Pastaruosius metus Šilėnai šventes sutinka Amerikoje. Pora džiaugiasi, kad šiemet atskrido Rositos mama ir brolis, tad namai prisipildė dar daugiau jaukumo.
„Daug klegesio, kalbų, juokų, maisto gaminimo ir, žinoma, valgymo“, – pasidžiaugė Rosita.
O štai Žilvinas prasitarė, kad jam asmeniniai planai ir gyvenimo apmąstymai geriausiai dėliojasi sausio 1-ąją, o ne Kalėdų laikotarpiu.
„Kalėdas sutinkame namuose, o sutikti Naujųjų metų gal nueisime į kokį vakarėlį. Pastarąjį dešimtmetį kažkaip nustojome planuoti, ką veiksime tą vakarą, bet dažniausiai atsiranda kokių nors netikėtų kvietimų. Net jei ir neatsiras, pradėti naujus metus gerai išsimiegojus ir atsikėlus anksčiau nei kiti irgi visai įdomu. Tai savotiškas žemas startas – prieš akis naujos 365 dienos“, – šypsojosi Žilvinas.
– Kokios didžiosios šventės Amerikoje? Ar nepasiilgstate Lietuvos, švenčių gimtinėje?
Rosita: Šventės JAV mažai kuo skiriasi nuo švenčių Lietuvoje. Daug žmonių užsikrečia šventinių pirkinių karštlige, daug šventinių reklamų. Daug žmonių, kurie gal šiek tiek per daug įsitempę. Amerikiečiai mažai dėmesio skiria šv.Kalėdų išvakarėms, o mums Kūčios ne mažiau svarbios nei šv.Kalėdos – tai, sakyčiau, pagrindinis skirtumas, kurį esu pastebėjusi.
Be abejo, pasiilgstame artimųjų, kurie negali atvykti pas mus šiuo laikotarpiu, bet mes susiskambiname, siunčiame nuotraukas, vaizdo įrašus. Šiais laikais yra daug priemonių, kad ryšys nenutrūktų, tad bendravimas vyksta gana intensyvus, žinoma, fizinis artumas, jei įmanoma, visada smagesnis.
Žilvinas: Kalėdos JAV ir Lietuvoje atrodo panašiai. Mes kopijuojame jų prekybos centrus, jie – mūsų kalėdinius miestelius, tad abiejose Atlanto pusėse galima rasti to paties. Išskyrus sniegą! Džordžijoje, JAV pietuose, sniegas yra retenybė. Žiūrėdamas vaizdus iš Lietuvos, kur pusnys ir apsnigti medžiai, prisimenu baltą tylą, kurią gali paliesti vidurnaktį minkštai krintant sniegui be vėjo. Tai taip romantiška. Bet tada prisimenu žvarbų vasarį, pilką dangų, pilką žemę, pilkus medžius, sniegą, susimaišiusį su purvu, – ir tos romantikos sumažėja.
Su šeimos nariais bendraujame nuolat, o naudojantis mesendžerio programėle jokio skirtumo, iš kur skambinti, – į Šiaulius iš Vilniaus ar iš Atlantos.
– Kaip pasipuošėte namus?
Rosita: Tradiciškai puošiame eglutę. Tradiciškai aš tai darau, kai kurių žmonių nuomone, gerokai per anksti. (Juokiasi.) Eglutė yra labai gražus Kalėdų simbolis ir man gera turėti ją šventiškai papuoštą ilgą laiką. Nesame iš tų, kurie prideda labai daug papuošalų namuose, pagrindinis akcentas vis dėlto išlieka eglutė. Šiais metais ją puošėme šiaudiniais ir mediniais žaisliukais klausydamiesi senų kalėdinių dainų plokštelių, kurias įsigijome sendaikčių parduotuvėlėje kalnų miestelyje, kuriame gyvena 87 žmonės.
Žilvinas: Taip, koncentruojamės į eglutę. Bet tuoj reikės atskiros spintos vien eglutės papuošalams. (Juokiasi.)
– Kokias svarbiausias Kūčių ir Kalėdų tradicijas išskirtumėte? Ką atsinešėte iš šeimos, o ką sugalvojote patys?
Rosita: Visą Kūčių dieną nevalgome jokių mėsos produktų. Kūčioms stengiamės paruošti dvylika patiekalų. Žilvinas juokiasi, kad jei pritrūksta, aš įskaičiuoju ir kisielių, ir duoną, žodžiu, pagudrauju.
Kūčių vakarą prieš miegą tradiciškai žiūrime filmą „Kalėdų giesmė“. Man Kūčios ir Kalėdos ne tik šventė, bet ir tam tikra jų laukimo kulminacija. Prieš didžiąsias šventes mano laikas dažnai būna skirtas apmąstymui, kokie metai buvo, kas įvyko, kaip aš pati juos pragyvenau ir ko tikiuosi ateinančiais metais. Todėl per Kalėdas visada atsiprašau artimųjų, atleidžiu ir padėkoju jiems.
Atsiprašau už tai, kad gal ką nors padariau ar pasakiau pati to nesuvokdama, įskaudinau ar įžeidžiau.
Atleidžiu, jei turiu kokių nors likusių kvailų skaudulių, kurie iš esmės nebuvo skirti man įžeisti ir aš pati gal nepagalvojusi per daug giliai priėmiau juos į širdį.
Padėkoju artimiesiems, kad jie yra mano gyvenime, už jų šilumą, išmintį, meilę, nes, kaip amerikiečiai sako, dienos pabaigoje daugiausia, ką mes turime, yra mūsų šeima ir artimi žmonės, visa kita gali keistis, bet tai mano gyvenime yra kokybės matas.
Žilvinas: Mano darbe kalendorinių metų pabaiga yra pats darbymetis. Reikia surinkti daug lėšų, suplanuoti ateinančius metus, užbaigti nebaigtus darbus, atsiranda daug neplanuotų kelionių darbo reikalais. Štai gruodžio 27 dieną reikia trumpam nuskristi į Majamį ir, tikiuosi, kad tik tiek. Tad mane metų pabaigos šventės užklumpa netikėtai, greitai ateina ir dar greičiau išeina.
O kalbant apie tradicijas, lietuviški Kūčių ritualai amerikiečiams atrodo kaip iš kito pasaulio: dvylika patiekalų, burtai, kalbantys gyvuliai, kas ištrauks trumpiausią šiaudą – tas pirmas mirs. Šioje vietoje mes labiau šiauriečiai, žiemos būdavo šaltos, alkanos ir pavojingos gyvybei. Ne veltui tradicinis skandinavų Kalėdų Senis maišą nešdavosi ne dovanoms, o negeriems vaikams.
– Kokios vaišės puikuojasi ant jūsų šventinio stalo?
Rosita: Per Kūčias visada gaminu močiutės patiekalą, kurį ji vadina „eženka“ (ir aš taip pat). Iki Kūčių pagal močiutės receptą prikepu daug kūčiukų, kad užtektų ne tik Kūčių stalui, bet ir draugams amerikiečiams pavaišinti, ir mamai su broliu įdėti. Beje, turiu močiutės kūčiukų receptą, užrašytą jos ranka, tad kepdama visada galvoju apie ją ir apskritai apie visus tris senelius Lietuvoje.
Gaminame aguonų pieną, bet geresnis pavyksta Lietuvoje – čia tikriausiai dar neatradome tinkamų aguonų.
Per Kalėdas Žilvinas visada ruošia pagrindinį patiekalą, dažnai kepa kalakutą, tad mano pareigos apsiriboja salotų gamyba, stalo padengimu.
Žilvinas: Šiemet bus kalakutas pagal kalėdinį receptą, kad skirtųsi nuo Padėkos dienos kalakuto. Bandysiu padaryti vadinamąjį kiaušininį alkoholinį gėrimą („eggnog“) – įdomu, kas išeis. Bet paprastai šventinį stalą mėgstu neapkrautą ir sufokusuotą į pagrindinį patiekalą. Jei ant stalo yra 10 kg paukštis, kam tos mišrainės? Vis tiek netilps.
– Į ką per didžiąsias metų šventes labiausiai sutelkia dėmesį amerikiečiai?
Žilvinas: Amerikiečiai į Kalėdas žiūri rimčiau. Pirmiausia, JAV švenčių, laisvadienių, ilgųjų savaitgalių, atostogų ir t.t. daug mažiau nei Lietuvoje. Antra, amerikiečiai religingesni – į bažnyčias vaikšto dažniau, jau nekalbant apie Kalėdų rytą. Jie iš tikrųjų sėda į lėktuvus, automobilius ir keliauja tūkstančius kilometrų sutikti Kalėdų su šeima ir draugiais. Tos istorijos, rodomos filmuose, iš tikrųjų vyksta.
Be to, per šventes amerikiečiai mėgsta sportą ar buvimą lauke. Svečiams susirinkti pievelėje ir pažaisti amerikietiškąjį futbolą neatrodo keista. Padėkos dieną futbolo rungtynės per televizorių tapo vos ne šventės dalimi, o šiemet jos vyks ir per Kalėdas.
Kitas amerikietiškas ritualas – po šventinės vakarienės eiti pasivaikščioti, apsukti ratą aplink kvartalą ar parką.
– Šventės neatsiejamos nuo dovanų. Ar jūsų šeima jau iš anksto žino Kalėdų Senio suplanuotas dovanas, ar tai kaskart būna staigmena?
Rosita: Per didžiąsias šventes visiškai nesikoncentruojame į dovanas. Juk ką nors padovanoti artimam žmogui galima visus metus, todėl man norisi šias dienas skirti kitoms vertybėms – buvimas su šeima man pati didžiausia dovana. Tokią gavusi kiekvieną kartą padėkoju ir jaučiuosi palaiminta. Beje, tai labai padeda išvengti pirkimo karštligės ir chaoso šiuo laikotarpiu.
Žilvinas: Kiek pamenu, Kalėdų Seneliu niekada netikėjau, tad ir dovanos po eglute nelabai žavi. Ypač dabartiniame pasaulyje, kur per kelias minutes gali nusipirkti ko tik prireikia. Mes su Rosita sau ir vienas kitam materialias (ir ne tik) dovanas dovanojame ištisus metus, tad per Kalėdas lieka nebent kas nors simboliško.
Kita vertus, galbūt švenčių laikotarpiu pamatysiu ką nors mielo ir gražaus, kas Rositai itin tiktų, tuomet tai ir bus staigmena.
– Kokių nematerialių dovanų atnešė praėję metai? Už ką esate jiems dėkingi?
Rosita: Praėję metai buvo sudėtingi daugeliu aspektų. Viena vertus, jau buvome pradėję bristi iš viruso pelkės, kai bepročio buvome įstumti į lakųjį karo smėlį. Tad pasaulis, atrodo, nenustojo būti įtampoje, Ukraina, o kartu ir Europa, vos baigusi karą su virusu, stojo į fizinį karą su kruvinu diktatoriumi.
Asmeniškai man didžiausias praėjusių metų stebuklas – močiutė, kuriai vos vos pavyko išsikapstyti iš sunkios ligos. Tai didelis džiaugsmas, kad, nepaisant medikų prognozių, kurios buvo labai liūdnos, jai pavyko įveikti ligą. Žinoma, esu dėkinga ir džiaugiuosi įkvepiančiomis kelionėmis, kurių pernai turėjome nemažai.
Ateinančiais metais linkiu pasauliui, kad Ukraina nugalėtų ir apgintų savo laisvę, žmones, žemę ir nepriklausomybę. Šis karas yra didžiulė neteisybė ir nusikaltimas ukrainiečiams ir visiems padoriems pasaulio žmonėms. O sau asmeniškai linkiu, kad visi artimieji būtų sveiki, – tai didžiausias noras.
Žilvinas: Kai po pandemijos prasideda karas, pradedi galvoti, kad geriau jau tie kiti metai nebeatneštų nieko netikėto. Gal jau geriau nuobodūs metai, pavyzdžiui, kaip 2018-ieji? Šiaip juokauju, kad apokalipsės raiteliai yra keturi, o mes matėme dar tik du – marą ir karą.
O jei rimtai, neseniai Niujorke buvome susitikę su kolegomis iš Ukrainos. Anksčiau su jais kalbėdavome apie mokesčius, dabar – apie frontą. Sunkiausia suvokti, kad po savaitės aš sėdėsiu savo biure, o mano kolega ukrainietis parskris iš Niujorko, kostiumą pakeis uniforma ir grįš atgal į frontą. Tad didžiausia laimė ir dovana, kad ukrainiečiai sustabdė Rusiją, priešingu atveju vietoj kostiumų neperšaunamąsias liemenes būtų tekę vilktis ir mums.
