Kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė (37 m.) su šeima lietuvišką žiemą šiais metais iškeitė į saulėtąją Indoneziją – ji su vyru režisieriumi ir verslininku Povilu, septynmete dukterimi Luna ir pernai rugsėjį gimusiu sūnumi Atumu dienas leidžia Balio saloje.
Jauna moteris prisiminė, kad pirmą kartą atskridus į Aziją ji tą pačią akimirką suprato, jog posakis „kol Vakarai uždirbinėjo pinigus, Rytai rūpinosi širdimi“, yra visiška tiesa.
„Azija užburia ne vien saule, skoniais ir kvapais. Ji užburia žmonėmis. Šypsenomis, nuoširdumu, dvasingumu, o atspindėdamas aplinką ir pats imi keistis: esi atviresnis, nuoširdesnis, jautresnis, jautiesi drąsus būdamas savimi. Tas psichologinis (ir fizinis) nuogumas yra didelė dovana. Tam jausmui greitai išsivysto priklausomybė“, – kalbėjo Rimantė.
Dvejus metus ji su šeima žiemojo Indonezijoje, Balio saloje, trečią žiemą dėl palankesnių keliavimo karantino metu sąlygų tyrinėjo Tailandą, o šiemet, iškart atšventę Naujuosius, jie vėl grįžo į Balį. Kodėl Balis? Čia ji su artimaisiais jaučiasi kaip antruose namuose – turi draugų, pažįstamų, žino, kur geriausias kokosų vanduo, kur maloniausios skalbėjos ir kaip motoroleriu aplenkti spūstis. Be to, moterį be galo žavi baliečių tradicijos, vertybės, pagarba gamtai.
„Gal ir keistai nuskambės, bet jie man labai artimi lietuviams, – šypsojosi pašnekovė ir išvardijo kitus privalumus. – Garantuotai geri orai, pigus transportas ir sveikatą tausojantis baliečių maistas. Tiesa, šiemet jau matome ir minusų: 50 proc. pabrangę skrydžiai ir apgyvendinimas, o dėl kondicionuojamų patalpų – dažna sloga ir kosulys.“
Kūrybininkė, jau išleidusi ne vieną knygą, atvira: Balyje dirbti itin sunku, kad ir kaip bandytum suktis. Karštis tarsi natūraliai stumia į tingumą, lėtesnį tempą. O vietos gyventojai stebisi: „Jūs tikriausiai Lietuvoje visą žiemą nedirbate – kaip galima dirbti sniege?“
Vis dėlto susikaupti darbams padeda ir pati gamta – kadangi šeima į Balį vyksta liūčių sezonu, žinojimas, kad popiet lis, leidžia planuotis darbus. Tai patogu, nes Balis laiko požiūriu nuo Lietuvos yra 6 valandomis priekyje. Kol Lietuva miega, Rimantė su šeima keliauja, ilsisi ir sportuoja, o tautiečiams pabudus abu su vyru sėda prie kompiuterių.
„Ubudas, kuriame apsistojome, garsėja jogos ir sąmoningumo mokyklomis. Rodos, visi čia esantys žmonės – nuo jauno iki seno – yra gražūs ir sveiki. Tai puikiai matyti, nes visi čia mažai apsirengę. (Juokiasi.) Tad rūpintis savimi spaudimas nemažas“, – kalbėjo moteris.
Ne kartą girdėjusi klausimus, susijusius su kelionėmis su vaikais, Rimantė paaiškina: antrokė dukra Vilniaus privačioje gimnazijoje mokosi pagal hibridinę programą – į dalį pamokų jungiasi nuotoliniu būdu, dalį užduočių atlieka savarankiškai namuose. Kad netrūktų socializacijos, saloje mergaitė lanko baseiną, keramikos būrelį, išbandė ir vietos mokyklą – tiesa, ji pasirodė „absoliučiai nuobodi ir lengva“.
Ar netrūksta pagalbos su mažyliu, ar nebuvo nuogąstavimų, kad keliauja už jūrų marių su tokiu mažu kūdikiu?
„Prisipažinsiu, jos Lietuvoje niekada tiek nesulaukiau, kiek čia. Baliečiai pamišę dėl vaikų, ypač kūdikių. Jie tiki, kad kiekvienas mažylis yra dievas. Čia dar nėkart nevalgiau kavinėje su vaiku ant rankų – Atumą iškart pasigrobia padavėjos ir padavėjai. Ir nebandyk už tai palikti arbatpinigių – įsižeis. Čia radome ir auklę, kuri mano vaikams tapo antra teta. Wayan tokia su jais švelni, tiek jiems dainuoja ir taip užsiima, kad ašaroju kaskart juos visus tris matydama, bet tokia meilė dovanoja man ramybę dirbant.
Dėl nuogąstavimų – taip. Sulaukiau daug stebėjimosi, kaip nebijome išvažiuoti, bet man baisiau buvo Lunos parnešami virusai – jau dviejų savaičių mažius persirgo laringitu. Čia vykstant tik domėjausi, ar pavyks Atumui pakartoti pirmaisiais mėnesiais gautus skiepus. Kai gavau teigiamą atsakymą, nurimau. Ne džiunglėse gyvename, nors iš nuotraukų gal ir atrodo kitaip“, – juokėsi Rimantė.
Azija jaunai moteriai – tai buvimas kartu su šeima, tad labiausiai ir džiugina, kad tikrai visi būna drauge. Juolab kad buitis čia nekankina, nes visi namai, kuriuos nuomojasi, turi namų tvarkytojus. Tiesa, skalbimo mašinų čia nėra – baliečiai skalbiasi viešose skalbyklose, kur už kilogramą išskalbtų, išlygintų skalbinių mokama apie 30 euro centų.
„Maistą ruošiu tik tada, kai pasiilgstame konkrečių lietuviškų ar naminių reikalų, nes valgyti gatvėje ar restorane čia kainuoja tiek pat ar pigiau nei gaminti namie. Be to, Balio virtuvė – be laktozės ir gliuteno, o man turint alergišką mažiuką tai labai aktualu. Taip kad neturiu kuo pasiskųsti“, – pasakojo R.Kulvinskytė.
Šiek tiek erzina ją tik prekeiviai, nuolat siūlantys ką nors įsigyti, ir derėjimasis. Nors tai Rimantė daro puikiai, derėtis vis dėlto nemėgsta.
„Ar verta taip išvykti? Verta. Gal labiausiai dėl savęs pažinimo kitokioje aplinkoje ir kitokiuose kontekstuose. Čia gali būti bet kuo. Ir būti vertinamas pagal savo šypseną, ne mašiną – jomis Balyje baisiai nepatogu keliauti. Tiesa, vykčiau čia ne trumpiau nei 3 savaitėms. Priprasti prie laiko skirtumo ir karščio užtrunka“, – pasakojo ji.
Aktorė ir rašytoja Nijolė Narmontaitė (63 m.) su sutuoktiniu Pauliumi Kovu (57 m.) šįkart į saulėtąją Ispanijos salą Tenerifę atvyko gruodžio pradžioje ir, prisipažino, be bilietų atgal. Tačiau kadangi gauna labai daug užsakymų dėl renginių Lietuvoje, kovo pabaigoje, kai lietuviška žiema jau bus pasipusčiusi padus, ketina parlėkti į gimtuosius namus.
„Ne mums vieniems patinka ši sala. Čia tiek daug lietuvių, kad juokaujama, jog Tenerifė – mažoji Lietuva“, – juokėsi aktorė ir papasakojo smagią istoriją, pasak jos, geriausiai apibūdinančią Tenerifę.
Amerikietis fotografas atskrido į Ispaniją. Keliauja iš miesto į miestą ir vis užsuka į katedras pafotografuoti. Kiekvienoje bažnyčioje mato: pakabintas paauksuotas telefonas, o po juo užrašas: „Pokalbis su Dievu. Skambučio kaina – 10 tūkstančių.“ Taip knietėtų paskambinti Dievui, bet kad labai jau didelis skambučių tarifas.
Pagaliau fotografas atvyksta į Tenerifę. Užeina į pirmą pasitaikiusią bažnyčią ir ten pamato paauksuotą telefoną ir užrašą: „Pokalbis su Dievu. Skambutis nemokamas.“ Klausia klebono: „Kodėl nemokamas, kai kitur skambučiai tokie brangūs?“ Klebonas atsako: „Čia vietinis tarifas, esate rojuje, todėl ir skambučiai vietine linija nieko nekainuoja“.
Jai su vyru ši sala tikrai primena rojų: lepina puikus oras, net žiemą šilta, skanus maistas, šviežios daržovės, vaisiai. Gal dėl to, kad čia nuolat šviečia saulė, ir žmonės atrodo laimingesni, linksmesni.
„Toks jausmas, kad Tenerifėje kasdien šventė. Lietuvoje nėra kada susitikti su draugais, o čia apsčiai gražaus bendravimo: einame vieni pas kitus į svečius, labai aktyvi ir lietuvių bendruomenė, organizuojanti įvairiausius renginius. Abu su vyru labai mėgstame žvejoti: prisigaudome žuvų ir galime jomis mėgautis kad ir kasdien.
Bet mieliausia ir turbūt pagrindinė priežastis, kodėl nemažai laiko praleidžiame Tenerifėje, – nes čia gyvena patys brangiausi žmonės: sūnus Simonas su šeima. Labai norisi kuo ilgiau su jais pabūti, ypač smagu stebėti, kaip auga, keičiasi anūkėlė Kamilė“, – šypsojosi aktorė.
Keturi mėnesiai – tiek ilgiausiai sutuoktiniai yra išbuvę Tenerifėje. Juodu atskrido iškart po karantino. Kadangi tuo metu Lietuvoje darbų visai neturėjo, galėjo leisti tokį malonumą. Paplūdimiai Nijolės visai nedomina, o vandenynas vilioja tik dėl dievinamos žvejybos. Jeigu kas nors pakviečia išplaukti laiveliu pažvejoti, pora meta visus darbus ir lekia kaip akis išdegę. Kartais išsinuomoja kokį kateriuką iš vietos gyventojų.
„Esame labai smalsūs, tad nuolat ieškome neatrastų vietų, ir ši sala mus kaskart maloniai nustebina. O mėgėjams vaikščioti Tenerifė – tiesiog tobula vieta.
Bet man turbūt didžiausią įspūdį paliko grybavimas. Sausio 1 dieną vaikščiojome po mišką ir rinkome voveraites! Atrodė, kad sapnuoju, – žiemą grybai! O kai pririnkome visą krepšį ir vaišinome draugus, tie negalėjo patikėti, kad tai vietinės gėrybės“, – pasakojo moteris.
Vis dėlto aktorė saloje ne tik pramogauja ir ilsisi. Čia ji keliasi anksti ir kelias valandas kasdien rašo knygą – jau septintąją. Mat vėliau reikalai užsisuka taip, kad vos spėja suktis. Moteris daug laiko skiria ir skaitymui.
„Abu su Pauliumi mielai atsiliepiame į kvietimus pravesti lietuviams kokią kultūrinę programą. Visai neseniai Tenerifėje, Knygų namuose, turėjau kūrybinį vakarą „Juoko niekada nebus per daug“. Ne tik žiūrovai, bet ir aš pati patyriau daug gerų emocijų“, – pasakojo N.Narmontaitė.
Kol sūnus ir marti, dirbantys nekilnojamojo turto srityje, labai užsiėmę ir, pasak Nijolės, kartais visą dieną bėgioja ir sukasi darbuose nevalgę, jai labai norisi juos palepinti, ypač anūkėlę. Juk N.Narmontaitei maisto gaminimas – didis malonumas. Čia ji ruošia šviežią žuvį, įvairias salotas, kepa naminius pyragus. Šeimą ji palepina ir pasiilgtais lietuviškais patiekalais: vėdarais, kugeliu, šaltibarščiais, šviežiai raugintais agurkėliais, kuriems iš namų atsivežė konservuotų vyšnių, serbentų ir krienų lapų.
Lietuvė pasakojo, kad pragyvenimas Tenerifėje tikrai pigesnis nei gimtojoje šalyje. Pirmiausia, žinoma, žmonės čia nemoka už šildymą. PMV mokestis saloje – tik 7 procentai, taigi viskas daug pigiau nei Lietuvoje. Būtiniausioms prekėms PVM iš viso netaikomas. Finkose – užmiesčio sodybose – galima labai pigiai nusipirkti šviežių daržovių, vaisių, ką jau kalbėti apie vyną. Šio Dievų gėrimo įvairovė Tenerifėje tokia, kad net akys raibsta, o kainos nesikandžioja.
„Džiugina čia tikrai daug kas, o gyventi galėčiau bet kur, kad tik su mylimu žmogumi. Tačiau Lietuvoje vis tiek geriausia“, – šypsojosi N.Narmontaitė.
Vizionierė, moterų universiteto „WoW“ įkūrėja Inga Jablonskė (40 m.) gimus sūnui Natanieliui (5 m.) su sužadėtiniu kompanijos „Osama“ bendraturčiu Dariumi Putna (50 m.) kasmet daliai žiemos palieka namus sostinėje ir išsikrausto ten, kur šilta. Pirmaisiais metais šeima vyko į porų mokymus Tailande, Pangano saloje (Koh Phangan).
„Kelionė tuomet įvyko stebuklingai susidėliojus situacijai, kai mūsų šeimos artima draugė pasisiūlė Tailande pažiūrėti sūnų, kol mes kasdien visą savaitę būsime mokymuose. Pasilikome pabūti ilgiau, mėnesiui, ir nuo to laiko kasmet mūsų žiemos laikas šiltuosiuose kraštuose tik ilgėja“, – juokėsi Inga.
Juodu džiaugėsi atradę mėgstamą vietą – mažą kaimelį saloje, kur susirenka žmonės iš viso pasaulio, ieškantys ne tik šilumos ar nuostabios gamtos, bet ir sveiko maisto, meditacijų, jogos pamokų. Inga žiemas svetur leido ir anksčiau, dar net nepažinodama Dariaus. Moteris turėjo aistrą – mokėsi plaukioti banglente. Vėliau atsirado saviugdos, kokybiško laikui sau, tam tikros metų refleksijos, kitos aplinkos, situacijų, kultūros poreikis.
„Būtinai – ilgesniam laikui, kad galėčiau pasijusti tarsi ten gyvenu – pabūti dalimi vietinio gyvenimo būdo. Tai pažintis per patirtis, buvimą. Man tai labai geras keliukas į pažintį su savimi: išėjimas už pažįstamos teritorijos, kur niekas tavęs nepažįsta ir tu nieko. Taip atsiranda įkvėpimas, naujų idėjų, kūryba“, – pasakojo moteris.
Šįkart šeima sparnus į šiltuosius kraštus pakėlė iškart po Kalėdų. Po poros metų pertraukos jie grįžo į Aziją – nusprendė pakeliauti po Indonezijos salas. Prieš tai Indonezijoje Inga yra buvusi tik Balyje. Šįkart lietuviai pasirinko jų šeimai neįprastą keliavimo būdą – išvažiavo turėdami rezervacijas, kur gyvens, tik pirmoms porai savaičių, su idėja, kad visa kita pajus eigoje, kur ir kada nori judėti.
„Šiuo metu mes kalbamės man esant mažytėje Džili Asahano (Gili Asahan) salelėje, apie kurią niekada nebuvau girdėjusi, kur nuostabi gamta, nuoširdūs žmonės ir svarbiausia – visiškas kaimas ant jūros kranto. Rytais gieda gaidžiai, žadina tūkstančiai paukščių, o aš jau savaitę vilkiu kelias tas pačias sukneles. Neieškome prabangos, mums kokybė – pirmiausia žmonių nuoširdumas ir nuostabi gamta, galimybė jaustis intymiai, kur mažai žmonių ir nėra jokių standartų, kaip turi būti, atrodyti. Tai labai atpalaiduoja“, – sakė vizionierė.
Inga atvira – kadangi tokių kelionių laikas kasmet ilgėjo, nuo šiol jie laiką dalija į dvi dalis: skirtą sau ir šeimai bei tą, kai ir dirbama. Ar lengva dirbti ten, kur žmonės ieško poilsio ir atostogų?
„Pirmais metais buvo sunku priprasti prie tos darbinės dalies, atrodydavo, nors persiplėšk per pusę. Būni su šeima ir jauti, kad kažko nepadarei darbuose, esi darbuose – jauti, kad galėtum būti pliaže su šeima. Kita vertus, aš tikiu, kad taip jaučiasi daugelis mamų, tam nebūtina iškeliauti... Vėliau atradau formulę, kuri man padėjo išeiti iš šios karuselės: tiesiog priėmiau, kad viskas, kas vyksta, yra mano gyvenimo būdas – pasirinkimai. Taip išnyko konfliktas.
Šiandien jau drąsiai sakau, kad atradau man tinkantį būdą ir būti, džiaugtis, patirti, ir derinti veiklą, darbus kartu. Tai suteikia daug laisvės“, – atviravo moteris.
Dažniausiai Inga dirba dalį dienos, o kartais darbuojasi visą dieną, kad kitą turėtų laisvą. Azijoje labai palankus laiko skirtumas dirbant su Lietuvoje likusiais kolegomis.
„Štai „WoW“ universiteto komandos susirinkimas vyksta ryte, o pas mane – jau 15-a valanda. Taigi visas rytas – lėtas ir ramus – mano, sau. Pamenu, prieš kelerius metus taip bandžiau dirbti iš Meksikos ar Kosta Rikos – tai buvo nemenkas iššūkis! Keldavausi be proto anksti, kad Lietuvos darbo dienos pabaigoje galėčiau susisiekti su komanda“, – prisiminė I.Jablonskė.
Sužadėtiniai juokauja, kad kartais tenka rengti konkursą, kurio nuotolinis susirinkimas svarbesnis, o kuris prižiūrės penkiametį. Tiesa, šiemet berniukas jau kur kas savarankiškesnis, mato šalia besidarbuojančius tėvus ir ramiai žaidžia ar piešia. Tam tėvai pasiruošė dar Lietuvoje – į Aziją atsiskraidino kone pilną lagaminą įvairių knygų, mokymosi pratybų, piešimo ir kitokių edukacinių priemonių, maišą lego detalių sūnui.
„Natanielis adaptuojasi labai lengvai, net lengviau nei mes prisitaiko prie laiko skirtumo. Jam patinka susirasti naujų draugų, dar šiek tiek riboja vos keletas žinomų anglų kalbos žodžių, bet naujoms draugystėms nereikia žodžių. Jaučiu, kad jam svarbus toks laikas tik su mumis – mane pačią tas laikas pripildo ryšio jausmo visiems metams, juk visą parą būname tik mes kartu“, – atviravo I.Jablonskė.
Mažylis neatsidžiaugia maudynėmis, išmoko paviršinio nardymo, vis rodo tėvams naujus triukus, dievina gerti iš kokosų, suptis hamake, statyti smėlio pilis. O ar negąsdino tai, kad ligos atveju būtų sunkiau rasti kvalifikuotą pagalbą ar sunkiau susikalbėti su gydytoju? Tokios baimės kiekvienam tėvui pažįstamos.
„Per ne vienus kelionių metus yra tekę staiga mušti temperatūrą, kviesti vietinius gydytojus, nuotoliniu būdu konsultuotis su medikais Lietuvoje. Viskas yra išsprendžiama. Pasitikiu gyvenimu, tai padeda ne bijoti, o ištikus netikėtoms situacijoms ieškoti geriausio sprendimo būdo“, – sakė moteris.
Šeimai svarbu dalį tokių kelionių laiko gyventi privačiai, o ne būti aptarnautiems viešbučiuose. Abu mėgsta gaminti, trise vakarieniauti ir prie stalo kalbėtis, dalytis, už ką yra dėkingi. Tačiau jei pajunta, kad buitis užgriuvo pečius, apsistoja viešbutyje, kur daugiau laisvės nuo kasdienių rūpesčių. Didžiulis malonumas lietuviams – būti lauke, šiluma, gamta, daugybė skaniausių vaisių, maudynės, taip pat laikas asmeninėms praktikoms, daug laiko ir erdvės su mylimais žmonėmis. Tai Ingai tarsi gydomasis balzamas sielai, kuris užpildo ją energija.
Paklausta apie tokių kelionių kainas I.Jablonskė patikino: pasaulis toks įvairus, kad jame galima rasti sau tinkamą variantą pagal biudžetą kiekvienam. Mažose nuostabios gamtos salelėse Azijoje švarų kambarį galima surasti ir vos už keliasdešimt eurų.
„Viskas labai priklauso nuo to, ko ieškai. Maistas, transportas čia kainuoja pigiau nei pas mus. Taigi jei ieškai paprastumo – taupyti reikia tik lėktuvo bilietams“, – šypsojosi Inga.
