oficialius pietus savo namuose ir kitus socialinius ritualus.
„Tai medžiaga, kuri turi tiek daug gelmės. Nemanau, kad tai dar nėra visiškai įprasta, bet manau, kad žmonės tikrai apgalvotai renkasi tai, ką perka“, – sakė ji.
Nuo tada, kai prieš šešerius metus įkūrė savo prekės ženklą, kuriame daug dėmesio skiriama perdirbimui, E.Bode sakė pastebėjusi daugiau su apranga susijusio sentimentalumo, kuris apima ir tokius emocingus audinius kaip nėriniai.
Senoviniai nėriniai taip pat patinka 25 metų Tristanui Detwileriui, Pietų Kalifornijoje įsikūrusio banglenčių sporto įkvėpto prekės ženklo „Stan“, kuris taip pat naudoja vintažinius audinius, įkūrėjui. Pirmą kartą jis susidūrė su nėriniais, kai nusipirko draugo močiutei priklausiusį stalo kilimėlį. Nuo to laiko nėrinius jis įtraukia į savo vyriškus drabužius.
Pavyzdžiui, iš XVIII a. Anglijoje sukurtos nėriniuotos staltiesės buvo pagamintas itin prabangus švarkas, kurio originalus apvadas buvo panaudotas kaip apvadas, o apversti angeliukai tobulai simetriškai krito ant pečių. Audinys šiek tiek pageltęs, tačiau tokios detalės primena jo istoriją.
„Net ir šiurkštūs riedlentininkai ir banglentininkai nori stiliaus“, – sakė T.Detwileris. Nors dauguma nėrinių šiandien gaminami mašinomis, jų gaminimo rankomis menas nėra visiškai prarastas.
Prieš šešerius metus trys Niujorko nėrinių meistrai įkūrė Bruklino nėrinių gildiją, kad išmokytų naują kartą tradicinių nėrinių gamybos.
36 metų Elena Kanagy-Loux, tekstilės menininkė ir istorikė, turinti 400 tūkst. sekėjų „TikTok“ tinkle, 2010-aisiais keliavo į Slovėniją mokytis šio amato. Kita gildijos įkūrėja Devon Thein prieš 50 metų mokėsi iš danų jūrų kapitono žmonos Naujajame Džersyje.
Abi moterys teigė, kad pandemija buvo paspirtis nėriniams ne tik todėl, kad amatų buvo labai daug, bet ir todėl, kad nėrinių meno, pasirodo, galima išmokti nuotoliniu būdu.
Parengė: Laura Bulvydė.
