Laura su fotografija susipažino paauglystėje. Ji prisimena, kaip su mama viešėjo Italijoje, o tuo metu turėjo skaitmeninį fotoaparatą.
„Jis buvo mūsų šeimos, bet kelionės metu sugedo. Labai verkiau, nes negalėjau įamžinti mūsų išvykos. Bet mama tarstelėjo: „Jei tu tikrai fotografuosi, aš čia pat nupirksiu tau naują.“ Taip ir nutiko. Visada mėgau fotografuoti, bet bijojau sau pripažinti, kad tai gali būti mano veikla“, – kalbėjo L.Mazalienė, šiandien savo darbais besidalijanti naujai įkurtame feisbuko puslapyje „Nutrauksiu“.
Studijuodama žurnalistiką su objektyvu moteris iš arčiau susipažino fotožurnalistikos paskaitose. Ji džiaugiasi, kad tuomet turėjo galimybę ne tik profesionaliai išmokti fotografuoti, bet ir surengti savo pirmąją parodą.
„Tačiau niekada neatradau krypties, kuri man patiktų. Iš pradžių norėjau fotografuoti peizažus, vėliau buvau sugalvojusi fiksuoti senyvų žmonių gyvenimo akimirkas. O tai, manau, man buvo šiek tiek per sunku, tad nuo fotografijos atitolau“, – prisiminė Laura.
Psichologijos studijos į jos gyvenimą atėjo kartu su noru pirmiausia padėti sau.
„Yra labai graži mintis: „Didžiausios ir svarbiausios gyvenimo problemos neišsprendžiamos. Jas galima tik išaugti.“ Taigi tam augimui ir panaudosiu šias žinias“, – prasitarė moteris.
– Kaip fotografija vėl sugrįžo į jūsų gyvenimą?
– Natūraliai. Gimus pirmai dukrytei Deimilei (6 m.) norėjosi viską įamžinti. Savo archyvuose randu ne tik dukros, bet ir šeimos kadrų. Bet tada prasidėjo buitis, gimė dar du vaikučiai – Aurėja (4 m.) ir Matijus (3 m.). Šis pomėgis taip ir liko primirštas iki kol prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą ir sustojo dauguma darbų.
Beveik nebuvo veiklos socialinėje erdvėje, o tai vienas pagrindinių mano pajamų šaltinių šiuo metu. Buvo tam tikra nežinomybė ir dėl mūsų su vyru Šarūnu Mazalu (34 m.) šeimos restorano „Vaflių namai“ – nežinojome, kaip keisis žmonių įpročiai. Būtent tuo metu pradėjau svarstyti, ką dar galėčiau veikti, ir atėjo mintis, kad galėčiau grįžti prie fotografijos.
Norėdama nukreipti mintis nuo karo užsirašiau į „Brazzi Photo School“ fotografų pradžiamokslį, jį pabaigiau, norėjau tai tęsti, bet neturėjau šiai veiklai tinkamos įrangos.
O šią vasarą, mums su šeima viešint Palangoje, vyras netikėtai man ant stalo padėjo fotoaparatą ir palinkėjo naujos pradžios.
Tai buvo mylimo žmogaus padrąsinimas, kad aš galiu ir sugebėsiu. Dabar reikia ne mamai kaip kažkada, bet vyrui nupirkti fotoaparatą, o man įrodyti, kad galiu fotografuoti, kad man sekasi. (Šypsosi.)
Vėl tęsiu fotografijos mokslus, labiau linkstu į retušavimą. Didelis autoritetas man Monika Dovidaitė, jos darbai ir kursai. Manęs dar laukia ilgas kelias.
– Dažniausiai prieš jūsų objektyvą stoja mažiausieji. Juos jums maloniausia įamžinti?
– Taip, dažniausiai pozuoja mažiausieji arba jų tėveliai. Gal kad pati turiu skirtingo amžiaus vaikų, man gana lengvai sekasi užmegzti kontaktą ir fotosesiją paversti linksma veikla.
– Ar sunku pagauti tą vienintelį kadrą?
– Aš gaudau emociją. Kai pozuoja vaikai ar šeimos, jų būna daug ir visokių. Tada iš kiekvienos fotosesijos tikrai randu bent 2–3 nuotraukas favorites.
Esu labai savikritiška ir tikrai nenoriu, kad šis pasidalijimas nuskambėtų kaip pagyros. Tiesiog man tai labai džiaugsminga veikla, o klaidų tikrai daug. Bet gal ne viskas, kas tvarkinga, gyvenime yra žavinga?
– Ar fotografiją jau galite vadinti darbu?
– Kol kas man tai pomėgis, o pagrindinis darbas – būti mama! Fotografijai reikėtų aukoti savaitgalius su šeima, tad tam dar ne laikas.
– Visas savo veiklas siejote su komunikacija, tačiau nuo rugsėjo pradėjote gilinti psichologijos žinias „iGrow“ identiteto institute. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo šie pokyčiai?
– Kai pasaulį užtemdė pandemija, prasidėjo karantinas, aš, kaip ir daugelis, išgyvenau įvairiausias nuotaikas. Vienu metu apėmė didžiulė apatija, nesupratau, kas man darosi. Nusprendžiau, kad reikėtų apsilankyti pas psichologą.
Dar iki tol mėgau psichologinę literatūrą, bet koncentruodavausi skaityti apie vaikus, jų auklėjimą. Kai nuėjau pas psichologę, ji man diagnozavo depresiją. Nesijaučiau ja serganti, gal labiau tai buvo melancholiškos nuotaikos, kurias buvau patyrusi ir po gimdymo.
Su psichologe pradėjau dirbti tam tikrais klausimais, kurie man nedavė ramybės. Pusantrų metų lankiau terapiją, skaičiau įvairią literatūrą, kuri mane labai sužavėjo ir leido suprasti, kad būdama 32 metų ne visai save pažįstu.
Norėjau suprasti, kodėl priimu vienokius ar kitokius sprendimus. Buvo mintis studijuoti psichologiją universitete, bet vėlgi, kadangi turiu daug įsipareigojimų vaikams, šį variantą teko atmesti.
Ieškojau studijų, kurios man būtų artimos, suteiktų ne tik akademinių, bet ir praktinių žinių. Ne veltui sakoma, kad kas ieško, tas suranda. Tinkamu laiku, vasario mėnesį, už akių užkliuvo, kad renkama nauja grupė. Anksčiau su vyru vis pasikalbėdavome, ar galėčiau mokytis, mes galvodavome, strateguodavome, kiek tai laiko atimtų. O tą kartą sužinojusi apie šias studijas pasakiau vyrui, kad užpildžiau paraišką ir nuo kitų metų studijuosiu. Reikėjo tinkamo laiko ir jis pagaliau atėjo.
– Papasakokite, kokios tai studijos, kokių žinių tikitės pasisemti?
– Studijuoju moderniąją psichologiją ir vadinamąjį koučingą – ugdomąjį konsultavimą. Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Gal po studijų galėsiu pritaikyti įgytas žinias bei praktikas ir perduoti jas kitiems.
Bet mokausi ne norėdama virsti ugdomojo konsultavimo specialiste. Psichologe tapti neplanuoju, bet įgytų žinių ant pečių tikrai nenešiosiu – tiek versle, tiek šeimoje jos labai reikalingos. Psichologijos žinios atveria daug durų, tai tarsi raktas į žmonių galvas ir širdis.
Pirmiausia mokausi dėl savęs, dėl savo ir vyro santykių, dėl vaikų gerovės, kad kuo greičiau išsigydyčiau tam tikras vaikystės traumas ir galėčiau tapti geresniu žmogumi.
– Klausantis jūsų atrodo, kad esate iš tų žmonių, kurie kuo daugiau daro, tuo daugiau padaro.
– Su vyru kartais juokaujame, kad nemokame būti vieni, kad mus nuolat supa žmonės. Taip ir su darbu – nemoku nieko neveikti. Man geriau daugiau veiklos nei išvis jokios. Darbas, įvairi veikla mano gyvenime susipina su pomėgiais, tad dažniausiai viską darau su dideliu entuziazmu. Sau tikrai galiu pritaikyti sentenciją „Turėk mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti“. Tačiau po 30-ies įvyko lūžis, pradėjau grynintis sferas, kuriose noriu save matyti, tad veiklos ir darbų tikrai sumažėjo.
Kovoju ir su stipria migrena, kurią sukelia stresas, tad norint išvengti nepertraukiamų galvos skausmų teko gerokai pakoreguoti kasdienybę.
– Ar tarp šeimos rūpesčių ir darbų atrandate laiko sau?
– Esu įsitikinusi, kad negali nieko duoti, kai esi tuščias. Laikas sau gal ir nėra mano prioritetas, bet jis tikrai egzistuoja.
Kurį laiką tikrai buvau 100 procentų atsidavusi šeimai ir veiklai, net su vyru diskutuodama apie psichologijos studijas klausiau, ar aš galiu? Ar nepakenks mūsų dienotvarkei?
Bet šiemet tokių klausimų nekilo, vyrui pristačiau jau faktą: aš studijuosiu! Ir pasaulis nesugriuvo, atvirkščiai – viskas tik geryn. Net su jumis šiuo metu kalbuosi ką tik nusileidusi Islandijoje. Sena mano svajonė buvo išvykti į kelionę – moterų retritą-stovyklą.
