Tačiau žygis – tik penkios dienos, o muzika – visas gyvenimas. Repeticijos, koncertai, įvairios muzikinės kelionės, pedagoginis darbas – tik spėk suktis.
„Su draugu turime tokį pomėgį: kur tik skrendame – į Hamburgą, Vieną, Lvovą, Rygą, Madridą, ne šiaip sau vykstame apžiūrėti to miesto – būtinai einame arba į operą, arba į koncertą. Net juokavau, kad esame operos „Madam Baterflai“ kolekcininkai. Hamburge aplankyti Elbės filharmoniją buvo sena mano svajonė“, – pasakojo Eglė.
Pastaruoju metu festivalis „Marijampolė Music Park“ – didžiausias Eglės rūpestis. Šiemet įvairiose Marijampolės erdvėse jis vyks paskutinę rugpjūčio savaitę.
Iš pradžių festivalyje buvo atliekama klasikinė muzika ir džiazas, kiek vėliau – šokio ir teatro pasirodymai. Ketvirti metai, kai jame skamba ir elektroninė muzika. Tačiau pradėti pokalbį su Egle norisi nuo žygio. Juk tai yra kelias. O kiekvienas kelias kur nors veda.
– Egle, jūsų keliavimas Baltijos pajūriu vienai pėsčiomis nuo Šventosios iki Nidos – įdomus ir užvedantis. Ar kelias į muziką irgi driekėsi vienumoje, buvo sunkus?
– Kelias į muziką buvo įvairus, bet aš nepasakyčiau, kad jis buvo sunkus. Man labai patinka muzika, ir tai, ką dabar darau, man yra šventė sulig kiekviena diena.
Lygiai taip pat ir dėl ėjimo. Man visiškai nebuvo šoko. Planavau per keturias dienas nueiti tą atstumą, bet neįvertinau, kad tam nebuvau fiziškai gerai pasirengusi. Todėl, kad metai buvo ypač sunkūs ir aktyvūs ir nebuvo kada sportuoti.
Kaip juokavau, aš sportuodavau tik važiuodama į darbą ir iš darbo. O tokiame žygyje reikia jaustis fiziškai tvirtai. Dėl fizinio nepasirengimo buvo sunku, bet aš nė akimirką nedvejojau pasirinkusi tokį žygį.
Ta kelionė buvo įvairi – kaip keli pasauliai. Gal dėl to, kad Lietuvos pajūris, kurį pamačiau per tas dienas, – labai skirtingas.
Man ėjimas neatsiejamas nuo poilsio. Eidamas gali susidėlioti mintis, kurti naujas idėjas, atsipalaiduoti, pabūti su savimi. Tai toks sielos švarinimo laikas.
– Ir koks buvo tas kelias? Ką jame sutikote ir patyrėte?
– Nuo Šventosios iki Palangos jis nėra įdomus, nes civilizacijos labai daug. Po to nuo Nemirsetos iki Karklės ir šiek tiek už jos kelias tiesiog fantastiškas. Toks laukinis: upeliai, šaltiniai, skardžiai, akmenys – atrodo, patekai į kitą pasaulį. Įtakos turi ir tai, kokia diena, – ar vėjas, ar saulė, ar lietus, ar debesys plaukia. Tai sukuria būtent tos akimirkos nuotaiką. Buvo nuostabu.
Labai mėgstu kelią nuo Juodkrantės iki Pervalkos. Jis taip pat laukinis, 14-os kilometrų atkarpoje nesutikau nė vieno žmogaus. Juodkrantėje mane į kelią išlydėjo gelbėtojai, o draugas pasitiko Pervalkoje ieškodamas manęs su vietos gelbėtojų žiūronais. Tada iš priekio pūtė stiprus vėjas, per smėlį buvo labai sunku eiti. O jis rašė SMS žinutes: „Tau jau nedaug liko. Pirmyn.“
Kas būtų, sakiau, ar lietus, ar vėjas, ar spigintų saulė, nesuksiu į dviračių ar miško takus, kad būtų lengviau, visą laiką eisiu tik pajūriu.
Gelbėtojai buvo patarę neiti pernelyg arti prie sienos su Rusija, nes su viena moterimi buvo įvykęs incidentas. Sustojau paskutiniame paplūdimyje Nidoje. Įkaliau į smėlį savo pagalį, kuris kelionėje atstojo lazdą. Kadangi turėjau išmanųjį laikrodį, kuris matavo ir žingsnius, ir kilometrus, galiu pasakyti tiksliai: nuėjau 88 km 710 m.
Jaučiausi stipriai pakylėta. Sau tokį iššūkį mečiau! Ir jį įveikiau. Sakoma: kai keliauji su draugais, tai būna atostogos, o kai keliauji vienas, tai yra iššūkis. Aš labai mėgstu keliauti viena ir mesti sau įvairiausių iššūkių.
– Šioje kelionėje praleidote keturias naktis. Kur nakvojote? Gal su savimi tempėtės ir palapinę?
– Ne. Viena bijojau, būtų buvę nejauku. Eidavau į miestelį ir pernakvodavau arba viešbutyje, arba pas žmones, kurie priima poilsiautojus.
Kelios kelio atkarpos buvo tokios, kad vienai net eiti buvo nejauku, pavyzdžiui, nuo Smiltynės iki Juodkrantės. Tai ilga – 19 km atkarpa, nėra paplūdimių, nesutikau nė vieno žmogaus. Vietomis nejauku buvo keliauti.
– Kelionė Lietuvos pajūriu – fiziškai nelengvas kelias. O koks buvo jūsų dvasinis kelias – kelias į muziką?
– Gimiau Kaune. Mano tėvai ne muzikantai, bet mama skambino gitara ir svajojo, kad aš būčiau muzikantė. Prisimenu kaip šiandien – man ketveri ar penkeri metai, sergu, o mama sako: „Kelkis, renkis. Tau reikia išmokti dainelę.“
Išmokau dainelę „Skambėk, pavasarėli“ ir mane nuvedė į Kauno Juozo Naujalio muzikos mokyklos (dabar gimnazija. – Red.) paruošiamąją grupę. Priėmė iš karto.
„Mes su tėčiu ištisą valandą svarstėme, atsisėdę ant suolelio prie Maironio paminklo, leisti tave į fortepijono specialybės pirmąją klasę ar ne. Jeigu leidžiame, teks daug mokytis, daug groti“, – pasakojo mama. Ir jie nusprendė leisti.
Kai buvau vaikas, svajojau tapti gydytoja. Sudarydavau grafiką, jį pakabindavau ant savo kambario durų ir kviesdavau šeimą apsilankyti pas mane konsultacijos.
Ir kai mama ar tėtis klausdavo, kuo aš būsiu – ar gydytoja, ar muzikantė, atsakydavau: „Būsiu grojanti gydytoja.“ Gydytoja netapau – gydytoju tapo mano brolis. Aš tapau muzikante.
Eidama pajūriu ir apie tai galvojau. Pradžioje būna euforija: kaip smagu, kaip gera, kaip lengva. Ir kai pavargsti – jau antroji žygio diena – oi, man viską skauda, trūksta jėgų.
Mano pradžia muzikoje – pirmoji klasė mokantis groti fortepijonu – tokia ir buvo: kaip viskas lengva, kaip paprasta.
Paskui buvo antroji atkarpa – prasidėjo kelionė į sunkumus. Reikėjo daugiau mokytis, daugiau groti, daug kas buvo nesuprantama. Broliui net pasakiau: „Parduodame pianiną – perkame magnetofoną.“ Tais laikais turėti magnetofoną buvo labai madinga. O klausytis muzikos juk lengviau, nei mokytis ją groti.
Ir tada įvyko – kaip ir kelionėje – persilaužimas, toks nušvitimas. Laimėjau kažkokį konkursą, net neatsimenu, kokį. Ir nuo tada tiesiog fanatiškai pradėjau mylėti savo instrumentą – fortepijoną. Grodavau po tris keturias valandas per dieną, vėliau ir ilgiau. Turėjau gerą mokytoją, koncertuodavau ir puikiai žinojau, kad savo profesiją tikrai siesiu su muzika.
Įstojau į Lietuvos muzikos akademiją, fortepijono specialybę. Ar Dievas taip nusprendė, ar likimas nulėmė, kad patekau pas fantastišką dėstytoją jau šviesaus atminimo Jurgį Bialobžeskį. Tai mokytojas iš didžiosios raidės, sugebėjęs mane atverti ir dar daugiau žinių suteikti. Pajutau, kad muzika man – dar šventesnis dalykas. Jau nebegalėjau įsivaizduoti, kad mano gyvenimas galėtų būti be muzikos.
– Esate Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ pedagogė. Ar tai pagrindinis jūsų darbas, iš kurio valgote duoną?
– Taip. Jau ketvirtame kurse mano mokytojas J.Bialobžeskis atvedė mane į „Liepaites“, kur ir pradėjau dirbti. Legendiniam „Liepaičių“ chorui kitąmet bus 60 metų, o mokyklai – 30. Mokykloje dirbu 26 metus, esu fortepijono mokytoja ir koncertmeisterė.
Su merginų choru apkeliavome beveik visą Europą, dalyvavome chorų „Eurovizijoje“ Austrijoje, įvairiausiuose konkursuose, televizijos projektuose.
– Bet sielai reikia polėkio. Gal jį surandate grodama Vilniaus tango teatre?
– Be abejonės. Atskira istorija apie tai, kaip mano gyvenime atsirado tango.
Prieš penkerius metus ėjau Trakų gatve. Pastebėjau, kad nauja kavinė atidaryta. Buvo šeštadienio vakaras, kaip puiku, pamaniau, užeisiu, pabūsiu. Įeinu į tą kavinę – pilna žmonių, tokių pasipuošusių, elegantiškų. Sutrikau: turbūt čia uždaras vakaras?
Priėjau prie baro pasiteirauti. Ne, joks uždaras vakaras, pasilikite, pasakė mergina. Čia skamba Astoro Piazzollos muzika, sakau. Iš kur žinote? Aš pianistė. Ji kumšt šalia stovinčiam vyrui: „Vadove, pianistė pas mus atėjo.“ O jie – Tango teatras – buvo atidarę kavinę ir kaip tik ieškojo pianisto, kuris grotų jų spektakliuose.
Teatro vadovas Sigitas Repšys pakvietė ateiti pažiūrėti spektaklio – buvo lapkričio pabaiga – ir pasakė, kad gruodžio pradžioje bus premjera. Laiko nedaug, tik dvi savaitės. Pažiūrėjau jų spektaklį, paskui pradėjome repetuoti ir gruodžio pradžioje įvyko mano premjera Tango teatre. Šio teatro pianistė esu iki šiol.
Vilniaus tango teatras – argentinietiško stiliaus, vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Patys šokėjai pasitinka svečius, pakabina jų paltus, įpila taurę vyno.
Man labai patinka groti Tango teatre. Kaip sakoma, prie kiekvienos muzikos turi prieiti. A.Piazzollą nėra taip lengva groti, nes tango muzika – ypatinga ir specifinė. Per tuos penkerius metus, kai esu teatre, dabar jau supratau, kaip reikia ją atlikti. Su didžiausiu malonumu einu groti į spektaklius – po darbo dienos, po užsiėmimų su „Liepaitėmis“, mokiniais.
Ateini, persirengi, pasidažai ir... groji. Man tai didžiausias malonumas, hobis. To net nevadinčiau darbu.
– Kaip būdama vilnietė suradote veiklos Marijampolėje? Ir ne bet kokios, o ištisą festivalį.
– Festivalis „Marijampolė Music Park“ – kaip mano vaikas. Surengti vasaros festivalį Marijampolėje buvau pakviesta prieš 10 metų.
Tuomet atkreipiau dėmesį, kad Marijampolėje gražūs parkai, todėl tą festivalį pavadinau „Marijampolė Music Park“. Pirmasis festivalis prasidėjo nuo keturių koncertų, vėliau išsiplėtė iki visą savaitę vykstančių renginių. Atradau ir naujų koncertinių erdvių: pernai muzikantai grojo ir ant kino teatro stogo, šiemet gros ir Marijampolės geležinkelio stoties perone.
Man ypač brangu, kad šį festivalį ir mano darbą įvertino klausytojai ir miesto valdžia. Už nuopelnus Marijampolės kultūrai šį pavasarį buvau apdovanota Šv.Jurgio – Marijampolės miesto globėjo – medaliu.
Į festivalį įdedu daug išmonės, širdies, meilės ir jėgų. Pati sugalvoju programą, rašau projektą, kviečiu atlikėjus. Per aštuonerius metus įvyko 45 koncertai, į juos pakviečiau muzikantų iš 17-os šalių, parengėme net 20 premjerų, skirtų tik „Marijampolė Music Park“.
Pradėjusi šį festivalį nuo nulio, nuo pavadinimo ir koncepcijos sukūrimo, dabar didžiuojuosi jo vardu, turiniu, meniniu lygiu.
– Menininko laisvė – kur ji prasideda ir kur baigiasi? Jei turėtumėte šeimą, vaikų, turbūt nespėtumėte tiek daug aprėpti?
– Mes vieni ateiname į šį pasaulį. Ir išeiname vieni. Tai ir yra stiprybė – būti vienam. Taip, labai svarbu, kas tave supa. Svarbu turėti artimųjų, draugų. Bet svarbu turėti ir patį save. Aš turiu laisvę, o tai man labai svarbu.
Kai atsigręžiu atgal, suprantu, kad niekas gyvenime nevyksta veltui. Ir nesvarbu, kas nutiktų, taip turi būti. Ir tas kiekvienas „taip turi būti“ man yra kaip gyvenimo pamoka.
