– Kas jus įkvepia gyventi?
– Vaikai. Dukros – mano gyvenimo variklis, prasmė, motyvacija, įkvėpimas, esmė, mano mažos išdykusios mūzos.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Lengviausia paskambinti ir užsakyti renginį, tada būtinai norėsiu susitikti ir pateikti galybę klausimų. Antra – būti įdomiu pašnekovu, pasidalyti dalykais, kurie augina ir mane.
– Koks patinka patiekalas?
– Sriubos. Dievinu jas, valgau bent kelis kartus per savaitę. Man tai – ir šventinis, ir kasdienis patiekalas.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Švaros kvapas – gamtoje džiūvusių skalbinių, šieno kvapas primena vaikystę, mėtų iš daržo, miško, pajūrio kvapas.
– Geriausia gauta dovana?
– Daiktų jau seniai neprašau. Jų, kiek reikia, galiu nusipirkti pati. Per gimtadienį draugų prašau kur nors mane pasikviesti. Kokybiškas laikas kartu man – brangiausia, geidžiamiausia ir geriausia dovana.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Tai jis yra šiltose jūrose, po vandeniu. Nardydama patiriu laimę, į kurią vis noriu grįžti.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be vilties. Be tikėjimo, kad viskas – į gera, kad viskas, ką darau, turi prasmę. Tikiu, kad net pati blogiausia diena generuoja vidinį augimą ir pamokas, todėl yra prasminga.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Būdama čia ir dabar, nesiblaškydama. Dirbdama savo mėgstamą darbą: organizuodama ir režisuodama renginius, jodinėdama, būdama tik su vaikais, pasinerdama į jų vaikiškus džiaugsmus, nardydama ir negalvodama apie virš vandens likusį pasaulį. Šiais metais išbandžiau „watsu“ vandens terapiją, būtinai kartosiu, nes neįtikėtinai atpalaiduoja.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Su jomis kovoti nereikia – reikia jas priimti. Tad ir padeda tų emocijų priėmimas ir įvardijimas.
– Blogiausias įprotis?
– Su džiaugsmu sakau – jų neturiu: alkoholio, kavos ir mėsos beveik nevartoju, nerūkau. Gal blogas įprotis – darboholizmas? (Juokiasi.)
– Ką nauja norėtumėte išmokti?
– Noriu išmokti tiek dalykų, kad suprantu: likusio gyvenimo neužteks.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Vyriausiąjį Vilniaus architektą Mindaugą Pakalnį. Dar geriau – kartu su meru Remigijumi Šimašiumi. Tame pasimatyme labai norėčiau pavaišinti juos tiesos eliksyru ir paklausti, kodėl jie mieste naikina medžius. Man nuoširdžiai nesuvokiama, kaip žmonės gali taip nekęsti brandžių medžių ir juos naikinti.
– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Iš esmės esu patenkinta tuo, kuo esu. Jaučiuosi gerai. Galbūt norėčiau pabandyti dar būti teatro, ne tik renginių, režisierė, nes to penkerius metus mokiausi studijuodama. Gal kada ateis ir tas laikas?
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Ten, kur visada šilta! Mėgstu Aziją, Balį, svajoju pensiją leisti Egipte, kur galėčiau kasdien jodinėti ir nardyti. Man Lietuvoje per šalta net vasarą.
– Drąsiausias sprendimas?
– Save laikau drąsiu žmogumi, bet nesugalvoju tokio sprendimo, kuriuo ypač galėčiau didžiuotis. Mano drąsa baigiasi ten, kur baigiasi mano komforto zona. Po šio privertusio mane susimąstyti interviu turėsiu naują tikslą, kryptį – išeiti iš komforto zonos ir nuveikti ką nors tikrai drąsaus ir kuriančio vertę kitiems!
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Kartais atrodo, kad išgyvenu nuolatinį nuotykį, veiksmo filmą. Sunku išskirti vieną, kai jų tiek daug. Vis dėlto labai noriu sau palinkėti, kad tų įspūdingų nuotykių būtų kuo mažiau, – noriu ramybės.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Bent kelių rūšių sūrio ir ledų.
– Vaisiai ar saldumynai?
– Saldumynai. Ir arbūzas.
– Mėgstamiausias posakis?
– Ir tai praeis.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Psichoanalitiko Fritzo Riemanno populiariosios psichologijos knyga „Pagrindinės baimės formos“, psichologės Sigitos Valevičienės knyga „Motinystės kelias“, visos Johno Irvingo knygos. Paauglystėje mano suvokimą formavo Jurgos Ivanauskaitės knygos. Filmas „In the Loop“, serialai „Černobylis“ ir „Palikimas“.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Čia turiu priekaištų sau, esu nepareiginga ir „neprisižiūrinti“. Minimalią dekoratyvinę kosmetiką susiperku per 10 minučių, kai baigiasi turima. Prausiuosi tik vandeniu – tai tinka mano jautriai odai.
– Meilė – tai...
– Kas yra ta tikroji meilė, supratau tik gimus vaikams. Dukros man davė pamokas, kad meilė – besąlygiškas kito priėmimas (su visais pliusais ir minusais, visomis klaidomis), pateisinimas, neteisimas.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Užsakovai – kaip patikimą ir kūrybingą žmogų, su kuriuo ramu dirbti. Šeimoje – kaip žmogų, pas kurį norisi grįžti, su kuriuo saugu ir gera, šalia kurio gali būti atviras. Likusi pasaulio dalis man nėra tokia svarbi, jie patys sau kur kas svarbesni nei aš jiems.
