Imany gimė Prancūzijoje didelėje šeimoje, kilusioje iš Komorų salų netoli pietrytinių Afrikos krantų. Nors šiandien, kalbėdama apie savo namus, moteris vienos valstybės ryžtingai neįvardija, ji prisipažįsta, kad Indijos vandenyne esančiose salose gajus jos protėvių šauksmas.
„Mano tėvai susipažino Komorų salose, kai jos dar priklausė Prancūzijai. Kai tėtis prisijungė prie karinių oro pajėgų, kartu su mama juodu išvyko į Prancūziją. Mano mama buvo vienintelis vaikas šeimoje, kuriai pavyko užaugti, – visi mano dėdės ir tetos mirė dar kūdikystėje. Prancūzijoje mama tarsi norėjo atkurti savo gentį. Kadangi buvome didelė šeima, o ir lėktuvo bilietai kainavo itin brangiai, Komorų salose apsilankydavome kas penkerius metus“, – yra pasakojusi ji.
Sunku patikėti, kad vaikystėje Imany gėdijosi žemo balso tembro, kuris dabar laikomas viena jos vizitinių kortelių. Simboliška, kad raktu į išorinį pasaulį paauglei anuomet tapo šuoliai į aukštį – būsima muzikantė dalyvaudavo visoje šalyje vykusiose varžybose.
Kiek vėliau atletišką 178 cm paauglę pastebėjo modelių agentas ir ji tapo sėkmės lydima manekene.
Vis dėlto nei nugalėtojų, nei garsiausių mados namų pakyla, kurią vėliau Imany skambiai susiejo su buvimu „pakaba“ ir netinkamu moters įvaizdžio reprezentavimu, nebuvo tikroji jos svajonė – labiau už viską moteris troško muzikinės scenos. Po septynerių Niujorke praleistų metų ji nutarė pagaliau paklausyti savo širdies – 2007 metais dainuoti norinti manekenė grįžo į Paryžių.
2011-aisiais išleistas pirmasis Imany albumas „The Shape Of Broken Heart“ („Sudaužytos širdies forma“) tapo platininis. Kaip pasakojo dainininkė, tokį albumo pavadinimą įkvėpė Afrikos žemyno forma, kuri, anot jos, yra tarsi sudužusios širdies. Juodojo žemyno kultūrą įprasmina ir sceninis atlikėjos vardas, svahilių kalba reiškiantis viltį. Taip pat išskirtinis atlikėjos įvaizdis – ji dažnai matoma pasipuošusi ryškiaspalve galvos skara.
– Ant galvos dažnai rišatės skarą. Tai jums tik išskirtinė stiliaus detalė ar ir kai kas daugiau?
– Kai pasirodė mano pirmasis albumas, man buvo labai svarbu turėti savo identitetą. Juvelyrika, drabužiai – manau, kad tai daug pasako apie žmogų. Taip pat šie dalykai yra savotiški šarvai.
Tiesa, išleidusi naujausią, trečiąjį, albumą „Voodoo Cello“ įvaizdį kiek pakeičiau. Jau esu vyresnė nei karjeros pradžioje, užsiauginau ilgus plaukus, save išreiškiu labai autentišku, moterišku būdu, kad ir ką tai reikštų. Galvą apjuosusi skara ant scenos nebepasirodau.
– Pirmojo jūsų albumo kūrinius Lietuvos klausytojai gyvai išgirdo dar 2013 metais, čia koncertuosite nebe pirmą kartą. Kokius jausmus jums kelia Lietuva?
– Lietuva mano prisiminimuose – ryški. Pamenu, Lietuvoje žmonės mums buvo labai malonūs. Anksčiau ne kartą girdėjau, kad lietuviai fiziškai yra visai kitokie nei aš, nei prancūzai, tačiau kartą būdama Lietuvoje išmokau labai vertingą pamoką. Mes visi esame skirtingi – atrodome skirtingai, priklausome skirtingoms kultūroms, tačiau mus vienija daugiau nei skiria. Tuo įsitikinau matydama Lietuvos žiūrovus kartu su manimi dainuojant mano dainas.
Dar prisimenu tai, kad po koncerto Lietuvoje manęs laukė daugybė žmonių. Klausytojai norėjo nusifotografuoti, prašė autografų. Dauguma jų buvo tikrai jauno amžiaus. Tai sukėlė malonius jausmus.
– Yra žinoma, kad laukdama koncertų persirengimo kambaryje mėgstate deginti žvakes, smilkalus. Gal yra daugiau ritualų, kuriuos atliekate prieš žengdama ant scenos?
– Mėgstu susikaupti, pamedituoti, paklausyti muzikos. Be to, paprastai vežiojuosi Taro kortas.
Prieš lipdama ant scenos mėgstu atlikti ir vieną nedidelį ritualą.
– Gyvename iššūkių kupinais laikais: ne taip seniai pasaulį į savo gniaužtus buvo suėmusi koronaviruso pandemija, vasario pabaigoje Ukrainoje prasidėjo karas, rugsėjį mirė karalienė Elžbieta II – pastaroji mirtis neretai vadinama epochos pabaiga. Ar šie reiškiniai paveikė jūsų kūrybą, muziką?
– Visuomet tikėjau, kad pasaulis nuolat keičiasi. Mano manymu, nekintamumo iliuziją sukelia įsitikinimai, kad viskas neva yra pastovu, lydima tradicijų. Pandemija, svarbių asmenybių mirtys tik primena, kad viskas nuolat vystosi, juda, nors kartais gali kilti minčių, esą yra kitaip.
– Kas jus įkvepia kurti?
– Man patinka klausytis istorijų. Pavyzdžiui, įsėdusi į taksi mėgstu kalbėtis su vairuotojais apie jų gyvenimą, klientus. Aš ir pati mėgstu pasakoti istorijas, jos – mano didžiausias įkvėpimas.
Žinote, žodis „įkvėpimas“ susijęs su kitu žodžiu – „kvėpavimas“. Kvėpavimas yra visame kame, taip pat ir mene, muzikoje. Įkvepiu tai, ką nori pasakyti gamta, kiti žmonės, perimu tai. Tada viską iškvepiu į kai ką asmeniško.
– Daug dainuojate apie meilę. Kas meilė yra jums pačiai?
– Meilė yra viskas! Meilė man yra viskas. Kova dėl meilės sau ir kitiems yra vienintelė kova, į kurią turėtume įsitraukti. Meilė sau, nepaisant visų mūsų netobulumų, yra svarbiausias ir kartu sunkiausiai įgyvendinamas dalykas.
– Nuo vaikystės daug keliaujate. Kurią vietą laikote savo namais?
– Šis klausimas man visuomet buvo sunkus. Vietos man nekelia nostalgijos, ir taip buvo visuomet. Vaikai, kurie įpranta daug keliauti, žino, kad jų namai yra jų širdyje. Gerai jaučiuosi visur. Šiuo metu mano namai yra ten, kur yra mano šeima, kur mano daiktai, drabužiai. Todėl dabar savo namais galėčiau įvardyti Prancūziją.
Kai gyvenau Jungtinėse Valstijose, sakiau, kad ši šalis yra mano namai, tačiau tą akimirką, kai susikroviau lagaminus ir grįžau į Prancūziją, apie pastarąją valstybę ėmiau galvoti tą patį. Visuomet jaučiuosi gerai ir atvykusi į Komorų salas, su šia vieta jaučiu tiesioginį ryšį.
– Esate pasaulyje žinoma dainininkė ir dviejų – septynerių ir trejų metų vaikų mama. Ar karjerą sunku derinti su motinyste?
– Taip. (Juokiasi.) Negaliu teigti, kad tai labai sunku, bet iššūkių kyla į valias. Spėju, kad su tuo susiduria visos dirbančios mamos ,– pasaulis mums nedaug kuo padeda, jis nuolat primena, kad svarbiausia mūsų, mamų, užduotis – auginti vaikus. Pačios moterys paprastai irgi neprašo kitų pagalbos, nors turėtų.
Nuolat balansuoju tarp savęs, kaip asmenybės, ir savęs, kaip mamos. Priėmiau sprendimą tapti mama, tad turiu prisiimti atsakomybę rūpintis savo vaikais, juos maitinti, daryti laimingus. Tuo pat metu turiu ir kitą – savo gyvenimą. Esu dainininkė, kuriu dainas, kūrybai man reikia nuosavo laiko ir erdvės. Be to, visuomet turiu išlikti džiaugsminga. Turėti vaikų yra nuostabu. Taip pat nuostabu būti tuo, kas esu pati, daryti tai, ką darau.
– Primenate supermodelį Waris Dirie (56 m.). Ji naudojasi savo žinomumu kalbėdama apie opias temas, pavyzdžiui, moterų teises. Jūsų nuomone, kokie pokyčiai pasaulyje šiuo metu reikalingiausi?
– Manau, kad svarbiausia priimti dabartinę situaciją. Gyvename patriarchijoje ir patriarchija tai žino, jie kovoja kaip tik gali. To pavyzdys – griežti įstatymai Jungtinėse Valstijose abortų atžvilgiu.
Patriarchija naudojasi viskuo, kas ją supa, – moterimis, vaikais, neturtingaisiais, net gamta. Tie, kuriais naudojamasi, šiuo metu maištauja. Gyvename jaudinančiais laikais, esame pokyčių viduryje. Manau, kad tai labai žavinga, mums tai – ir puiki galimybė patiems apibrėžti, kas esame.
Net ir žvelgdama į Jungtines Valstijas, ten vykstančią dramą, matau galimybę šios šalies moterims ir net vyrams patiems nuspręsti, kas tokie jie yra. Pokyčiams pritaria net gamta – nebegalime gyventi taip, kaip gyvenome iki šiol.
