Slaugos namuose gyvenantis A. Čekuolis – apie tai, ką norėtų pakviesti į pasimatymą: „Daugelis jų – jau amžinatilsį“

– Aš pats.

– Priklauso, apie ką klausiate, – moters ar vyro dėmesį. Moteris turi mokėti žiūrėti taip, lyg nežiūri. Tamsūs akiniai čia netinka.

Turiu matyti tikras akis, plačios jos ar siauresnės, nesvarbu. Suvilioti gali tik tiesiai žiūrinčios tikros akys.

– Šviežių tarkuotų bulvių, kai jos dar be kietos žievės, blynai. Antroje vietoje – jautienos didkepsnis su šiek tiek raudonu vidumi, jei yra kraujo – irgi tinka.

– Jei ne per daug – visų gėlių.

– Gyvybė.

– Kai šeštą valandą ryto esi puikiai išsimiegojęs, noriai atsikėlei ir noriai imiesi darbo.

– Be jokio gyvenimo džiaugsmo ir jokio liūdesio manęs jau nebūtų.

– Darydamas ryto mankštą ir maudydamasis duše.

– Tikromis, o ne išgalvotomis, labai organiškomis mintimis? Reikia tik paleisti mintį, kad būna ir blogiau.

– Krapštyti ausį. (Juokiasi.)

– Žiūrėti pro langą ir pamatyti tai, ką noriu pamatyti, – žmogų, debesį, orą, paukštį. Ką nors, kas džiugina.

Aną dieną iš pat ryto pamačiau kieme ant suoliuko nutūpusį vanagą. Paukštis apsidairė, pasirąžė – ištempė vieną sparną, paskui kitą ir nuskrido. Gyvas padaras mėgaujasi gyvenimu. Mano noras – išmokti tai sugebėti kasdienybėje.

– Yra žmonių, su kuriais norėčiau pasimatyti ir pasikalbėti, tačiau daugelis jų – jau amžinatilsį. Kol jie gyvi, to jausmo, noro pasikalbėti tarsi neturi, o kai miršta, pradedi gailėtis, kad nesusitikai, nepasistengei.

Airių dramaturgas Bernardas Show, rusų rašytojas Levas Tolstojus. Norėčiau pasikalbėti su jais gyvais, jų epochoje, pats būdamas savojoje. Būtų sunku, bet labai įdomu.

– Lakūnu. Bet ne keleivinio orlaivio, o tokio, kuriuo skraido Australijos ūkininkai, – keturviečio, balto, su mėlynomis juostelėmis.

– Tokių šalių daug. Tikrai patiktų Indonezijoje – ta šalis azijietiška, o kalba – indoeuropiečių.

– Jų du. Penkiolikos metų išskristi studijuoti į Maskvą, kai rusiškai temokėjau vieną žodį. Antras – kai baigęs tas studijas ir laikraštyje „Tiesa“ padirbęs vos tris mėnesius įstojau į laivyną. Sprendimas išeiti į jūrą davė man galimybę rašyti nemeluojant. Visi kiti sprendimai nulemti šių dviejų.

– Jis susijęs su jūra. Eidamas Barenco jūros ledu (gylis ten siekia du kilometrus) pasmukau po juo. Ant peties nešiausi šautuvą, rankose „brusoką“ – ilgą kartį su kabliu ir smaigaliu, skirtą ruoniams traukti. Įsmukau iki kaklo.

Šiauriečiai valstiečiai mane ištraukė, išrengė ir puolė gręžti varvančių drabužių. Išgręžė, apsivilkau, o jų vyresnysis liepė gręžti dar kartą – nepakankamai sausi. Gręžė jau keturiese išsišiepę. Ant ledo nebuvo labai šalta.

Tuomet supratau, kad nereikia nusiminti, kai esi iki kaklo įklimpęs, – tai dar ne viskas.

– Baltojo vyno ir švediškos degtinės.

– Vaisiai.

– Neturiu tokio. Kartais nusikeikiu. Tai dažniausiai reiškia, kad esu kaltas. Palengvėja.

– Su knygomis taip jau yra – praeina pusmetis ir pamirštu, kad ši – geriausia. Filmas – apie Čiapajevą. Jame daug negalimų, negyvenimiškų dalykų, bet jei taip padarysi gyvenime, kas tikės filmais?

– Paprastą muilą. Kai oda reikalauja – iš artimiausios moters pasiskolinu veido kremo. Mano gyvenimą ilgina ne kosmetika, o mankšta ir apsitrynimas sniegu iki pusės.

– Mano meilė – protas ir saldumynai. Meilė – gerai iškepta mėsa, keptas blynas, gražus oras, saulė, žmogus. Tikiu, kad meilė gali būti amžina. Bet gali būti ir dvidienė.

– Labai geras klausimas, nes priverčia įsigilinti į save. Tai dažniausiai geras jausmas. Vertinti ir prisiminti – kad buvo keistas ir gerai, kad nepragyveno 100 metų. Prieš keldamasis į gražų pensioną garsiai pasakiau, kad čia gyvensiu penkerius metus, o daugiau ir nereikia. Jau praėjo beveik metai, o vis dar sakau tą patį.