Instagramerė turi puikų humoro jausmą, kurį atskleidžia ir pristatydama parduodamą drabužį, ir kurdama linksmus trumpus vaizdelius. Vis dėlto socialiniai tinklai jai – ne tik pramoga, bet ir būdas dalintis su žmonėmis informacija apie atsakingą vartojimą ir tvarumą.
„Norėjau stilingai rengtis dar būdama mokinukė, tačiau daug pinigų neturėjau, o jų kaulyti iš tėvų nekenčiau kaip katinas vandens. Tada turbūt ir radau savo aukso gyslą“, – prisimena ji.
Augustė Barbora pradėjo landžioti po dėvėtų drabužių parduotuves ir jose rastus perliukus parduodavo arba išmainydavo su bendraamžėmis. Gautos pajamos, nors ir nedidelės, šildydavo ir studentišką kišenę. Laikui bėgant ji tobulėjo, o pernai pradėjo tuo užsiimti rimtai – įkūrė dressedherring paskyrą instagrame.
Iš pradžių manė, jog pardavinės ne tik dėvėtus, bet ir naujus drabužius, tačiau labai greitai pamatė, kad ją traukia tik dėvėti. Nebent naujas drabužis – dėvėtų drabužių parduotuvėje rastas perlas.
Augustė Barbora dievina spalvas. Neturi nė vieno juodo drabužio savo asmeninėje spintoje! Tai atsispindi ir jos instagramo profilyje.
Čia parduodamus dėvėtus daiktus ji kruopščiai atnaujina.
„Visus drabužius išskalbiu arba išvalau. Jei neščiau į valyklą, jų kainos labai išaugtų. Kartais keičiu sagas – labai mėgstu auksines. Su jomis švarkas atrodo visai kitaip! Kelis švarkelius esu apsiuvinėjusi, o rankines perdažiusi ar persiuvusi. Dažniausiai jau pirkdama žinau, ar ką nors keisiu. Būna, vietoje sukuriu derinį, pavyzdžiui, sijono ir švarkelio. Dažniausiai stengiuosi pirkti daiktus be defektų, nes taisyti ir atnaujinti kiekvieno tiesiog nespėčiau“, – pasakoja ji.
Rutinos kaunietė neturi: jei nėra įkvėpimo, į dėvėtų drabužių parduotuves neina. Vieną ar du kartus per savaitę ji aplanko kitų miestų dėvėtų drabužių parduotuves.
„Man labai patinka kelionės ir drabužių paieškos, galėčiau tai daryti kasdien, tačiau reikia skirti laiko ir radiniams sutvarkyti, fotografuoti ir išsiųsti. Šioje veikloje darbo tikrai netrūksta“, – prisipažįsta moteris.
Akcijų dėvėtų drabužių parduotuvėse ji nemedžioja. Ieško ypatingų daiktų, tinkamų jos paskyrai, todėl atradusi lobį negaili sumokėti ir didesnę kainą.
Augustė Barbora pastebi, kad visuomenės požiūris į dėvėtus drabužius keičiasi.
„Jie, sakyčiau, tapo madingi. Pacituosiu rašytoją Vaivą Rykštaitę, kuri yra sakiusi, kad „vintažas – prestižo reikalas“. Suprask: bet kas gali nueiti į bet kurią greitosios mados parduotuvę ir nusipirkti masinį „skudurą“. Tačiau vintažiniai drabužiai yra vienetiniai, kiekvienas jų turi savo istoriją.
Smagu, kad vis daugiau žmonių mano taip pat. Jokio specialaus tyrimo nereikia atlikti: užtenka užsukti, pavyzdžiui, į vintažiniais apdarais prekiaujančią parduotuvę – ten tiek daug žmonių, kad net prakaitas žliaugia. Tikrai ne gėda eiti į skuduryną, kaip buvo mano paauglystės laikais. Matau, kad populiarėja ir drabužių mainytuvės, – man tai atrodo gera tendencija. Smagu, kai gali pratęsti daiktų gyvenimą ir dar sutaupyti“, – džiaugiasi instagramerė.
Jos paskyroje atsirado ir edukacinio turinio. Augustė Barbora pasakoja apie atsakingą vartojimą, tvarią madą, ekologiją.
„Pati pradėjau labiau tuo domėtis, kai pamačiau nuotraukas iš milžiniškų tekstilės sąvartynų. Sužinojau, kad nemažai greitosios mados ženklų neparduotus drabužius tiesiog išmeta. Tuomet pasidarė labai pikta ir liūdna. Žmonės turi tai žinoti ir pirkti atsakingai“, – įsitikinusi instagramerė.
Augustos Barboros patarimai, kaip per daug neprisipirkti
- Jei žinau, kad man reikės suknelės šventei, pirmiausia aplekiu kelis skudurynus. Jeigu ten nieko nerandu, tuomet jau žiūriu asortimentą naujų drabužių parduotuvėse.
- Dar viena taisyklė, kuri man pasiteisino: iš naujų rūbų parduotuvių pirkti tik tai, ko konkrečiai reikia. O jei norimo drabužio stilius, spalva ir kiti dalykai gali varijuoti, keliauk į kuistukus.
- Svarbu neperlenkti lazdos ir neprisipirkti rūbų vien dėl to, kad dėvėtų drabužių parduotuvėje jie pigūs. Mano pažįstama instagramerė Vytautė yra davusi gerą patarimą, kuriuo vadovaujuosi: jei dvejoji dėl drabužio, pirmiausia pagalvok, ar pirktum jį, jei jis kainuotų ne kelis, o 50 eurų.
