Prisiminimais pasidalijo ir dainininkas Romas Dambrauskas (62 m.).
„Norint turėti daug mylimų gerbėjų, surinkti tūkstantines minias žmonių, scenoje nebūtina būti „Olialia pupyte“.
Turbūt reikia savyje turėti, per gyvenimą nešti džiaugsmą, šviesą žmonėms. Savyje, matyt, reikia turėti džiaugsmą gyvenimui. Tik tokią ją prisimename ir prisiminsime. Be to, vykdamas čia prisiminiau, kad ji manęs niekada nevadino Romu, tik Ramučiu. Šiandien mes vienas kitą labai retai bevadiname mažybiniais vardais“, – kalbėjo jis.
Dainininkas prisiminė ir paskutinį pokalbį su V.Katunskyte.
„Paskutinį kartą susiskambinome, kai buvo įvesti koronaviruso pasai. Paskambinau jai, pasiteiravau, ar ji buvo pasiskiepijusi.
Apskritai, ji visada sakydavo: „Baik tik, važiuojam pirmyn“. Manau, kad tokių savybių dainininkams ir apskritai žmonėms ypač trūksta dabar, kai jie yra nusivylę, liūdni, pikti vienas ant kito. Pažiūrėkime į ją, kokia ji buvo. Reikia sekti jos pavyzdžiu“, – tęsė R.Dambrauskas.
Atlikėjo žodžiais, Lietuvos scena neteko gyvosidabrio lašo. Kaip jis teigė, susitikimus su V.Katunskyte visuomet lydėdavo labai malonus ir geras jausmas. Vis dėlto, ar ji, nulipusi nuo scenos, buvo toks pat žmogus, kaip ir scenoje?
„Nežinau, kaip ji bendraudavo su kitais žmonėmis, bet, kiek ją matydavau, iš jos visuomet trykšdavo energija. Net tada, kai kentė didelius skausmus, nebegalėjo stovėti ant scenos, ji dainavo. Manau, net tuomet, kai būtų galėjusi tik gulėti, ji vis tiek būtų koncertavusi. Vitalija buvo nepaprastai stiprus žmogus.
Pamenu, pirmą kartą ją pamačiau 1990-aisiais. Kai tik ji išėjo ant scenos, iš jos tryško ugnis, ji visus pakerėjo. Ją mylėjo ir mylės visi“, – užbaigė R.Dambrauskas.
