Prieš kelerius metus, kai pasaulį kaustė pandemijos apribojimai, modelis M.Račiūnaitė sostinę iškeitė į Latvijos pajūrio kurortą. Šiandien moterį su dešimtmečiu sūnumi Mykolu radome Raseiniuose – mieste, kuriame ji augo ir kurio visi takai puikiai pažįstami.
„Gyvenimas verčiasi iš esmės, nestovi vietoje – tokia jau esu, man reikia iššūkių, kontrastų, įdomybių, o ne monotonijos. Atvykau gyventi į savo senelių, prosenelių kraštą. Pajutau, kad man reikia jų stiprybės, palaikymo, ramybės.
Latvija, kad ir kaip arti, yra užsienis. Mano vaikas turi eiti į lietuvišką mokyklą, tad Liepoja mums tiko, kol mokslai vyko nuotoliniu būdu. Tačiau ten būdama labai aiškiai supratau, kad Vilniaus stresas, nuolatinis skubėjimas man, jautriai asmenybei, netinka. Žinau, kur einu“, – pasakojo Monika ir pripažino: drąsos tokiems pokyčiams tikrai reikia.
Buvusi dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus žmona džiaugiasi ir dėl jųdviejų sūnaus – jos vaikystės takais dešimtmetis keliauja pats ir jam sekasi kuo puikiausiai. Ji sunkiai įsivaizduoja, kad tokią laisvę Mykolas galėtų turėti sostinėje.
Augančiam berniukui pokyčiai į naudą. Sūnų Monika vadina gyvenimo patarėju ir didžiausia palaikymo komanda, jo nuomonė jai labai svarbi.
O norint visi keliai veda į Vilnių ar Kauną, tad nuvažiuoti į didmiesčius Monikai, jei priverčia reikalai ar norisi aplankyti draugus, – anokia bėda.
Ar provincijoje jauna moteris nepasiilgsta sostinės pramogų pasaulio šurmulio – save parodyti ir į kitus pasižiūrėti, raudonojo kilimo, vakarėlių, blizgesio?
„Tikrai neužsidariau tarp keturių sienų ir nevengiu vakarėlių. (Juokiasi.) Smagu pasipuošti, pasižmonėti, kaip ir kiekvienai moteriai. Tik pastaruosius kelerius metus pakeičiau gyvenimo vietą ir būdą, kuris taip pat savaip žavus. Ir apskritai manau, kad reikia švęsti gyvenimą. Mažiau nusistatymų, daugiau lankstumo ir įvairovės.
Čia man – namai, čia radau ramybę, čia man jauku ir gera. Be to, čia jaučiu labai stiprų ryšį su artimaisiais. Įsivažiuojame po truputį, gyvenimas eina į priekį.
Negalvoju apie baimes – darau, einu į priekį ir viskas dėliojasi tarsi savaime: atsiranda žmonės, pasiūlymai. Jaučiu, kad gyju psichologiškai ir fiziškai.
Rudenį susidūriau su rimtomis sveikatos problemomis, išgyvenau operaciją, balansavau tarp dviejų pasaulių – jaučiuosi gavusi antrą galimybę gyventi.
Po šių sukrėtimų supratau, kad noriu gyventi taip, kaip sako širdis, būti atvira, nemeluoti sau. Tos problemos, kurios anksčiau atrodė didelės, šiandien jau visai nereikšmingos“, – sakė pašnekovė.
Jei jaučia, kad nori, Monika ne svajoja, o daro. Tad pajutusi, kad ją traukia fotografija, nutarė išmėginti save ir čia.
Monika juokėsi, kad vaikystėje labai nemėgo fotografuotis, – ją įamžinti tėvams buvo didžiulis iššūkis, mat mergaitė bijojo fotoaparatų.
Vėliau, pradėjusi modelio karjerą, prieš kamerą M.Račiūnaitė jautėsi visai priešingai – atsipalaiduodavo, jautė apšvietimą ir nuotaiką, kurią turi perduoti, – mokėjo ir vis dar moka įsijausti į skirtingus vaidmenis. Vis svajojo pabandyti pati į rankas paimti profesionalų fotoaparatą, bet nedrįso.
„Fotografija – mano sritis, čia jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Man patinka bendrauti, sutikti naujus žmones, stebėti juos ir užfiksuoti. Fotografija mane žavi ir įkvepia.
Galiausiai pasiryžau – radau puikius mokymus, susipažinau su nuostabiais dėstytojais. Prieš metus pamėginau ir pajutau, kad man tai labai sava“, – atviravo jauna moteris.
Monikai itin patinka fotografuoti žmones, tačiau nesvetima ir architektūra. Bet ne ta, išblizginta ir spindinti, o keistesnis, savitas pastatų ar miesto veidas: kontrastingas, nestandartinis.
Fotografijos entuziastė atvira – panašiai jaučiasi ir fotografuodama žmones. Štai ateina moteris ir prašo fotografuoti ją iš dešinės pusės, mat kairė nefotogeniška.
„Išgirdus tokius žodžius man norisi fotografuoti tą neva nefotogenišką pusę. Jei tinkamas apšvietimas, rakursas, žmogus dažnai ir pats nustemba, kaip nuostabiai atrodo visos jo pusės, net jei jos ir skirtingos.
Man fotografija – ir psichologija, mėgstu žiūrėti ir žvelgti giliau, nestandartiškai. Viskam reikia laiko, kantrybės, pozityvių minčių. Tikiu, kad įsivažiuosiu šioje srityje, nes čia jaučiu didelę aistrą gyventi taip, kaip noriu. Dabar mano tobulas laikas savame krašte“, – šypsojosi moteris.
