Jie drauge ne tik kūrė muziką ar vykdavo atostogų, bet ir buvo piršliais velionio vestuvėse. Atvykę į Žemaitijoje esančius gedulo namus Inga ir Arūnas Valinskai neslėpė sielvarto dėl Donato netekties.
„Noriu saugoti tik pačius šviesiausius ir gražiausius prisiminimus. Tiesą sakant, kitokių ir nebuvo. Tai buvo smagus darbas, tai buvo dar smagesnis laisvalaikio praleidimas, mūsų bendros atostogos...
Tai yra tragedija, kuri praktiškai beviltiška. Šiandien norisi tik palinkėti jo artimiesiems stiprybės labai daug ir, sakau, saugoti visa tai, kas buvo šviesu. Dainuoti jo dainą, kurią turiu ir ją tikrai dainuosiu dar ne vieną kartą savo gyvenime. Norisi, kad jis būtų prisimintas taip, kaip norėtųsi, kuo šviesiau“, – sunkiai žodžius rinko I.Valinskienė.
Jautriais prisiminimais su ašaromis akyse dalijosi ir Arūnas Valinskas.
„Aš manau, kad tai buvo žmogus, kuris nesuderinamas su mirtim. Jisai pats buvo gyvenimas. Kai išeina tokio amžiaus žmogus, atrodo, kad nei pateisinama, nei suvokiama. Labai gaila“, – sunkiai tramdydamas emocijas kalbėjo A.Valinskas.
Ne vienerius metus pažinojęs ir artimai bendravęs Arūnas Valinskas teigė, kad Donatas, bėgant metams nesikeitė. Visuomet buvo kupinas teigiamų emocijų.
„Jis nesikeitė. Jis koks buvo nuo „Lietuvos balso“ toks šviesus, tuščias baltas lapas, toks ir liko, jis pats save kūrė tokį. Tai buvo žmogus, kuris savimi užpildydavo gyvenimą, bet gyvenimas pasirinko kitaip...“, – jautriai kalbėjo jis.
