Prieš kiek daugiau nei 12 metų iš Lietuvos į Jungtinius Arabų Emyratus porai metų dirbti išvykęs vizažo meistras A.Juodiškis nė pats nepajuto, kaip prabėgo daugiau nei dešimtmetis.
„Kosmosas, tikrai! Gal tų metų visai nepajutau dėl to, kad čia nėra sezoniškumo? Tuomet tikrai nemaniau, kad taip ilgai čia užsiliksiu. Įtraukė Dubajus mane kaip Alisą Stebuklų šalyje – tik žiūri, kad jau baisu darosi, kiek daug metų pralėkė“, – suskaičiavęs, kiek metų jau gyvena svetur, stebėjosi Aurimas.
Vyras Dubajuje vis dar darbuojasi kaip vizažistas, tačiau Lietuvoje iki tol garsėjęs kaip itin meniškų ir įspūdingų makiažų meistras, šiandien jis dirba kur kas žemiškesnėje vietoje.
„Baigiau su tais laisvai samdomo meistro darbais, jei atvirai – pavargau gyventi be stabilumo ir amžiname lėkime. Po pandemijos mane pakvietė „Bloomberg“ televizija – sutikau. Žinių vedėjai, verslo laidų dalyviai – kanalas ne pramoginis, kalno svečių čia nėra.
Dubajaus gyventojai čia mąsto kitaip. Ir su kolegomis vis pasikalbame, kad Lietuvoje iš esmės lygis daug aukštesnis. Čia, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, žmonės dirba, daro, bet aukštumų siekia retas kuris, be to, dažnai matau tiesiog nukopijuotus įvaizdžius ar idėjas“, – pasakojo A.Juodiškis.
Lietuvis neslepia – grįžti namo, į Lietuvą, jis ruošėsi net kelis kartus – prieš pandemiją ir praėjusį pavasarį. Bet sūnų, prasidėjus karui Ukrainoje, keliauti į namus atkalbėjo tėvai.
„Tuomet besėdėdamas ir pagalvojau, kad tą laiką noriu panaudoti kaip nors įdomiai. O menai, kaip žinoma, man visada buvo artimi. Ketinau naujų iššūkių imtis Lietuvoje, bet kad jau likau, nutariau planų neatidėlioti. Taip ir pradėjau pinti paveikslus – juk televizijoje dirbi vos pusdienį, visas kitas laikas – mano.
Karo pradžioje buvo be galo baisu, o vėliau nutariau susiimti – ar gulėsiu lovoje su žiniomis, ar imsiuosi savo reikalų, situacijos pasaulyje nepakeisiu. Turiu panaudoti laiką tinkamai. Galbūt ir noriu kitaip, bet gyvenimas numeta savaip – imu tai, ką jis siūlo.
Gal menų ilgesys ir atvedė mane prie tų paveikslų? Užslopintas darbuose televizijoje tikrai nesijaučiu, bet kūrybos lyg ir trūksta“, – šypsojosi jis.
Vyras prisiminė, kaip atvykęs į Dubajų svajojo padirbėti su garsiais vardais, pamatyti itin turtingos šalies prabangą ir jos užkulisius. Galiausiai to ir pasiekė, dirbo su dizaineriais, žinomais aktoriais, važinėjo su itin turtingomis klientėmis į kitas šalis, net pasirašinėjo dokumentus, kad niekada niekur apie tai viešai nekalbės ir nepasakos.
„Ilgainiui žiūriu, kad dėl tos vadinamosios šlovės mano vanduo saldesnis nepasidaro. Tas etapas ėjo ir praėjo. Ieškojau savęs meniško, priėjau kone iki linoraižinių, kol galiausiai atradau šiuos pynimus, spalvas, atspalvius ir tekstūras – tik formatas didesnis nei žmogaus veidas ir nenusiplauna vakare.
Ką nors praradęs tikrai nesijaučiu – tik su kūryba atradęs geresnių, įdomesnių, naujesnių dalykų. Darbe ryškus kultūrinis skirtumas, man čia trūksta paprasto nuoširdaus bendravimo. Nemanau, kad vėl svajosiu, kaip važiuoju dirbti į mados savaites.
Niekada neišjungiami telefonai, tave kone sekantys socialiniai tinklai... Man nuoširdžiai norisi žengti žingsnį atgal, daugiau daryti ir mažiau kalbėti, demonstruotis“, – svarstė A.Juodiškis, po darbų televizijoje pasineriantis į kūrybą.
Aurimo kuriami paveikslai pinti iš paties dažytų popieriaus juostelių. Esmė jam – kad paveikslas nebūtų plokščias, kad išryškėtų faktūros. Darbo čia tikrai daug, bet gaunama forma dažniausiai džiugina ir akį, ir širdį. Aurimas tokios technikos kol kas nėra matęs ir juokiasi, kad reikia suskubti patentuoti tokią idėją.
„Kita vertus, kol kinai manęs urmu nekopijuoja, gal ir nieko tokio“, – kvatojosi jis.
Neseniai Aurimas atidavė jau antrą asmeninį užsakymą, o norinčiųjų įsigyti kitus, būsimus, netrūksta. Tiesa, yra ir tokių asmeninių užsakymų, kurių net pats kūrėjas negali niekam rodyti, juolab fotografuoti ir kelti į socialinius tinklus.
Pavasarį Aurimas ir vėl planuoja grįžti į Lietuvą. Ir priduria – tada reikės lipti per save ir rodyti savo darbus plačiai. Jau supranta, kad kūrinius įkėlus į instagramą pasaulis nesugrius, atsiras klientų, perkančių jo darbus.
Pagaminti didelį paveikslą, tiksliau nupinti, jam reikia apie 240 metrų spalvotos virvelės, tai užtrunka iki dviejų savaičių. Tad pragyventi iš šio pomėgio, jei nereikėtų eiti į kitus darbus, tikrai galėtų.
Planuoti jis nedrįsta, bet jei gyvenime viskas susidėliotų palankiai, kur kas mieliau suktų kūrybos ir meno link, o makiažai, kad ir kokie įspūdingi ar meistriški jie būtų, liktų kaip malonus prisiminimas ar laisvalaikio pomėgis. Juk vizažistas jis jau 20 metų.
Iš Dubajaus gyventojų Aurimas išmoko į ateitį žiūrėti atsargiai, mat čia žmonės išvis neplanuoja. Jiems tinka viename darbe dirbti kone visą gyvenimą ir plaukti pasroviui – tokia čia kultūra, toks požiūris. Svajonės? O kam? Pirmyn? O čia negerai?
„Man tas pynimas – meditacija: dažai, pini, dėlioji... Išreiškiu ir savo kūrybinius demonus, galiu pinti ir visą dieną nė nejusdamas laiko tėkmės. Dabar kasdien vis kažkiek padarau, nes man tai patinka. Tikiu, judėsiu kūrybiškai į priekį.
Pradžioje mano interesas buvo eksperimentinis – kaip pavyks. O dabar jau norisi supinti mintį, stengiuosi nesprausti savęs į rėmus, kita vertus, neturi būti ir visiška eklektika. Kartais klientui mintis kyla vos pažiūrėjus į virvelių ritinį – nori būtent tokių spalvų.
Kai darau žmogui, norisi ir jo širdį užkabinti. Kalbamės, klausiu, kokie jo brangiausi prisiminimai. Štai vienas klientas sakė, kad jo laikas – kai po vasaros žalia gamta pradeda rudenėti. Kai dar žalia, bet jau randasi ir oranžinių, rudų, raudonų blykstelėjimų.
Toks ir jo paveikslas – atrinkome jam aštuonis žalius atspalvius. Rudenį įpyniau į kiekvieną juostelę. Kiekvienas milimetras paliestas, pajaustas“, – paveikslų kūrimo subtilybes atskleidė kūrėjas.
Aurimas darbo imasi tik būdamas geros nuotaikos – juk energija, keliaujanti į paveikslą, privalo būti teigiama. Gal kam nors tai ir juokinga, o jam gerumas ir teigiama emocija itin svarbu.
Makiažo meistras atviras – laikai pasikeitė, žmonės – ir jis kartu – ieško, kaip įprasminti, atrasti save. Vyras galėtų sukurti savo vardu pavadintą kosmetikos liniją, bet jam tai neįdomu.
„Esu laimingas, kaip man šiandien viskas einasi. Labai džiaugiuosi. Kita vertus, juk niekas kitas, tik tu pats, ir priimi tuos sprendimus, kaip nori gyventi, kaip įprasminti save, savo kūrybą, jei jai turi polėkio.
Nesėdžiu ir nelaukiu – imu tai, ką gyvenimas man duoda. Visada buvau krapštukas, tad ši veikla man puikiausiai tinka ir patinka“, – pasakojo Aurimas.
