Lietuvos pakraštyje, keliasdešimt kilometrų nuo Mažeikių, įsikūręs Židikų miestelis. Iš pažiūros jis niekuo nesiskiria nuo aplinkinių gyvenviečių – per Židikus veda kelios gatvės, apraizgiusios nemažai didingesnius laikus menančių pastatų, miestelyje veikia paštas ir, žinoma, parduotuvė. Čia nėra visoje šalyje gydomosiomis savybėmis garsėjančių šaltinių, laimės nekuria gyvenimo saulėlydį provincijoje nutarę sutikti garsūs žmonės. Ne, Židikai nėra ta vieta, į kurią užsuktų minios. Vis dėlto yra priežasčių, kodėl galėtų būti kiek kitaip.
Į važiuojančius pagrindiniu keliu nuo miestelio pusės žvelgia didinga, tarsi ne šiai vietai priklausanti raudonų plytų koplyčia. Smailianosį kapinių pastatą puošia baltas angelas. Ir iš tiesų, daugelio miestelėnų nuomone, čia ilsisi šventoji. Židikų kapinaitėse palaidota garsi lietuvių rašytoja, labdarė, mokytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930), tokį slapyvardį tikriausiai gavusi dėl tamsaus gymio ir Žemaitijoje esančio Šatrijos kalno, ant kurio, anot legendos, susitikdavusios laumės ir raganos.
„Kai mirė Marija Pečkauskaitė, židikiškiams tikrai pasidarė sunku. Ji visiems padėdavo, užjausdavo. Buvo tarsi gydytoja, vaistininkė, daug dėmesio skyrė medicinai. Lankydavosi pas vargstančiuosius, tvarstydavo jiems žaizdas, net gamindavo vaistus. Apie ją daug pasako jos veikla, ji tikrai buvo visapusiška asmenybė“, – patvirtino rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinio muziejaus ekskursijų vadovė Erika Skeivienė.
M.Pečkauskaitė priklausė kone labiausiai nuskriaustai XIX amžiaus kartai. Viena vertus, Marija žinojo, ką reiškia patogus poniškas gyvenimas, – ji gimė lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų šeimoje, buvo vyriausia iš keturių vaikų. Jos tėvo protėvių šaknys siekė Baltarusiją, o motina buvo pasiturinčių Žemaitijos bajorų duktė. Būsimą rašytoją mokė samdomi mokytojai, jos namuose buvo gausu knygų, skambėjo muzika: fortepijonu skambino motina, smuiku griežė tėvas. Be to, nuo mažumės M.Pečkauskaitė buvo mokoma užsienio kalbų.
Kita vertus, ji puikiai žinojo, ką reiškia nepriteklius. Tėvui pradėjus klimpti į skolas šeimai teko išsikraustyti į nuomojamą Užvenčio dvarą, o savo dvarą išnuomoti kitiems. Didžiausios finansinės problemos užklupo mirus pagrindiniam šeimos maitintojui. Būdama kiek vyresnė nei dvidešimties metų Marija darė tai, ką ir nemažai kitų nuskurdusių to laiko bajoraičių, – įsidarbino mokytoja. Dar vėliau moteris patyrė karo siaubą – Židikus M.Pečkauskaitė pasiekė 1915-aisiais perėjusi fronto liniją.
Kilmingos ir smalsios Marijos gyvenime mokslas užėmė svarbią vietą. Finansų stygius kiek pakeitė profesinius užmojus (ji svajojo tapti pianiste, bet šią galimybę atmetė dėl finansinės padėties), tačiau ugnelės neužgesino. Vaikystėje ji kurį laiką mokėsi Sankt Peterburgo (tuometės Rusijos imperijos sostinės) gimnazijoje, tačiau dėl nepalankių klimato sąlygų grįžo namo. M.Pečkauskaitė taip pat svajojo tapti bitininke, Varšuvoje net baigė bitininkystės kursus.
Po tėvo mirties kelerius metus ji mokslus krimto Šveicarijoje – čia studijavo vokiečių ir prancūzų literatūrą, mokėsi sociologijos, estetikos, filosofijos, teologijos, pedagogikos. Įdomu tai, kad namuose mokyta M.Pečkauskaitė neturėjo oficialaus mokyklos baigimo pažymėjimo, tad į Ciuricho ir Fribūro universitetus, kuriuose galėjo studijuoti ir moterys, buvo priimta kaip laisvoji klausytoja.
M.Pečkauskaitė buvo kupina meilės. Be galo mylėjo žmones, muziką, gamtą, gyvūnus, tačiau šeimos jai taip ir nepavyko sukurti. Tiesa, itin išvaizdžios ir kultūringos moters gyvenime vyrų pasitaikė ir visi jie vienaip ar kitaip buvo susiję su kunigyste.
Kai Marija buvo paauglė, į Užvenčio dvarą atsikraustė dvejais metais vyresnis prakutusių valstiečių sūnus Povilas Višinskis. Būsimas garsus lietuvių politinis veikėjas ir rašytojas tuo metu mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Į Pečkauskų dvarą jis atvyko pasamdytas kaip Marijos brolio Stepono repetitorius. Mokydamas kitus P.Višinskis prisidūrė pinigų – po to, kai atsisakė stoti į kunigų seminariją, tėvai neberėmė jo finansiškai.
Jaunas vyras iš karto pastebėjo dailius Marijos bruožus – tamsias akis, juodus plaukus, vadino ją raganėle. Kai nebendraudavo gyvai, jie susirašinėdavo laiškais, kuriuose Marija į Povilą kreipdavosi... broleli. Povilas Mariją skatino mokytis lietuvių kalbos, šviestis. Teigiama, kad būtent jo dėka ji išvyko į Šveicariją, tapo rašytoja. Tačiau aistringesnė meilė tarp jų taip ir neįsiplieskė.
Pagalius į Povilo ratus kišo ir Pečkauskų kaimynystėje apsigyvenęs jaunas, iš seniau Marijos šeimai pažįstamas kunigas Kazimieras Bukontas. Su šiuo vyru Marija turėjo daug bendra – abiem patiko muzika, knygos, poezija, abu buvo giliai tikintys.
M.Pečkauskaitė į akį krito ir dar vienam kunigui – Pranui Augustaičiui, dėl Marijos jis norėjo mesti kunigystę, bet ji nesutiko tekėti. Mainais moteris vyrui pasiūlė vis tiek atsisakyti kunigo kelio ir nustoti apsimetinėti.
„Kalbos lieka kalbomis, bet kadaise sklandė gandai, kad Povilas ir Marija tuoksis. Žmonės kalbėjo, kaip Pečkauskas išleis savo dukterį už ubago Višinskio. Vis dėlto kai Užventėje atsirado Bukontas (tuo metu Marijai buvo maždaug septyniolika metų), atsinaujinusi jųdviejų draugystė juos su Višinskiu lyg ir atskyrė. Marija ėmė daugiau bendrauti su Bukontu, jie kartu vaikštinėdavo po liepų alėją.
Marijos motina neįžvelgė nieko blogo dėl šios draugystės, tačiau jos tėvui tai nelabai nepatiko. Tuo metu P.Augustaitis Marijos seseriai Sofijai rašydavo laiškus norėdamas sukelti pavydą, priversti rašytoją apsigalvoti, – pasakojo E.Skeivienė. – Žvelgiant į išlikusius laiškus, prisiminimus, į tai, kaip Marija Kazimierui atsidėkodavo, nesunku suprasti, kad Kazimierui ji jautė dvasinę meilę. Apskritai kitų vyrų į savo gyvenimą ji nebeįsileido.“
P.Višinskis mirė būdamas vos trisdešimties, K.Bukontas Šatrijos Raganai išliko labai artimas visą gyvenimą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ryžtis atvykti į Židikus moterį paskatino tai, kad Kazimieras buvo paskirtas į šio miestelio parapiją, čia taip pat gyveno Marijos motina ir sesuo (broliai Steponas ir Vincas jau buvo mirę). K.Bukontas Marijos šeimą rėmė materialiai.
Nors Šatrijos Ragana nusėdo provincijoje, dvarų kultūrą ji prisimindavo savo knygose, moters kilmę išduodavo turimi daiktai. Pavyzdžiui, jos namuose stovėjo juodas rojalis, ji nešiojo prabangius „Salamander“ firmos batelius. Anot E.Skeivienės, M.Pečkauskaitė rengdavosi paprastai, bet visuomet buvo pasitempusi.
„Daiktai rodė, kad Marija kilusi iš pasiturinčios šeimos, kad buvo tikrai ne paprasta kaimo panelė. Tiesa, ji neturėjo daug papuošalų, bet visuomet segėdavo širdelės formos laikrodį, kurį labai brangino“, – sakė gidė ir pridūrė, jog kartais rašytoja susikraudavo lagaminą ir sėsdavo į traukinį, kuris važiuodavo didžiųjų miestų link.
Nežinia, ar vedama tik idealų, ar ir slėpdama neišsipildžiusių svajonių kartėlį Židikuose rašytoja visiškai pasinėrė į tarnystę kitiems. Prie bažnyčios buvusiame name ji įsteigė pirmą lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi neturtingi vaikai, vaikų biblioteką, vaistinę, pasirūpino, kad miestelyje būtų įkurta senelių prieglauda ir ambulatorija. Moteris taip pat įsteigė Lietuvos katalikų blaivybės draugijos skyrių, telkė labdarą. Ir tai tik dalis visuomeninės veiklos, kuria ji užsiėmė būdama Žemaitijos pakraštyje.
Rašytoja miestelyje buvo nusipirkusi namą, kurį iš pradžių norėjo paversti nuosavu dvaru. Ir pats namas buvo panašus į dvarą – ilgas, nuleistomis langinėmis.
„Ji pastebėjo, kad į Židikus gydytojas užsukdavo kartą per savaitę, net rečiau, reikėjo vaistų, tad namą perleido gydytojui ir vaistininkėms, kad Židikuose visuomet būtų galima sulaukti medicinos pagalbos. Pati liko gyventi klebonijoje“, – teigė ekskursijų vadovė.
Šatrijos Raganos gyvybė užgeso vos 53 metų ji mirė nuo kaulų vėžio. Dabar jos atminimą Židikuose įprasmina ne tik koplyčia, bet ir jos vardu pavadinta mokykla, parkelis. Mažeikių rajone kiekvienais metais moterims arba vyrams įteikiama vardinė rašytojos premija. Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje kasmet apdovanojama gabi, stropi, rašytojos idealo siekianti mergaitė.
