Nacionalinė premija G.Žickytei paskirta už veržlų ir įspūdingą kūrybinį šuolį. Lietuvės filmai rodyti daugelyje tarptautinių kino festivalių ir juose pelnę nemažai apdovanojimų. Laureatams Nacionalinės premijos bus įteiktos Prezidentūroje vasario 14 d. Į ceremoniją palaikyti G.Žickytės iš Londono atvyks jos vyras Eitvydas Bajarūnas – Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje.
Nors ir keista, juos suvedė Giedrės filmas „Meistras ir Tatjana“, pasakojantis apie maištingo kūrėjo fotomenininko Vito Luckaus aistringą meilę ir tragišką žūtį. Prieš šešerius metus ši juosta buvo rodoma Švedijoje, tarptautiniame Geteborgo kino festivalyje. Į jį palaikyti lietuvės režisierės atvyko tuometis Lietuvos ambasadorius Švedijoje E.Bajarūnas.
„Mudu su Eitvydu dėkojame Vitui, kad jis sujungė mūsų likimus ir padovanojo meilę“, – yra sakiusi Giedrė.
Nuo rugsėjo pradžios, kai jos vyras E.Bajarūnas eina ambasadoriaus pareigas Didžiojoje Britanijoje, G.Žickytė gyvena Londone. Ir save dalina trims sritims: diplomato žmonos pareigoms, kino kūrimui, šeimai. Ir visur suspėja! Ne veltui ji sakė: „Viskam, ką darau, maksimaliai atiduodu širdį. Namai turi būti gražūs. Šeima turi valgyti daugiau ekologiško maisto. Filmą reikia sukurti gerą. Su Eitvydu visur noriu būti kartu. Gyvenimas Londone labai intensyvus. Kiek galiu, tiek lydžiu vyrą ten, kur jam reikia būti“.
– Giedre, už savo filmus pelnėte kelias dešimtis tarptautinių ir šešis Sidabrinės gervės apdovanojimus. Dabar jūsų kūryba įvertinta Nacionaline premija. Kokia pirmoji mintis atėjo į galvą, kai praėjusį gruodį buvote paskelbta Nacionalinės premijos laureate?
– Prisipažinsiu: iš tikrųjų nesitikėjau. Žinojau, kad buvo nominuotas ir Ukrainoje, Mariupolyje, nužudytas ten filmavęs nepaprasto talento, originalumo ir jautrumo kino kūrėjas Mantas Kvedaravičius.
Buvau tikra, kad dviem kino dokumentininkams neskirs tos premijos, nes paprastai įvertinami kūrėjai iš skirtingų sričių. Man atrodė labai prasminga ir teisinga, kad būtent Mantas nominuotas premijai. Čia net ne konkurencija ir apie tai negalvoji – čia buvo taip natūralu, kad jis bus įvertintas. Todėl ir buvo netikėta, kad galutiniame šešių laureatų sąraše atsidūrėme abu.
Aš pirmą kartą buvau nominuota tai premijai. Apsidžiaugiau, kad atsidūriau trumpajame sąraše, man atrodė, kad tai – didelis įvertinimas. Galvojau: vis tiek dar filmų sukursiu, gal kada nors, po kokių dešimt metų, ir bus ta premija.
– Jūsų vyras nedelsdamas į žinią apie Nacionalinę premiją sureagavo feisbuke: „Meile, dabar tu nacionalinė vertybė.“ Kaip jus pasveikino vyras ir sūnus Teodoras?
– Mane vyras su kiekvienu prizu, apdovanojimu pasveikina – visada su gėlėmis jau oro uoste pasitinka. Kadangi tą dieną buvome skirtingose šalyse, ilgai kalbėjome vaizdo skambučiu. Jis labai džiaugėsi. Ir ambasada pasveikino, visi parašė labai gražų sveikinimą. Sūnus Teodoras atrodo toks vyriškai santūrus, bet kai ką nors pasako, tai būna tiesiai į širdį. Jis sakė, kad aš sugebu įdėti nežmoniškai daug pastangų ir į savo karjerą, ir į draugystes, ir į šeimą.
Teodoras dabar – paskutinėje, dvyliktoje, klasėje, dėl to aš vis blaškausi tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Londono. Prieš tai jis gyveno su mumis Maskvoje (tada E.Bajarūnas buvo Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje. – Red.), kur lankė tarptautinę mokyklą, kurioje pamokos vyko anglų kalba. Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje mokykla perėjo į nuotolinį mokymą. Po kelių dienų Teodoras ir šuo buvo „supakuoti“ ir grįžo į Vilnių. Pagalvojome, kad nesaugu jam Maskvoje.
Taip išėjo, kad priešpaskutinėje klasėje, kur mokėsi pagal tarptautinę bakalaureato programą, jam teko pakeisti mokyklą. Todėl dar kartą keičiant programą praėjusį rudenį, kai mudu su Eitvydu išvažiavome į Londoną, jam būtų tekę grįžti į 11 klasę. Nusprendėme, kad Teodoras savo mokslus pabaigs tarptautinėje mokykloje Vilniuje. Jam jau 18 metų, jau ir vienas su šunimi gali puikiai gyventi. Juo pasitikiu, jis savarankiškas, protingas ir atsakingas vaikinas, gerai mokosi.
Dažnai atskrendu į Vilnių, kad jam galėčiau padėti, pripirkti maisto, pagaminti valgyti, šunį pavedžioti, nors jam labai patinka savimi pasirūpinti ir valgį gamintis pačiam. Vasarą ir Teodoras, ir šuo atvažiuos į Londoną ir būsime visi kartu. Tikimės, kad jis Londone studijuos. Po sveikinimų grįžau į kasdienybę, dirbu prie naujo filmo, bet tuo momentu, kai paskelbė laureate, apėmė ypatingas jausmas. Juk tai yra aukščiausias įvertinimas Lietuvoje. Ir kartu – atsakomybė.
– Ar nemanote, kad Nacionalinei premijai didžiausią pliusą uždėjo puikus jūsų filmas „Šuolis“ apie jūreivį Simą Kudirką?
– Nacionalinė premija – įvertinimas ne tik man, bet ir mano filmų komandai, herojams, visiems, kurie prisidėjo ir kurie mane įkvepia, kurių dėka jaučiuosi, kad augu kartu su jų istorijomis. Esu nepaprastai laiminga, kad drąsus S.Kudirkos šuolis į laisvę palietė ir sujaudino žmonių širdis įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Net iš Pietų Korėjos, atrodo, mums tolimos kultūros žmonių, gavau tokių laiškų, kaip jie empatiškai sureagavo ir priėmė Simo iš Griškabūdžio istoriją. Tai rodo, kad laisvės siekis įgimtas kiekvienam žmogui, jis neturi tautybės. Ir tampa kaip niekada aktualus šiais neramiais laikais.
Simas – labai charizmatiškas, natūralus filme, sugeba savo autentiškumu užburti auditoriją ir jo istorija tikrai paliečia žmones. Tiek Amerikoje, tiek Italijoje, tiek Naujojoje Zelandijoje, tiek daugelyje kitų šalių. Jie per filmą ir graudinasi, verkia, ir juokiasi. Tai, kaip Simas savyje derina komiškumą, dramatiškumą ir tą nepalaužiamą mažojo žmogaus jėgą, man primena Charlie Chaplino filmų universalumą.
Po filmavimų liko ryšys su „Šuolio“ herojais. Vis susirašome laiškais tiek su „Vigilant“ kapitonu Ralphu Eustisu, tiek su leitenantu Paulu Pakosu, kuriam Simas siuntė ženklus, kad nori peršokti į amerikiečių laivą. Tą rytą, kai prasidėjo karas Ukrainoje, ir iš vieno, ir iš kito gavau elektroninį laišką su klausimu, ar mes esame saugūs. Jie žino, kad Lietuva – netoli Rusijos.
Atrodo, prieš metus buvo R.Eustiso darbo pakrantės apsaugos tarnyboje jubiliejus. Jis parašė, kad ta proga sukvietė draugų ir visi žiūrėjo „Šuolį“: „Ir vėl visi verkėme“.
– Kurį filmą buvo sunkiausia sukurti? Kuris pareikalavo daugiausia darbo, pastangų? Gal minėtas „Šuolis“, gal „Meistras ir Tatjana“, gal „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, o gal „Baras“, pasakojantis apie Artūrą Barysą-Barą – ryškią Vilniaus senamiesčio bohemos figūrą?
– Negaliu išskirti vieno. Visi vienodai sunkūs, visi vienodai brangūs. Kurdamas kiekvieną filmą turi pereiti tam tikrus kalnus, pasitikti tam tikrus iššūkius. Nėra taip, kad viskas paprastai ir lengvai atsiranda. Dabar dirbu prie naujo filmo apie literatūrologę, teatrologę profesorę a. a. Ireną Veisaitę. Išgyvenusi Holokausto pragarą, netekusi artimiausių žmonių Irena nepasidavė nevilčiai ir visą gyvenimą liko ištikima humanistinėms vertybėms, ieškojo šviesos ir ją skleidė kitiems.
Ireną buvau pradėjusi filmuoti prieš koronaviruso pandemiją. Ji mane nepaprastai įkvėpė, ypač kasdienėse situacijose, kaip ji bendrauja su žmonėmis. Dar kuriant „Šuolį“ pradėjau ruoštis tam filmui ir ją po truputį filmuoti. Maniau, pabaigsiu „Šuolį“ ir susikoncentruosiu į tą filmą. Deja, prasidėjo pandemija. Vasarą, kai buvo atlaisvintas karantinas, dar šiek tiek filmavome, o paskui Irena mus paliko. Taigi turiu kurti filmą iš tos medžiagos, kurią spėjome nufilmuoti parengiamųjų darbų etape.
Taip keista, kad Irena veikia žmones net ir po mirties. Daug dalykų dabar pradėjau suprasti ir labai norėčiau jos paklausti, bet jos jau nėra. Ir tas filmas tampa kaip mano vidinė kelionė. Manyje įvyksta transformacija. Bet, matyt, su kiekvienu filmu taip yra. Filmas veikia ir autorių.
– Jūsų vyras E.Bajarūnas – matematikas, diplomatas, jūs – menininkė. Ar sunku šeimoje suderinti tokius skirtingus pasaulius?
– Man atrodo, kaip tik tarp mūsų yra tobula dermė. Kai vyras diplomatas, viena vertus, jis – kaip ir atsvara, kita vertus, jis pripratęs dalyvauti kultūriniuose renginiuose, daug žino apie meną, tikrai neužmiega per spektaklius. Gal tai buvo ir viena priežasčių, kodėl mane Eitvydas taip sužavėjo. Jis visur su manimi ėjo ir jam viskas buvo labai įdomu. Man daug reiškia ir jo palaikymas.
Atsimenu, tik pradėjome draugauti ir festivalyje „Kino pavasaris“ buvo studentų filmų peržiūra. Aš norėjau nueiti, nes man įdomu pamatyti, ką jauni žmonės kuria. Tiesiog pamatyti jaunąją kartą. Paprastai nuolatinei publikai studentiški filmai būna mažiau įdomūs, ypač kai vyksta festivalis ir yra daug kitų filmų. O Eitvydas sako: „Aš einu kartu. Man tikrai įdomu.“ Ir pamačiau, kad jam tikrai nuoširdžiai įdomu. Atsimenu, pasižiūrėjau į jį: vau! Tai man padarė labai didelį įspūdį.
Tada jis man pasakojo, kad, kai dirbo Sankt Peterburge generaliniu konsulu, ten vyko Eimunto Nekrošiaus spektaklių retrospektyva: kas antrą vakarą buvo rodomi jo spektakliai. Ir Eitvydas visus žiūrėjo. Atrodė, kad tikrai su žmogumi yra apie ką kalbėti. Nebūtina būti tos pačios profesijos, svarbu turėti panašią sielą.
– Kai kūrėte „Šuolį“, konsultavotės su Eitvydu apie Šaltojo karo laikų politiką, įvairias peripetijas?
– Žinoma. Ir labai daug rodžiau. Nežinau, kiek filmo versijų jis yra matęs. Vakarais turėjome net tokį juoką: žinau vieną labai gerą filmą, sakydavau, vadinasi „Šuolis“, nenori pažiūrėti? Man būna toks psichologinis momentas: kai dar dirbi, esi labai susijęs su tuo kūriniu ir esi visiškai vienas. O kai šalia atsisėda kitas žmogus ir kartu su tavimi žiūri, kažkaip įsitempi ir kitaip tą filmą žiūri. Tarsi kitomis akimis. Eitvydas buvo tas šalia sėdintis kitas žmogus ir aš stebėdavau, kad jis neužmigtų. Jeigu užmigs, vadinasi, blogai.
Buvo dar viena situacija. Man jau reikėjo baigti tą filmą, nes įvairūs terminai spaudė. Atėjo vasara. Buvome suplanavę atostogas su visais vaikais ir šunimi Palangoje. Ir štai koks nuostabus mano vyras! Kuris vyras sutiktų, kad į šeimos atostogas žmona dar pasiimtų ir montažo režisierių?! Pagalvojau: vis tiek man reikia tą darbą padaryti – sumontuoti filmą. O Palangoje, kur turime mano mamos namučius, bent vakare galėsime išeiti pasivaikščioti prie jūros, juk vis tiek aš, vaikai būsime šalia.
Tame etape dirbau su vokiečiu montažo režisieriumi. Jis atskrido į Palangą kelioms savaitėms. Mes viršuje montuojame – namelis nedidelis, viskas girdėti, o Eitvydas apačioje gamina valgyti. O kas yra filmo montažas? Ta pati frazė gali kartotis daug kartų, kol atrandi tinkamą ritmą, montažą scenai. Paskui Eitvydas pasakojo: gaminu valgyti, ir vis tas pats sakinys girdėti. Vieną dieną, antrą, trečią – vis tas pats sakinys.
Ten turėjo būti scena – Niujorko taksisto pokalbis su Simu. Eitvydui ji pasirodė tokia puiki. Bet žiūrėdamas vieną filmo versijų pastebėjo: jos nebėra. Tai kur ta taksisto ir Simo scena, kurią taip ilgai „drožėte“? Sakau: be jos geriau. Taip jau yra kine. Turi kaip chirurgas negailestingai skalpeliu išpjauti net ir pačius įdomiausius dalykus dėl bendro rezultato, vientisos filmo minties. Nors atskira scena gali būti stipri, filmui ji, pavyzdžiui, trukdo.
Filmo montažą skaptuoji lyg skulptūrą: vėl pradžią pakeiti, vėl vidurį pakeiti, vėl pabaigą pakeiti. Vėl grįžti į pradžią. Kad filmas išsigrynintų.
– Eitvydas dalyvauja jūsų darbuose, visada jus palaiko. O jūs ar dalyvaujate diplomatiniuose priėmimuose, vakarienėse, kur turi būti jūsų vyras?
– Žinoma, palaikau jį jo darbe. Priėmimuose, vakarienėse mes būname kartu, ir tai yra darbas. Turiu savo laiką padalinti kūrybai, šeimai, diplomatinėms pareigoms. Tapusi Eitvydo žmona supratau, kad reprezentacija yra darbas ir tikrai daug ką gali padaryti. Tai yra ne tik tai, kad turi gražiai šypsotis ir stovėti šalia. Tai ir bendravimas, ir ryšių mezgimas. Jeigu renginys organizuojamas mūsų ambasadoje, turi mokėti kiekvienam svečiui parodyti dėmesio.
– Ar jūsų meninės prigimties nevaržo protokolo reikalavimai?
– Nevaržo. Tai visai kitas vaidmuo. Ir prieš pažintį su Eitvydu esu dalyvavusi daugelyje oficialių renginių. Moku laikyti peilį ir šakutę. Suprantu etiketo ir protokolo reikalavimus. Man tai nebuvo kažkoks naujas pasaulis. Tai, kad esu filmų kūrėja, – tarsi papildomas bonusas šalies kultūros reprezentacijai.
Visiems būna įdomu ir visi nori apie tai pakalbėti. Eitvydo įdėtas darbas gaminant vakarienes Palangoje, kai montavome filmą, dabar jam tarsi grįžta atgal. Net karalius Karolis III paminėjo filmą „Šuolis“, kai Eitvydas jam įteikinėjo skiriamuosius raštus Bakingamo rūmuose.
– Kaip šiam susitikimui ruošėtės? Ar daug buvo streso?
– Pirmiausia su Eitvydu turėjome susitikimą su rūmų maršalu, per jį aptarėme visas detales. Buvo tokia kaip mini repeticija: kur stovėti, kiek žingsnių žengti į priekį, kada sakyti Jo Didenybe. Labai gerai, kai žinai protokolo taisykles, tada ir geriau jautiesi, nes žinosi, kaip elgtis. Viena tos ceremonijos dalis – važiavimas į Bakingamo rūmus arkliais kinkyta karališkąja karieta su palyda.
Skiriamųjų raštų teikimo proga kiekvienos šalies ambasadoriaus atvažiuoja paimti ir į rūmus nuveža karieta. Pirmyn važiavome uždara karieta, o grįžtant – atvira. Žmonės gatvėse žiūrėjo, mojavo, nes atpažino karališkąją karietą. Atvažiavus mus pasitiko rūmų maršalas. Jaudulys buvo važiuojant karieta, o kai atsidarė salės durys, nebeliko jokio jaudulio. Supratau, kad tai ir yra aristokratija. Kai tu kitam žmogui, svečiui sukuri tokią atmosferą, kad jis jaučiasi gerai. Susitikimas su karaliumi Karoliu III, jo inteligencija, laikysena, charizma ir kartu šiluma, mokėjimas parodyti dėmesį paliko nepaprastai didelį įspūdį.
– Labai elegantiškai atrodėte su dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurta suknele.
– Dar prieš susitikimą su karaliumi turėjau tą suknelę – tai Eitvydo dovana. Ji tinka, kai reikia kur nors nuvykti oficialiai ir atrodyti elegantiškai. Į ausis buvau įsisegusi auskarus su perlais, ant riešo segėjau laikrodį. Man buvo svarbu, kad vilkėčiau Lietuvos dizainerio suknelę. Kadangi mes reprezentuojame Lietuvą, tuo pat metu savo apranga norėjau reprezentuoti lietuvių kūrėją, o ne kitos šalies mados atstovą.
– Kaip jūsų sūnus Teodoras sutaria su Eitvydo sūnumis iš jo pirmosios santuokos? Kaip bendrauja trys vaikinai?
– Jie labai bendrauja. Būnu laimingiausia, kai prie vieno stalo kartu susėda mūsų vaikai.
– Keturi vyrai ir viena moteris!
– Jeigu dar šuo būna šalia, tai penki vyrai. Nes mūsų šuo – „berniukas“. Jis irgi šeimos narys.
Vienas Eitvydo sūnus, Kristupas, studijuoja dirbtinio intelekto mokslų doktorantūroje Šveicarijoje, kitas – Lukas – Olandijoje baigė vėjo jėgainių inžinerijos magistrantūrą ir pradėjo dirbti. Jiems 25 ir 24 metai. Tikrai jaučiu, kad jie visi trys kaip broliai. Vyresnieji į Teodorą žiūri kaip į brolį, dabar labai rūpinasi jo mokslais, mokyklos baigimu. Jie patys mokėsi tarptautinėje mokykloje, tai Teodorui tiek pradžioje padėjo susigaudyti, tiek dabar seka visus stojamuosius.
Eitvydo vaikai – protingi, mandagūs, išauklėti, su jais linksma ir gera. Tikrai juos pamilau kaip savo vaikus. Aišku, jie gyvena savo gyvenimą, bet reguliariai visi susitinkame. Ir už tai dėkoju Dievui, kad taip yra, nes žinau, kad būna visokių situacijų, ir tu negali tų situacijų kontroliuoti. Gal dėl to, kad Teodoras augo vienas, dabar man labai smagu, kad per vasaros atostogas susitikę jie visi trys gali paplaukioti banglentėmis ar kur nors nueiti. Labai stengiuosi stiprinti tuos ryšius. Esu ta organizatorė, kuri vis ką nors sumano, suplanuoja.
Pradžioje, kai su Eitvydu pradėjome kartu gyventi, Teodorui buvo 12 metų, Eitvydo sūnūs jau buvo studentai, ir tas amžiaus skirtumas tarp vaikų labiau jautėsi. Bet dabar, kai Teodoras jau baigia mokyklą, tas ryšys daug tvirtesnis.
