Kaip skelbė O.Koršunovas, jam trūko rankos raištis.
„Taigi, būna gyvenime etapų, kai ima ir nutrūksta mylimų žmonių gyvenimai, draugo ištikimybė, mylimas darbas, kolegų ir mokinių ryšys, ir rankos raištis.
Nebegali pajudėti nei fiziškai, nei dvasiškai. Belieka sėdėti prie židinio ir deginti malkas, bilietus į egzotines šalis, nebeišsipildžiusias viltis, norus ir kūrybinį polėkį.
Savo praeities pasiekimus, meiles ir gražiausias gyvenimo akimirkas. Tu tai taip ryškiai regi, kaip ryškiai regi židinio liepsną. Sėdi taip savaitę – liepsna išdegina akis. Ir tada praregi, kad visa tai, visi trūkiai ir yra tikrasis kuras gyventi ir kurti. Yra dar malkų malkinėj, dar pakrausim!“,– pozityvumo neprarado jis.
