Erika sako, kad labiau mąstyti apie tvarumą, kurio sudėtinė ir jai svarbiausia dalis – ir socialiniai renginiai, ją paskatino karas Ukrainoje.
„Tvarumas man – tai, kas turi išliekamąją vertę, visuomenėje kuria pokytį. Prasidėjus karui Ukrainoje aiškiai supratau, kad noriu organizuoti kuo daugiau tokių renginių. Ir esu dėkinga partneriams ir klientams, komandai, kurie padeda atsirasti tokiems projektams, patiki mano idėjomis ne apie pelną, o apie dalijimąsi.
Visiems klientams dabar pasiūlau ne tiesiog susirinkti į pramoginį renginį, o drauge paversti jį prasmingu. Pavyzdžiui, per įmonės jubiliejų ne tik smagiai atšvęsti, bet kartu ir surinkti lėšų tiems, kuriems tos pagalbos šiandien reikia.
Arba visiems renginio svečiams siūlome drauge atlikti gerą, prasmingą darbą ir taip, realiai padedant, pajusti komandos vienybę. Džiaugiuosi vis didėjančia bendraminčių užsakovų ir tokių projektų paklausa. Tai rodo tik viena – vis daugiau mūsų bendruomenės vadovaujasi tvarumo plačiąja prasme vertybėmis“, – pasakojo renginių organizatorė.
Kaip ir beveik kiekvienas šiuolaikinis verslas, renginiai taip pat sunaudoja tam tikrą kiekį anglies dvideginio.
Pasaulyje itin populiarėja tendencija, kai įmonės pasiskaičiuoja, kokia jų išnaudojama anglies dvideginio emisija, ir paskui ją atperka – atsodina medžius arba sumoka įmonėms, kurios tuo verčiasi. Tad Erika irgi taiko šią tendenciją savo renginiuose.
„Nemažai įmonių skelbia, kad yra ekologiškos ar draugiškos gamtai, aplinkai, tvarios. Tokioms su džiaugsmu siūlau per renginį smagiai ir neprarandant pramoginės, koncertinės dalies surinkti lėšų, už kurias pavasarį arba rudenį visiems kartu vėl susirinkus gamtoje atsodinsime miškus – tai bus ne tik puikus komandos pabuvimas kartu, jos stiprinimas, bet ir atkursime verslo renginio metu suvartotą CO2 emisiją“, – dėstė moteris.
Pasak Erikos, ji susiduria su daugybe žmonių ir įmonių, kurie nori daryti gerus darbus, bet dar nežino, kaip. Tad jos tikslas – prasmingi, kuriantys pokyčius paramos ir labdaros renginiai ir projektai. Ir ji džiaugiasi, kad ne tik verslai tokias idėjas noriai priima, bet ir jos suburta komanda nuoširdžiai padeda kurti geresnį pasaulį.
Būtent tokiems tikslams moteris įkūrė ir socialinį paramos ir labdaros fondą „Socialiniai renginiai“. Šio gana naujo fondo veikla jau girdima – tai vasarą Vilniuje vykusios Ukrainiečių dienos. Renginį kūrė daugiau nei 200 prieglobstį Lietuvoje radusių ukrainiečių, jie gamino maistą, šoko ir dainavo, klausėsi Ukrainos ir Lietuvos žvaigždžių koncerto, o čia pat surinktos paramos didžioji dalis atiteko jiems ir buvo skiriama Ukrainos mamoms su mažamečiais vaikais.
„Gerus darbus mes darome nemokamai – jei įmonė nori prisidėti prie visuomenės tvarių pokyčių su parama, labdara ar kokia kita idėja, mano kompanija pinigų už tokio renginio organizavimą atsisako. Kurdami pokytį kartu esame stipresni ir daugiau jo galime sugeneruoti“, – sakė moteris.
Per šį pusmetį ji su bendražygiais suorganizavo apie 15 tokių renginių ir projektų ir neketina sustoti. Neseniai vyko Mykolo Romerio universiteto tvarumo konferencijos dalis, kurią organizavo taip pat nemokamai.
O lapkritį vyko Prancūzijos ir Lietuvos prekybos rūmų labdaringa iškilminga vakarienė, kurios tikslas – paremti Lietuvoje gyvenančio prancūzo Cedrico Raffier iniciatyvą puoselėti socialinių iššūkių kupinoje aplinkoje gyvenančių vaikų bendravimo, visuomeniškumo bei socialinius įgūdžius per aktyvią sportinę veiklą.
E.Purauskytė tikra – tvarumas versle atėjęs iš jos kasdienio gyvenimo būdo. Moteris jau apie dešimtmetį nevalgo mėsos dėl etinių vertybių – jai gaila žudyti gyvūną dėl maisto, kai jo ir kitokio, humaniškesnio, aplink pilna.
Be to, juk gyvulių pramonė viena taršiausių. Pasaulyje auginama apie 1,5 milijardo jaučių, o viena karvė per dieną gali išskirti iki 500 litrų metano (tai daro raugėdamos ir bezdėdamos). Tai prilyginama beveik 50 tūkstančių benzininiu automobiliu nuvažiuotų kilometrų. Taigi Erika įsitikinusi – jei norime sumažinti poveikį aplinkai, būtina atsisakyti arba bent jau mažinti mėsos vartojimą.
Drabužius ir sau, ir vaikams moteris dažnai perka iš antrų rankų, o odinius batus ar rankines, jei tokių įsigyja, avi ir nešioja ilgai – 7, 10 ir daugiau metų. Odinis daiktas juk nenusidėvi, juo galima džiaugtis labai ilgai.
Moteris stengiasi nepirkti greitosios mados prekių, neatsikrato dar tinkamų drabužių pasibaigus sezonui, nes įsigyja ilgaamžius pirkinius.
„Žinoma, dukros drabužius labai greitai išauga, bet jų niekada neišmetu. Vasaros ir Auroros išaugti rūbai keliauja ir antrą, ir trečią ratą – juos dovanoju tiems, kam tuo metu reikia.
Aš manau, jog šiukšlių rūšiavimo negana, kad pasaulis būtų gražesnis“, – kalbėjo E.Purauskytė.
Tiesa, ji prisipažino – pati, deja, šiukšlių nerūšiuoja. Ir čia pat apgailestavo – nedaro to tikrai ne todėl, kad jai nesvarbu. Tiesiog šalia jos namų sostinėje – vos vienas konteineris, o išrūšiuotų šiukšlių ji neturi kur išmesti. Plastikinę ir stiklo tarą moteris visada priduoda.
„Ir darbe stengiuosi, kad komandos nariai į renginius vyktų kuo daugiau žmonių viename automobilyje. Net skatinu, motyvuoju – jei į renginį, dažnai ir gerokai toliau už Vilniaus, vyksti ne vienas, apmoku degalus. O juk viename renginyje, ypač vasarą, darbuojasi 50 ar net 100 komandos narių. Kokia tarša būtų, jei visi sulėktų, kaip jiems patogiau, – kiekvienas savo automobiliu!“ – kalbėjo pašnekovė.
Personalui ir klientams ji visada siūlo pasirinkti draugiškus gamtai indus ir nors dalį vegetariško meniu. Renginiuose vegetariškas meniu atlieka ir šviečiamąjį darbą, mat itin dažnai nutinka taip, kad alternatyviu maistu susižavi ir mėsos gerbėjai. Erika juokėsi, kad savo komandai jau nustojo siūlyti ir vegetariškus, ir mėsiškus patiekalus, mat pirmiausia visada išgaruoja mėsos nevalgančiųjų porcijos – jomis mėgaujasi ir tie, kurie šiaip valgo mėsą.
„Visada pasirūpiname personalo maitinimu. Tačiau visi jau žino, kad jei dirbi Erikos renginyje, maistas komandai bus tik vegetariškas – sriubos, troškiniai, daržovės ir vaisiai. Ir taip jau daug metų. Mat anksčiau mėsėdžiai apvalgydavo vegetarus, o dabar – lygybė ir visi sotūs“, – juokėsi renginių organizatorė.
Kodėl Erikai apskritai rūpi švaresnis pasaulis, tvarumas, prasmingi socialiniai pokyčiai ir ekologija? Juk ne vienas, nesistengiantis nė piršto pajudinti dėl švaresnio rytojaus sau ar savo vaikams, atkerta: mano amžiui užteks, o po manęs – nors ir tvanas.
Moteris atvira – kadaise ji itin daug keliavo ir lankėsi šalyse, kurios jau dabar susiduria su milžiniškais iššūkiais. Tai šalys, kurių gyventojų mentalitete nėra aplinkosaugos, tvarumo idėjų, šių dalykų suvokimo.
„Turbūt ne vienas esame matę: prabangiausias viešbutis ar restoranas, o ten, už tvoros, – vietinių gyvenimas, kuriame kalnai šiukšlių. Jie taip gyvena ne iš blogos valios – tiesiog niekas jų nešviečia.
Azijoje, Indonezijoje, Afrikoje, kur esu daug keliavusi, o ne gyvenau prabangiuose viešbučiuose, visiškai aišku – jų tiesiog kitoks mentalitetas, gyvenimo būdas. Jiems nerūpi nei šiukšlių kultūra, nei vandenynai, pilni plastiko, nei didžiulis smogas.
Savo akimis mačiau vandenyną, kurio vandens iš esmės nematyti per šiukšles ir plastiką! Taip pat, kadangi esu aistringa nardytoja, jau dešimt metų stebiu, kaip dėl žmogaus veiklos – užteršto vandens – tiesiog akyse nyksta ir žūva koralai. Kai tik pradėjau nardyti, džiaugiausi spalvingu ir gyvybingu povandeniniu pasauliu, kuris, deja, kasmet vis labiau virsta pilku ir liūdnu – ištisi kilometrai koralų sunykę.
Jei visi taip gyvens – čia ir dabar, kas bus pasauliui? Nenoriu, kad mano vaikai dėl užteršto oro vaikščiotų lauke su kaukėmis, kaip kad jau vaikšto tų šalių žmonės, ar apie sunykusią jūrų florą ir fauną žinotų tik iš knygų“, – samprotavo Erika.
Moteriai rūpi ir sostinėje kertami medžiai. Tačiau apie tai ne kartą pasisakiusi Erika čia jaučiasi bejėgė – kasdien iš bendraminčių ji sužino apie vis naujus Vilniuje kertamus brandžius ir sveikus medžius, dažnai – be leidimo, o baudos tokios mažos, kad tiesiog motyvuoja tų senų medžių nesaugoti.
„Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdama paauglė, iš Mažeikių – pilko naftininkų miesto, atvažiavau į Vilnių, mane pribloškė sostinės grožis.
Pamilau Vilnių dėl žalumos, o dabar matau vis kertamus medžius. Savivaldybės vadovai tauškia apie žalią miestą, bet pjauna brandžius ir sveikus medžius. O ką aš galiu padaryti, kad taip nebūtų?
Rašau, piktinuosi feisbuke... Jaučiuosi surištomis rankomis. Bijau, kad kol žmonės susivoks, jog tai iš tiesų yra didžiulė bėda, turėsime vis mažiau ką saugoti. Kol nesuprasime, kad atsakymas, kurį dažnai girdžiu iš medžių kirtimo iniciatorių, – „taip pigiau“ – čia jokiais būdais netinkamas, galime atsipeikėti asfalto ir trinkelių karalystėje su kaukėmis gatvėje dėl ypač užteršto oro“, – aistringai kalbėjo moteris ir pamąstymui priminė: popieriniai prekybos centrų maišeliai juk gaminami iš kertamų medžių, o anksčiau buvę plastikiniai – iš suyrančio, gamtai draugiško plastiko. Tačiau neatlaikius neįsigilinusios visuomenės spaudimo ir rėkimo, kad plastikas – blogis, imta gaminti popierinius vienkartinius iš masiškai kertamų medžių.
„Kiek daug mūsų šalyje to apsimestinio, rėksmingo žalumo! Ir kaip sunku neįsigilinus jį atskirti“, – apgailestavo E.Purauskytė.
Tvariomis ir ekologiškomis idėjomis moteris auklėja ir savo dukras, kurioms šių dalykų pagrindą (už kurį ji be galo dėkinga) įskiepijo mergaičių lankyta priešmokyklinė įstaiga – lauko darželis.
Jos ten kas savaitę su auklėtojomis eidavo į žygius rinkti šiukšlių parkuose. Dabar moters vaikai gatvėje, pievoje ar miške šiukšles pastebi ir puola jų rinkti greičiau nei ji pati.
„Mergaitės visą laiką augo vilkėdamos drabužius iš antrų rankų. Žinoma, aš, kaip mama, kartais noriu pasidžiaugti gražiais ir puošniais mergaičių rūbais, todėl kartais nuperku ar gauname dovanų ir naujų, bet gimusios jos nė viena neturėjo nė vieno mano pirkto naujo kūdikio drabužėlio“, – juokėsi E.Purauskytė.
Paklausta, ar mažyles auklėja vegetarizmo dvasia, moteris patikino, kad niekada nė vienai nedraudė valgyti mėsos. Be to, galimybės rinktis bemėsį maistą nėra ir valstybiniame darželyje. Tačiau vyresnėlė Vasara mėsos nemėgsta ir, jei gali rinktis, jos niekada nevalgo.
„Džiugu, kad valstybiniuose darželiuose prasidėjo reforma siekiant patiekti sveikesnį maistą. Labai tikiuosi, jog valdininkai, atsakingi už mūsų vaikus, kada nors supras, kad pesketarinė mityba – daug sveikesnė, draugiškesnė gamtai ir naudingesnė sveikatai nei meniu su mėsa“, – šypsojosi Erika.
