Daugybė studentų iš viso pasaulio klausėsi D.Janulaitytės-Günther paskaitų Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Tačiau studentai iš Izraelio jai buvo didžioji paslaptis.
„Lietuvos sveikatos mokslų universitete dėstau medicinos mikrobiologiją, virusologiją ir imunologiją užsienio studentams. Dauguma studentų, kuriems dėstau, atvyksta iš Ispanijos, Vokietijos, Skandinavijos ir Izraelio.
Skandinavijos studentų elgesys ir mąstymas man kažkiek pažįstamas, nes net keturis doktorantūros studijų metus mokiausi Švedijoje, Lundo universitete, ir Danijoje, Kopenhagos universitete. Žinau ir skandinavišką medicinos mokymo sistemą.
Ispanijoje, Leridos universitete, jau daugiau kaip dešimtmetį lankausi pagal „Erasmus“ programą: skaitau paskaitas, vedu seminarus bei praktikos darbus, tad esu susipažinusi su tenykšte medicinos studijų specifika ir šios šalies studentų pomėgis darbus atidėti rytdienai nestebina.
Vokietijoje, Hamburge, pati daugybę metų gyvenu, tad suprasti galiu ir vokiečių studentų mąstymą ir puikiai žinau, kaip universitetuose ruošiami būsimieji gydytojai.
Tačiau Izraelio studentai man visada buvo didžioji paslaptis, nes kojos nebuvau įkėlusi į Izraelio žemę. Turiu prisipažinti, kad, bendraudama su studentais iš Izraelio, pastebėdavau jų akyse nedidelį nusivylimą, jog nesidomiu jų kultūra ir nesu buvusi jų šalyje, neturiu supratimo apie medicinos studijų sistemą Izraelyje“, – pasakojo D.Janulaitytė-Günther.
Koks buvo jos nustebimas gavus kvietimą į savo buvusių studentų tuoktuves Izraelyje!
Į Izraelį Daiva vyko su seserimi Aidara Janulaityte (47 m.), kuri gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone, ir dirba Pasaulio banke.
Aidara yra geriausia Daivos bičiulė ir linksmiausia kompanionė. Be jos vilnietė sesuo nebūtų leidusis į tokią tolimą kelionę. Tėvai taip pat labai apsidžiaugė tokiu sprendimu – kad dukros kartu praleis laiką Šventojoje Žemėje.
„Be abejo, mano ir sesės tikslai Izraelyje buvo šiek tiek skirtingi, bet aš mielai palaikiau Aidarai kompaniją aplankant krikščioniškojo Izraelio centrus Jeruzalę ir Betliejų, o ji entuziastingai sutiko dalyvauti mano studentų tuoktuvėse ir palaikė man kompaniją lankantis Ben Guriono universitete. Kas suvienijo mūsų abiejų troškimus, tai Tel Avivas! Mes abi pamilome šį miestą visam gyvenimui“, – entuziastingai pasakojo D.Janulaitytė-Günther.
Vestuvės ne tik jauniesiems, bet ir svečiams būna išskirtinė diena.
Ypatingą svarbą žydų tradicijose užima religinė santuoka (žodis „santuoka“ hebrajų kalboje reiškia apšvietimą, pakylėjimą), tačiau tokia santuoka tarp Daivos studentų nebuvo galima, nes nuotaka yra izraelietė, o jaunikis – lietuvių kilmės britas, gimęs Londone. Jų vestuvės turėjo tik kai kurių religinės žydų santuokos apeigų detalių.
Tuoktuvių ceremonija vyko po baltu baldakimu (hupa). Tai – naujųjų namų simbolis. Tradiciškai jaunavedžius tuoktuvių ceremonijos pradžioje po hupa atlydėjo abiejų tėvai, kurie visą ceremonijos laiką stovėjo šalia jaunųjų. Tai simbolizuoja naujos šeimos sukūrimą su artimųjų išmintimi, parama ir pagalba.
Vestuvių ceremonijos pabaigoje jauniesiems apsikeitus žiedais visi svečiai džiaugsmingai šaukė „Mazl tov! Mazl tov!“ (išvertus iš hebrajų k. tai reiškia „Laimės! Laimės!“) ir savo linkėjimus sutvirtino nedidele raudonojo vyno taure.
Galbūt todėl, kad vestuvių ceremonijoje nedalyvavo rabinas (vakarą vedė samdytas vestuvių vedėjas), ir dėl to, kad buvo gausybė studentų ir grojo tranki šokių muzika, D.Janulaitytei-Günther šios vestuvės įsimins kaip labai šventiškas ir linksmas vakarėlis su gausybe puikių patiekalų.
Aidara Niujorke keletą kartų yra dalyvavusi tradicinėse religinėse žydų vestuvėse. Ji tvirtino, kad tos vestuvės skyrėsi nuo šios mažiau formalios vestuvių ceremonijos ir labai linksmos bei jaunatviškos šventinės puotos.
Kadangi aprangos kodas kvietime nebuvo nurodytas, vietos žmonės Daivai ir Aidarai patarė į vestuves vykti apsirengus juodai. Tel Avive seserys įsigijo vietos dizainerių sukurtas sukneles, pasipuošė garsios Izraelio juvelyrės sukurtais papuošalais.
Daugybė turistų iš viso pasaulio nori aplankyti Izraelį, tačiau ne visada jame saugu. Taip nutiko ir šįkart. Tuo metu, kai seserys išvyko į Izraelį, buvo rekomenduojama dėl saugumo į šią šalį nevykti. Apie tai dukras informavo tėvai, bet jos jau buvo Tel Avive, kur dėl tautinių ir religinių konfliktų dažnai vykdomi teroristiniai išpuoliai.
„Visą gyvenimą prisiminsime pirmąją valandą Šventojoje Žemėje. Tai atsitiko tik įžengus į senojoje Tel Avivo dalyje – Jafoje – esančio viešbučio apartamentus. Pasigirdo keistas garsas. Tada dar nežinojome, kad tai – įspėjamasis garsinis signalas. Jei ne garsus viešbučio direktoriaus beldimas į duris, mudvi nebūtume supratusios, kas vyksta. Nedelsiant ir griežtai buvome paprašytos sekti paskui jį. Jis mus palydėjo į kitus viešbučio apartamentus ir paprašė juose pabūti, kol pavojus praeis“, – pasakojo Daiva.
Tuo momentu jos nieko nesuprato, tik pasirodė keista, kad tie apartamentai tokie erdvūs ir visai be langų. Tik po kokio pusvalandžio viešbučio direktorius atsiprašė už nepatogumus ir paaiškino, kad virš jų galvų buvo numušta iš kaimyninės šalies į Izraelį atskriejusi raketa.
Mėlyname danguje jos pamatė tik šio išpuolio rezultatą – balsvą žiedo formos ratilą, kurio kontūrai buvo beveik išblukę. Į panašias situacijas seserys pateko dar keletą kartų, kai teko nutraukti vakarienę lauke ir skubėti į specialias restoranų patalpas viduje.
„Dabar jau žinome ir suprantame, kad toks yra šių dienų Izraelis – šalis, nuolat susidurianti su įtūžiu, bet pasirengusi kovai. Tačiau nei vaikštant triukšmingomis miesto gatvėmis, nei šnekučiuojantis su vietos gyventojais jokios įtampos jų akyse, balse mudvi nė akimirką nepajutome“, – pasakojo D.Janulaitytė-Günther.
Mažiausiai seserys tikėjosi to, kad Jafoje jausis kaip namie – kaip Vilniaus Užupyje, kur gyvena Daiva. Manoma, kad Jafai – 4000 metų, o Tel Avivas įkurtas kaip jos priemiestis. Tel Avivui – tik kiek daugiau nei 100 metų.
Vėliau Jafa ir Tel Avivas buvo sujungti į vieną savivaldybę. Į miestą ir toliau vyko žydai emigrantai iš viso pasaulio, ypač iš Europos. Archeologinės atodangos, siauros gatvelės, mažos meno galerijos, menininkų studijos, drabužių dizainerių butikai, gausybė restoranų ir kavinių, alaus barų ir vyninių, grafičiai ant sienų – visa tai seserims priminė Užupį.
„Jautėmės Jafoje kaip Užupyje ir dėl to, kad gyvenome šio senojo rajono viešbutyje, kuris mums atstojo pačius jaukiausius ir šilčiausius namus. Viešbučio direktorius ir daugybė čia dirbančių žmonių ne tik užtikrino mūsų saugumą, bet ir planavo mūsų išvykas už Tel Avivo bei vakarienes.
Man tik ištarus, kad priklausau „Chaine des Rotisseurs“ (liet. Gurmanų gildija), savaitei į priekį mums buvo rezervuoti paslaptingiausi Tel Avivo restoranai ir barai. Tikrai nustebome, kai iš vieno garsiausių Tel Avivo restoranų šefo vakarienės pabaigoje sulaukėme kvietimo apsilankyti jo virtuvėje ir įsiamžinti fotografijoje“, – pasakojo Daiva.
Tel Avive seserims nutiko linksmų istorijų, kurios siejasi su balta spalva, tiksliau – su baltais jų drabužiais.
Skrendant į Izraelį jų lagaminai buvo prikrauti tik baltų drabužių. Todėl, kad gyvenimas būtų mažiau sudėtingas, juk balti drabužiai – švara ir elegancija kartu. Ir nors Daivai ir Aidarai, kad ir kur jos būtų – ar Amerikoje, ar Vokietijoje, ar Lietuvoje, kiekvieną paprastą vasaros dieną patinka rengtis baltai, atrodė, kad kai kuriems žmonėms Izraelyje šis paprastas jų pomėgis buvo tarsi atrakcija.
Linksma istorija prasidėjo jau antroji jų diena Tel Avive. Įsėdus į taksi su baltomis ilgomis sukniomis vairuotojas paklausė, ar jas nuvežti tiesiai į baltąjį miestą. Baltuoju miestu vadinama Tel Avivo dalis, kurioje vyrauja bauhauzo stiliaus pastatai, ji įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Joms trumpam sumišus vairuotojas paaiškino, kad visos instagramo žvaigždės, vykdamos į baltąjį Tel Avivo kvartalą, rengiasi išimtinai baltai.
„Padėkojome už komplimentą ir kvatodamos pareiškėme: tokiu atveju vežkite mus priešinga kryptimi!“ – juokėsi Daiva.
Kita istorija atsitiko einant viena žymiausių Tel Avivo gatvių – Rotšildo bulvaru. Priešais ateinantis pagyvenęs džentelmenas staiga operiniu balsu seserims uždainavo „White white angels walking on the street“ (liet. – Balti balti angelai vaikštinėja gatve.).
„Liko tik nusišypsoti ir padėkoti šiam ponui už mums padovanotą muzikinį komplimentą. Bet kai vieną dieną viešbučio direktorius pasiteiravo, ar mes turime kitokių rūbų nei baltų, kvatojomės su juo drauge, ir tai buvo tarsi kulminacinis baltasis taškas.
Su sese linksmai išbėgome apsipirkti. Jau tą patį vakarą viešbučio direktoriui pademonstravome savo pirmąją baltų rūbų kolekciją su Izraelio prieskoniu“, – pasakojo Daiva.
Keleto dalykų, kuriuos patyrė Izraelyje, seserys nesitikėjo. Jos nemanė, kad Tel Avivas – toks tarptautinis miestas ir kad visi sutikti žmonės puikiai kalbės angliškai.
Bendrauti ir susidraugauti su jais taip pat buvo labai paprasta.
Artimos bičiulės, kuri ilgą laiką gyveno ir dirbo Tel Avive, jos buvo iš anksto įspėtos, kad Tel Avive ir Izraelyje labiausiai vertinama, koks žmogus tu esi. Jos įsitikino, kad bičiulė buvo teisi.
Sutikti izraeliečiai buvo nepaprastai kuklūs, širdingi, draugiški ir labai apsiskaitę, jie seseris labiausiai vertino dėl jų išsilavinimo, smalsumo, mandagumo ir paprastumo.
„Mūsų „Chanel“ rankinės taip ir liko gulėti lagaminų dugne, kaip ir aukštakulniai bateliai“, – juokėsi Daiva.
Dar vienas dalykas, kuo izraeliečiai skiriasi nuo kitų šalių žmonių, – kad čia tiek merginoms, tiek vaikinams privaloma trejus metus tarnauti kariuomenėje.
Galbūt todėl Izraelio kavinėse ar galerijose sutikti dirbantys jauni žmonės, taip pat ir D.Janulaitytės-Günther medicinos studentai Lietuvoje, atrodo rimtesni, savarankiškesni ir labiau subrendę nei tokio pat amžiaus europiečiai ar amerikiečiai, ar lietuviai.
Tel Avive netruko praskrieti seserų atostogų laikas. „Mudviem Tel Avivas įsiminė kaip jaunas ir energingas miestas, kaip ilgų ir malonių pasivaikščiojimų miestas ir kaip miestas, kuris niekada nemiega. Kaip miestas, kupinas kūrybingos energijos ir jėgos, – su daugybe šiuolaikinio meno parodų, galerijų ir talentingų mados dizainerių butikų.
Baltas smėlis ir besileidžiančios saulės nutvieksta jūra taip pat įstrigo atmintyje. Dėl malonių ir širdingų žmonių ir dėl mūsų baltų linksmų nutikimų man su sese šis miestas ir ši šalis išliks atmintyje kaip baltasis Izraelis“, – emocingai apibendrino D.Janulaitytė-Günther.
