Televizijos laidų vedėja, nuomonės formuotoja Indrė Kavaliauskaitė (33 m.) save vadina be penkių minučių slidininke, mat slidinėti pradėjo tik praėjusiais metais. Tačiau jaunai moteriai ši patirtis taip patiko, kad kone iškart išvyko ir į antrą tokią kelionę.
Šiemet vos tik prasidėjus sezonui Indrė iškart išlėkė į kalnus. Tad moters slidinėjimo patirtis – kartas Šveicarijoje ir du kartai Italijoje. Visai neseniai ji grįžo iš Červinijo slidinėjimo kurorto Italijoje, tačiau čia buvo nusileidusi ir į kitą kalno pusę, esančią jau Šveicarijoje.
„Man smagu aktyvus laisvalaikis. Vasarą dievinu viską, kas ant vandens ir vandenyje, o žiemą mielai renkuosi slidinėjimą ir pasidžiaugiu žiemos malonumais. Kalnai – kažkas itin ypatingo. Man nereikia bėgti ieškoti vasaros ten, kur karšta.
Visiems, kurie pavargę, kuriems viskas atsibodę, trūksta įkvėpimo ar problemos užgula pečius, reikia pakilti į kalną. Visos bėdos tuomet lieka apačioje. Įlipi į keltuvą ir atsiduodi vėjui, kalnams, atrodo, kad prapučia visas tavo mintis“, – atviravo I.Kavaliauskaitė.
Jei jaučia, kad mintys pradeda slėgti, Indrė iškart pajunta norą važiuoti į gamtą. Vasarą jai gera Lietuvos miškuose ar prie ežerų – čia ji semiasi energijos ir teigiamų minčių. Žiemą tokį jausmą jauna moteris jaučia kalnuose, kurių didybė užburia.
„Mano mama nemėgsta žiemos, todėl kai buvau vaikas, stengdavosi pabėgti ten, kur šilta. Juokauju, kad vaikystėje buvau pasmerkta žiemą šildytis. Labai laukiau laiko, kai pati priimsiu sprendimus ir galėsiu išmėginti slides! Bet susiklostė taip, kad kaskart, kai tik planuodavau išvažiuoti slidinėti, kas nors vis nesusidėliodavo. O pernai susikaupiau ir sausio 1-ąją jau buvau ant kalno. Tada supratau, kad visas žiemas ar pavasarius noriu kilti į kalną“, – pasakojo I.Kavaliauskaitė.
Čiuožti snieglente Indrė nėra bandžiusi, vandenlentę ji renkasi vasarą, o žiemą jai smagiausia – slidės. Dviejų vaikų mama nekantrauja, kada šį malonumą galės išbandyti ir mažieji. Pradžioje šešiametę dukrą Mariją Barborą ir keturmetį sūnų Aleksandrą ji ketina palydėti pas instruktorę ant sostinės Liepkalnio kalno, o po pirmųjų treniruočių arčiau namų jau nekantrauja ir kuo greičiau su mažaisiais skristi į rimtesnius kalnus.
„Labai tikiuosi, jog po Liepkalnio džiaugsiuosi, kad viską turime ir Lietuvoje, – slidinėjimui nereikia ieškoti užsienių. Juk turime ir Druskininkus – ten esu buvusi paslidinėti“, – šypsojosi pašnekovė.
Teniso treneris Simas Kučas (34 m.) anksčiau žiemą rinkdavosi tik šiltas atostogas, tačiau šiemet nusprendė išmėginti snieglentę ir su bičiuliu patraukė į Livinją Italijoje, prie sienos su Šveicarija.
„Kadaise keletą kartų esu čiuožęs snieglente Druskininkų arenoje, be to, ir šiaip vasaromis draugauju su lentomis – šiek tiek sportuoju su jėgos aitvarais, mėgstu čiuožti ir vandenlente. Tad įsivaizdavau, kad kalnuose man irgi bus lengva įvaldyti snieglentę“, – sakė Simas.
Atskridę į Milaną bičiuliai čia praleido dvi dienas, o paskui keliavo į kalnus.
„Buvo be galo smagus laikas, bičiulis, su kuriuo kartu organizuojame ir teniso turnyrus, turi itin gerą humoro jausmą, tad juokavome, kad treniravome net skruostus. Prisijuokėme kaip niekada! Buvo labai linksma“, – pasakojo Simas.
Anksčiau ilgą laiką Milane gyvenęs modelis draugui aprodė miestą, mados sostinėje sentimentų jam kėlė kone kiekviena metro stotelė, seniai pažįstamos vietos. Išvyka į kalnus – pirmoji S.Kučui. Kalnai, aplinka ir atsipalaidavę žmonės, ore sklandanti puiki nuotaika taip sužavėjo teniso trenerį, jog jis neabejoja, kad ir kitąmet tikrai vėl vyks išmėginti snieglentės į kalnus.
„Vaizdai, nuotaika, linksmybės – šokiai, DJ pasirodymai. Visi čia linksmi, su polėkiu, atsipalaidavę. Grįžau kupinas jėgų ir motyvacijos – tik pirmyn!“ – sakė jis.
Tiesa, trasoje Simui kiek nepasisekė – jau antrą dieną leisdamasis nuo aukščiausio kalno jis nesėkmingai krito ir pasitempė kojos raiščius. Tačiau nuotaikos tai nesugadino – kalnuose jis puikiai praleido laiką.
„Jausmas leidžiantis nuo kalno fantastiškas! Gamta – kalnai, vanduo, vėjas man visada buvo arti širdies, prieš šias stichijas jaučiuosi labai laisvas, išsivėdina galva, emocijos – tik pačios geriausios, mintys – šviesesnės. Net liūdėti dėl traumos tikrai nebuvo kada. Tokių atostogų man labai reikėjo, esu labai laimingas, kad išvykau“, – pabrėžė S.Kučas.
Nuomonės formuotoja Maria Randers (23 m.) snieglente čiuožia nuo mažų dienų – vos penkiametę ją mamos Dainos Bosas vyras Antanas pirmą kartą kalnuose pastatė ant snieglentės. Nuo tada jauna moteris kalnuose laiką su šeima leidžia kasmet. Marios slidinėjimo kurortų bagaže – Šveicarija, Prancūzija, Austrija, Italija ir, žinoma, sostinės Liepkalnis kaskart prieš vykstant į užsienį. Tiesa, slidinėti ji nemėgino, bet snieglentę jau valdo puikiai.
„Patirties, nesikuklinsiu, turiu. Vis dėlto ant kalno esu atsargi – man svarbu saugumas. Baimės nebejaučiu, leidžiuosi jau visomis trasomis, būna, kad ir iščiuožiame iš trasų, bet kai važiuoju su kompanija, stengiuosi prisitaikyti prie draugų. Šįkart mūsų skrido daug, tad ant kalno išsiskirstėme į grupeles pagal pajėgumą, norus ir galimybes.
Šįkart Italijoje mano bagaže – kone visos trasos, daugiausia raudonųjų ir juodųjų. Man jau smagu visose trasose, čiuožiu dėl malonumo, įspūdingų vaizdų, o ne dėl sportinių aukštumų ar noro kam nors ką nors įrodyti. Ant rampų ar darančios triukų manęs tikrai nepamatysite – apeinu jas iš tolo“, – pasakojo M.Randers.
Maria pasidžiaugė, kad šiemet pirmi metai, kai pagaliau pavyko išvykti į Livinją (Italija) su būriu draugų. Mat jau kelerius metus kompanija pasikalbėdavo, kad norėtųsi išvykti visiems kartu, tačiau planai ir likdavo tik planais. Vykdama čiuožti snieglente Maria visą laiką – savaitę per metus – stengiasi skirti kalnams ir žiemos malonumams, tad aplinkinių lankytinų objektų, jei tokių netoliese ir pasitaiko, neapžiūrinėja.
„Kaskart stengiamės pasirinkti vis kitą kurortą, žinoma, visada užburia vaizdai – jie nuostabūs visur kalnuose. Šešios ar aštuonios valandos ant kalno – daugiau aktyvių pramogų nelabai ir norisi. Po tokios dienos ant kalno dažniausiai keliaujame į SPA, pagulime baseine, aplankome pirtį ir, žinoma, skaniai vakarieniaujame.
Kai važiuoju su tėvais, po vakarienės einame ilsėtis. Su draugais dar šiek tiek pavakarodavome, energijos vakare turėdavome kiek daugiau: išeidavome į miestą, juolab kad Livinjas – jaunimo miestelis, čia gausu vakarėlių ir kitokių pramogų“, – pasakojo Maria.
Aktorė ir psichologė Lina Bražinskaitė (43 m.) žiemos malonumais su bičiulių ir artimųjų kompanija mėgavosi Italijos Livinjo slidinėjimo kurorte. Čia moteris pramogavo pirmą kartą. Nors šioje slidininkų Mekoje aktorė praleido tik savaitę, adrenalino ir įspūdžių parsivežė su kaupu.
„Esu aktyvaus laisvalaikio gamtoje mėgėja ir nors pirmenybę teikiu vasaros sporto šakoms, nevengiu ir žiemos pramogų lauke, o snieglentė – viena jų. Snieglente čiuožiu jau kelerius metus, bet dar nesijaučiu tvirtai, priešingai nei mano draugas, slidėmis lekiantis ir juodosiomis trasomis. man šįkart pakako kone vaikiškų trasų. Visi drauge išbandėme ir roges! Jomis ten laksto ir mažas, ir didelis. Juoko ir adrenalino dozė garantuota, o ir šlapi buvome nuo galvos iki kojų“, – juokėsi jauna moteris.
Kalbų, jog kalnai užburia, Lina girdėjo ne kartą, tačiau visada manė, kad tokie žodžiai – tik poetiškas posakis. Vos pirmą kartą apsilankiusi kalnuose ji ir pati pajuto tą jėgą, energiją, kuri ten trykšta. Kalnai tikrai užbūrė, o kad šią didybę sugertum į save, pasirodo, visai nebūtina net slidinėti.
„Iš tiesų aš bijau aukščio. Ta baimė manyje atsirado prieš gerą dešimtmetį. Vengiu aukštų atvirų erdvių. Tačiau kalnuose to visai nejaučiu. Čia nebent bijau skaudžiau parkristi ant užpakalio sliuogdama lenta“, – pasakojo Lina.
Šįsyk į kalnus kompanija važiavo automobiliais, maršrutas driekėsi per nuostabią šalį, tad visus užbūrė ir pakeliui atsiveriantys vaizdai. Kompanija pavakaroti ir pernakvoti apsistojo ne viename Europos mieste, o bene didžiausią įspūdį Linai padarė maži Austrijos kalnų miesteliai ir juose aplankantis jaukumo jausmas.
„Sako, kalnai kviečia ir vilioja į juos sugrįžti, galiu patikinti – tai tiesa! Nors vieną trasą įveikiau ne stovėdama ant snieglentės, o čiuoždama sėdomis ant jos, tikrai mielai ir vėl tai pakartosiu“, – atviravo L.Bražinskaitė.
Kalnai ir slidinėjimas niekada nebuvo dietistės Vaidos Kurpienės (44 m.) svajonė. Kalnuose ji atsidūrė palaikydama kompaniją vyrui ir vaikams.
„Vyras užsidegė išmokyti vaikus slidinėti, galvojau, kad ir aš negaliu atsilikti! Tad savo mokslus pradėjau dar prieš kelionę su treneriu, nes tikiu, kad geriau taisyklingai išmokti, įgūdžiai niekur nedings, o netaisyklingai išmokus didesnė traumų tikimybė. Be to, vengiu sporto šakų, susijusių su traumų rizika. Man baisu, o dar baisiau pasidarė tapus mama. Tad trenerį pasirinkau kaip saugiklį – daug ramiau, kai žinau, kaip elgtis“, – pasakojo moteris.
Vaidos pradžia – Vilniuje, ant Liepkalnio kalno „varlinuko“. Nors treneris jau po pirmos treniruotės sakė, kad jai puikiai sekasi ir reikėtų eiti ant didesnio kalno, V.Kurpienė delsė, nes nesijautė tvirtai. Galiausiai džiaugėsi nušliuožusi ir nuo aukštesnio, nors, kaip pati juokiasi, ir drebančiomis kinkomis.
Italijoje V.Kurpienė irgi iškart pagalbos kreipėsi į trenerius. Juk nesportuojančiai moteriai net pavaikščioti su slidininko batais yra iššūkis. Ką jau kalbėti apie tai, kad slidinėjimo pradžioje naudojame daugiau raumenų jėgos ir jaučiame daugiau įtampos, tad ir nuovargis didesnis.
„Pirmas dvi dienas sekėsi puikiai. Treneris sakė, kad geriausiai grupėje šliuožiu, nors kiti irgi prieš tai panašiai kiek ir aš pamokų turėjo. Tačiau grįžusi į viešbutį sužinojau, kad mano bičiulė, irgi slidinėjimo pradinukė, griūdama susiskaldė rankos kaulą. Kitą dieną kuo greičiau slidinėjome, tuo baisiau man darėsi. Baimė vis didėjo. Ji tapo tokia didelė, kad stovėdama viename slėnyje ašarojau, o leisdamasi žemyn garsiai sau vis kartojau: „Aš galiu.“ Po kelių valandų pasijutau išsekusi“, – atviravo moteris.
Apie kaustančią baimę ji užsiminė ir treneriui, o bičiuliams, klausiantiems, ko bijo, Vaida neturėjo atsakymo: „Bijau, ir viskas.“ Ir sau, ir vaikams moteris ne kartą yra sakiusi, kad žmogaus ribos – tik fizinės, o visa kita išmokstama ir išsprendžiama. Svarbu pamiršti mintis, kad nepavyks, ir galvoti, ką gali padaryti kitaip. Vaidos „kitaip“ ir būtent tai, ko jai tuo metu reikėjo, buvo naujas treneris Noa, dirbantis su mažais vaikais.
„Susitikusi jį papasakojau, kaip mano draugė susilaužė ranką, o aš „galvą“, ir paprašiau sutaisyti. Kartu pasijuokėme. Pradėjome lėtai, ir įvyko stebuklas. Pirmą kartą trasa nusileidau per 40 minučių su keliais sustojimais, o trečią kartą – jau vos per 15 min. Baimė išgaravo ir pagaliau patyriau slidinėjimo džiaugsmą!“ – pasakojo Vaida.
Kaip po atostogų grįžti be priaugtų kilogramų?
Kaip maitintis per atostogas ir darbines išvykas? Toks klausimas kankina ir tuos, kurie šiuo metu meta kilogramus, ir tuos, kuriems sunkiau juos išlaikyti. Kadangi išvykos ir atostogos būna labai skirtingos, tad ir patarimai – asmeniški. Keli dalykai, kurie tinka visais atvejais. Savo patirtimi dalijasi V.Kurpienė.
„Dalijuosi savo slidinėjimo išvykos mitybos sprendimais Italijoje – picų, makaronų ir gero maisto šalyje. PUSRYČIAMS rinkausi dvi mažas riekeles duonos su sėklomis, gardinau tepamuoju varškės sūreliu, o ant viršaus – virti kiaušiniai arba plakta kiaušinienė. Juoda kava ir desertui – arbatinis šaukštelis abrikosų arba aviečių uogienės.
UŽKANDŽIAI. Priešpiečių ir pavakarių nevalgiau.
PIETŪS apie 13.30 val. – ėjau į savitarnos restoraną, kur galėjau prisirinkti įvairių šviežių daržovių. Tada prie jų kasdien skirtingai: mažas puodelis guliašinės sriubos, plonai pjaustyta mėsa, minestronė, natūralios mėsos dešrelė. Bulvyčių, makaronų ir pan. vengiau. Kartą labai užsinorėjau lazanijos, tad nusipirkau, bet porciją pasidalijau su sūnumi. Salotos labai kartojosi, ir bičiulės negalėjo patikėti, kad taip valgau, bet žinojau, jog sugrįžus namo tai padės man džiaugtis savo svoriu.
Kartą pietavau viešbutyje – pasirinkimas dieną menkas: kalnas makaronų, balta duona, sūris ir kumpis skrudintiems sumuštiniams, ledai, nes dieną viešbutyje virtuvė nedirba. Paklausiau šeimininkės, ar įmanoma gauti ko nors kito? Ir gavau – iš produktų, skirtų vakarienės stalui, man sukonstravo salotas su mocarela ir tunu. Mano principas – klausti, blogiausiu atveju išgirsi „ne“, bet dažnai išgirstu ir „taip“.
SKYSČIAI. Tik vanduo ir vienas ar du puodeliai juodos kavos. Kai kiti gėrė vyną, aš mineralinį gazuotą vandenį. Nesu abstinentė, tik alkoholio vartoju mažai ir retai.
VAKARIENĖ. Gyvenome vietoje, kur maistas puikus, o vakarienės ilgos, trunkančios kone 3 valandas. Patiekalai nešami su tarpais. Pasirinkau valgyti visus patiekalus, nes buvo didesnis fizinis aktyvumas, vengiau užkandžių dieną. Be to, ir pietūs sąmoningai buvo saikingesni. Kol laukdavome vakarienės, užkandžiams rinkausi daržoves ir jūrų gėrybes. Valgiau lėtai, gerai kramtydama ir tik tai, kas buvo skanu. Padažų – minimaliai, didesnį jų kiekį palikdavau lėkštėje.
