Daugelis moterų žino tą jausmą, kai užsisukus buityje ir reikaluose staiga atsiranda pojūtis, kad gyvenimas vyksta tarsi kažkur šalia, o tavęs jame mažai, prarandi ryšį su savimi. Emocinio intelekto lavinimo specialistė I.Jablonskė stengiasi iki tokių momentų neprieiti, o jei jie vis dėlto ištinka, labai greitai reabilituotis ir vėl išanalizuoti, kur ir kodėl išnyko ryšio su savimi jausmas.
„Man tai vienas didžiausių pilnatvės šaltinių. Turiu savo ritmą, skiriu laiko meditacinėms, sąmoningumo praktikoms, pasivaikščiojimui miške.
Labai daug laiko ir širdies atiduodu savo veiklai, tad sąmoningai stengiuosi turėti jo ir sau, šeimai. Visur reikia pusiausvyros ir kai tik pajuntu, kad ją prarandu, darau pauzę, pakeičiu aplinką, kad ir vienai nakčiai išvažiuoju su šeima į gamtą arba tiesiog išjungiu kompiuterį ir paskaitau knygą, pažiūriu filmą“, – pasakojo veikli moteris.
I.Jablonskė nesėdėjo sudėjusi rankų ir prasidėjus karui Ukrainoje – su bendramintėmis suorganizavo taikius piketus prie Rusijos ambasados Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
„Mano gyvenime dažnai idėjos kyla labai greitai, tiesiog pajuntu širdimi, kad noriu tai sukurti ar prisidėti kuriant, tuomet jau esu išmokusi pasitikėti intuicija“, – sakė Inga.
Būtent intuicija, dėkingumas, noras dalintis ir augti pačiai atvedė moterį ir į visai naujus vandenis – buvusi verslininkė, žurnalistė, komunikacijos specialistė šiandien džiaugiasi įkūrusi moterų mėgstamą bendruomenę, kur kiekviena gali rasti tai, ko ieško.
Inga – didžiulė mokymosi visą gyvenimą idėjos gerbėja. Ji tiki, kad mokslai yra tikrasis jaunystės eliksyras, žibančių moters akių katalizatorius.
„Kol mokomės, kol nesame visažinės, kol esame smalsios, tol esame jaunos. Kai tik pajuntu, kad jau viską žinau, duodu sau velnių: „Ei, juk pati iš savęs atimu šansą nustebti, turėti tą saldų eureka momentą!“ Juk taip lengvai kasdien jį patiria vaikai. Kiek daug juose džiaugsmo!
Šiuo metu mūsų universitete studijuoju naujos kartos lyderystės kurse. Būna, kad vienos paskaitos klausausi net po kelis kartus. Pastaroji tokia – profesoriaus Armino Ragausko apie lyderystę neapibrėžties sąlygomis. Ši paskaita ir šokiravo, ir įkvėpė vienu metu.
Mėgstu akimirkas, kai abejoju, iš naujo permąstau tarsi savaime suprantamus dalykus. Tada jautiesi, tarsi būtum gerame kino filme, kurio scenarijaus baigties lengvai nenuspėsi!“ – atviravo moteris.
Ingai idėja įkurti moterų universitetą kilo iš skausmingo suvokimo, kad moterims dažnai trūksta pasitikėjimo savimi, to jausmo, kad esu verta, kad galiu.
Žinios, pasitikėjimas savimi, įgūdžiai realizuojami lengviau, kai šalia yra palaikanti aplinka. Todėl daug dėmesio universitete skiriama moterų bendruomenei auginti. Inga įsitikinusi, kad jei prie pasitikėjimo ir tikėjimo savimi pridedame ir gebėjimą atvira širdimi mylėti, tokiam žmogui gera gyventi, šalia jo gera ir kitiems.
„Esu sulaukusi didelio man brangių moterų palaikymo, tikėjimo manimi ir tai buvo varikliukas nesustoti, neišsigąsti, drąsiai siekti svajonių – kurti tai, dėl ko dainuotų širdis.
Mane palaiko ir mylimasis, šeima, komanda, ir tas vidinis jausmas, kad esu savo vietoje, o tai, ką darome, keičia gyvenimus.
Per daugiau nei dvejus veiklos su Lietuvos verslais metus esame įsteigę 420 stipendijų mokytis mūsų universitete, jas skiriame pažeidžiamoms moterų grupėms – sunkiai sergančioms ar slaugančioms artimuosius, vaikus. Kai girdi jų skausmingas istorijas, o kartu ir matai jų džiaugsmą, kad studijuodamos jos regi ne tik ligoninės palatą, tai ir būna paskata nesustoti.
Įkvepia ir darbas ne tik su komanda, bet ir mūsų savanorėmis. Kai matau, kaip nuoširdžiai moterys nori prisidėti, kurti kartu, dalintis ir daro tai vedamos prasmės, tik dar kartą įsitikinu, kokios gražios lietuvės ir kokios didelės jų širdys“, – pasakojo I.Jablonskė.
Moterų įgalinimo idėja Inga užkrėtė ir savo sužadėtinį Darių – vyras palaiko ir tiki, kad tai labai reikalinga. Dažnai su juo besitarianti Inga juokauja, kad jis – taip pat yra savanoris ir komandos dalis, o universitetas – jų šeimos bendra veikla, gyvenimo būdas ir prasminga kūryba.
I.Jablonskė supranta – augti ir pranokti savęs neįmanoma per dieną ar metus. Pažintis su savimi jai buvo ilgas ir kantrybės reikalaujantis procesas, tai nebuvo tik džiaugsmo akimirkos.
Šiandien pagaliau ji jaučia, kad gyvena savo gyvenimą, kad yra ten, kur turi būti, kad yra laiminga.
„Man tai stebuklas, kurio ieškojau ir kuris atėjo būtent su mentorių – mokytojų palydėjimu.
Jau beveik dešimt metų, kai mano gyvenime yra du mentoriai. Tai mokymosi „SoulACTION“ centro bendrakūrėjai, dvasinio intelekto mokytojai Andrė Amiya Pabarčiūtė ir Rimvydas Židžiūnas. Be abejo, kai gyvenime atsiranda naujų iššūkių, atsiranda ir nauji žmonės, tad šiuo metu esu įsimylėjusi „Adizės“ – verslo auginimo ir terapijos metodiką.
Tačiau dviejų mentorių nuoseklus vedimas ilgą laiką į priekį tiesiog daug greičiau man padėjo pamatyti savo stabdžius, ribas, suvokti savo potencialą ir jį realizuoti, kitaip tariant, praaugti save“, – pasakojo Inga.
Moteris neslėpė, kad šiuo metu itin madingas savęs ieškojimas iš pradžių jai buvo motyvuojantis ir džiaugsmingas, tačiau nerdama gilyn ji atrado ir tai, ko apie save nežinojo ir kas nebūtinai džiugino. Tačiau veikli moteris žino – visada galima ką nors daryti su savo atradimais. Gilinimąsi į save ji vadina lyg ėjimu į tamsų kambarį – nejauku, gali užkliūti, bet įsijungi prožektorių, ir tamsūs šešėliai jau nebegąsdina.
2019-aisiais jos įkurtas moterų universitetas „WoW“ pradėjo veiklą kartu su pandemija, dabar – Ukrainos karo krizė, visa tai paliečia daugelio žmonių gyvenimą, ypač jautriai į tai reaguoja moterys. Inga su komanda nuolat ieško būdų ir atsakymų, kaip prisidėti prie darnios moterų emocinės būsenos, kokių žinių ir įgūdžių reikės šiandien ir rytoj, kad nekiltų baimių, ar jos bus reikalingos darbo rinkoje.
Vos tik Ingai kilo idėja kurti universitetą moterims, ji iškart žinojo – veiks nuotoliniu būdu. Ir ne dėl pandemijos, o dėl kitos svarbios priežasties – kad moterys galėtų mokytis visoje Lietuvoje ir net užsienyje. Ingos vizija – mokslus atvesti į kiekvienos moters realų gyvenimą, kai mokytis gali iš savo virtuvės, automobilio, sporto klubo ar vaiko būrelio.
Šiandien I.Jablonskė sėkmę matuoja ne skaičiais, o studenčių pokyčių istorijomis. Ji įsitikinusi, kad kiekvienai moteriai būtinas pasitikėjimas savimi. Skamba taip paprastai, o dažnai tai būna neįveikiama užduotis. Tačiau sąmoningai tai suvokusios, žingsniukas po žingsniuko mes galime išeiti iš uždaro nepasitikėjimo savimi rato.
„Puikiai prisimenu tą jausmą, kai nemyli savęs. Taip gyvenau daugybę metų, ir tai tikra kančia. Tuomet nuolat lauki iš aplinkos patvirtinimo, kad viskas man gerai...
„Aš esu verta“, „pradėjau mylėti save“, – tai girdžiu iš mūsų studenčių. Moterys tarsi pabunda ir tada iš naujo įvertina savo gyvenimą. Pradžia nebūtinai lengva, bet jausdama kitų moterų palaikymą nesijauti vieniša, supranti, kad tai, kas tau vyksta, – natūralus procesas.
Dažnai girdžiu, kad trūksta palaikymo net šeimose dėl idėjų, svajonių įgyvendinimo. Kiekvienai moteriai svarbu kurti, ir tai gali būti labai skirtingi dalykai – viena tai puikiai realizuos šeimoje, kitai reikia didžiulių projektų. Moterys ateina, nes nori naujų žinių, įgūdžių, įgyti daugiau pasitikėjimo ir gauti realių įrankių, kaip svajones paversti realybe. Trokšta atrasti naujus talentus, potencialą, keisti profesiją, pradėti verslą.
Taip universiteto bendruomenėje atsiranda naujos draugystės, bendri projektai. Mes moteris tiesiog palydime, sukuriame erdvę, kur visa tai galėtų atsirasti. Atėjo laikas ieškoti ne kuo mes esame skirtingi, o kuo esame panašūs, kaip galime kartu kurti geresnę ateitį“, – sakė ji.
Neseniai universiteto įkūrėja gavo laišką iš moters, kuri namie slaugo sunkiai sergantį vaiką ir augina dar du vaikus. Ji dalijosi, kad gavusi stipendiją studijuoti ateities įgūdžių kurse iš pradžių jautėsi nedrąsiai, ypač ją gąsdino pasiūlymas prisijungti prie darbo ir atskaitomybės grupelės.
Moteris bijojo, kad bus neįdomi, kad jau užmiršo, kaip bendrauti su nepažįstamais žmonėms, kuo dalintis. Galiausiai jai pačiai buvo netikėta, kai suprato, jog yra ir įdomi, ir turi vertingų įžvalgų, išminties. Per paskaitas jai kilo idėja turimą hobį – papuošalų kūrimą – paversti mažyčiu verslu, kad kurdama namuose galėtų tai suderinti su vaiko slauga.
Ingai tokios istorijos yra tai, kas veda į priekį, net kai būna sunku.
Pandemija, karantinai jau išsunkė visuomenę, dabar – karas Ukrainoje. Kaip nepalūžti, kaip susitvarkyti su neigiamomis emocijomis, kurios pilasi kaip iš gausybės rago ir nemažėja... Inga mielai pasidalijo tuo, kas padeda jai: tai mažesni lūkesčiai, pirmiausia susiję su ja pačia.
Jai padeda ir priėmimo, mažesnės kontrolės mokymasis.
„Mes jau įsitikinome, kad pasaulis, gyvenimas nėra sukontroliuojami, jie nuolat kinta ir mes nežinome ateities. Tačiau galime tekėti kaip upelis su tuo, kas vyksta, lanksčiai prisitaikydami. Skausmas prasideda, kai gyvenimas eina jau kita kryptimi, o tu sėdi įsikibęs į seną vaizdinį.
Man patinka kurti vizijas, tačiau taip pat sau primenu, kad nebūtinai taip bus, tai tik idėja, planas, o realus gyvenimas visada pasiūlys posūkių, naujų krypčių.
Man padeda priminimas sau, kad esu tik žmogus. Man būdinga viskas, kas būdinga kiekvienam. Galiu būti ir pikta, ir linksma, tai – emocijos, o jos praeina. Svarbu, kad jų išraiška nebūtų destruktyvi.
Net mūsų penkiametis sūnus, kai supyksta, sako: „Mama, tai tik emocija, tuoj praeis.“ Ieškokime būdų išbūti su tuo, kas skauda. Man padeda pasivaikščiojimas miške, dabar, vasarą, ir gėlių laistymas. Tokios tylios akimirkos su savimi subalansuoja“, – tvirtino moteris.
Anksčiau I.Jablonskė ir pati dažnai sureikšmindavo dideles savo idėjas, projektus, siekius. Tačiau dabar ji tvirtai žino, kad tikrą laimę suteikia mylimi žmonės šalia, galimybė turėti kad ir akimirką laiko sau. Pandemijos ir neapibrėžties laikas moterį tarsi sugrąžino prie tikrų vertybių, esmės.
„Tai, kas vyksta pasaulyje, priimu kaip pasiūlymą atsigręžti, sustoti, įsiklausyti, būti. Tai suteikia vilties.
Man palaikyti viltį padeda prasminga veikla, bet lygiai taip pat ir leidimas sau džiaugtis kad ir mažais dalykais, kurie juk ir yra esminiai, – vaiko šypsena ir apkabinimas ryte, gėlių sodinimas, mylimo žmogaus palaikymas, puodelis kavos ryte, geras žodis“, – atviravo ji.
Už savo siekius ir jų įgyvendinimą Inga dėkinga ir savo motinystei, kuri padėjo iš gyvenimo išmesti viską, kas nereikalinga, pirmiausia beprasmes veiklas. Sūnui Natanieliui ji nori skirti kokybiško dėmesio, taigi tai tarsi lakmuso popierėlis imantis naujų idėjų.
„Auginti vaiką – ir iššūkis, ir šventė. Jo akimis galiu pamatyti pasaulį, netgi iš naujo pažinti save. Ne veltui tiek daug moterų būtent šiame etape iš naujo persvarsto ir savo karjeros kelią: kas anksčiau atrodė prasminga, dabar nebeveža, nors tu ką. Man motinystė – natūralus grūdų ir pelų atskyrimo etapas.
Svarbiausia man tiesiog leisti vaikui augti, kad tai vyktų kuo organiškiau. Gimus Natanieliui supratau, kad nėra vieno teisingo recepto, kaip auginti vaiką, vieno auksinio atsakymo.
Kiekvienos šeimos istorija labai unikali, kitokia, tik tėvai žino, kas geriausia jų vaikui, – tereikia įsiklausyti, stebėti, pajausti. Man padeda domėjimasis psichologija, raidos etapais. Tai įlieja daugiau sąmoningumo į kasdienes situacijas“, – pasakojo I.Jablonskė.
Jai taip pat svarbu, kad sūnaus auginimas netaptų rimtu darbu: norisi su juo žaisti, juoktis, dūkti, leisti sau būti spontaniškai. Būtent tokias akimirkas, artumo ir ryšio jausmą ji su sužadėtiniu ir sūnumi labiausiai ir vertina.
Paklausta, ar dažnai iš aplinkinių žmonių girdi klausimą, kada gi juodu atšoks vestuves, Inga atvira: kadangi pati gerbia kitų žmonių privatumą, sprendimų laisvę, ir iš artimųjų nesulaukia spaudimo šiuo klausimu.
„Man atrodo, iš Lietuvos jau išeina kultūra, kurioje įprasta standartizuoti gyvenimą, tempti ant to paties kurpalio. Mes jau daug laisvesni, ir būtent tokioje Lietuvoje noriu auginti savo sūnų.
Bet iš tiesų su mylimuoju pajuokaujame, kad vestuvėms tiesiog neturime laiko“, – juokėsi ne pelno organizacijos, turinčios socialinio verslo statusą, įkūrėja.
Šiandien moterų universiteto steigėjai ir visuomenininkei svarbiausia, kad į pasaulį ateitų taika. Ji įsitikinusi: taiką kuriame jau šiandien – savo poelgiais, veiksmais, požiūriu, žodžiais. Kiekvienas už ją esame atsakingi.
„Ateitis kuriama šiandien, ir aš noriu prie to prisidėti sąmoningai. O mažos mano asmeninės svajonės... Labai pasiilgau vasaros, ilgų vakarų lauke, maudynių ežere, vaikščiojimo basai po žolę, smėlį. Tai taip paprasta, bet tiek daug džiaugsmo suteikia“, – sakė I.Jablonskė.
