Mindaugas su Milana ką tik grįžo iš ten, iš kur prieš aštuonerius metus prasidėjo vyro kelionė. Prieš tiek metų pora lankėsi Balyje – ten Milana Mindaugą nuvedė į jogos klasę, kurioje jis susižavėjo fizine praktikos dalimi.
„Nuo tos dienos Milana tapo viena labiausiai patyrusių jogos, meditacijos mokytojų, o dabar ir ugdančiąja vadove. Aš visada buvau šalia ir gilinau savo patirtį, kol pats tapau jogos mokytoju. Joga – tai pasirinkimas gyventi atvira širdimi. Priimant visus procesus, kurie ateina, ir leidžiant juos išjausti taip, kaip nori tu pats“, – filosofavo M.Rainys.
Jis kartu su Milana ir jos dukra iš pirmos santuokos Daniele Teresa (10 m.) į salą Indonezijoje išvyko birželio pradžioje. Šeima keturias savaites saujomis sėmė visus jausmus, kuriuos atvirai dovanoja Balis.
„Kelionė buvo seniai planuota ir išlaukta. Jei ne pandemija, į šią salą būtume sugrįžę anksčiau. Tai buvo lėtas ir kartu turtingas laikas su daugybe patirčių“, – šypsojosi televizijos laidų vedėjas ir pakvietė į savo dvasinių paieškų kelionę.
– Balis neatsiejamas nuo sakralumo, meditacijos, be galo šiltų vietinių gyventojų. Koks jis jūsų akimis?
– Koks yra Balis, žinojau nuo 2014-ųjų, kai pirmą kartą čia atkeliavau. Tiesą sakant, su gyvenimo partnere Milana pripažinome, kad per tuos aštuonerius keliavimo į kitas pasaulio vietas metus ieškojome to paties ar panašaus jausmo, kurį padovanoja Balis. Bet niekur pasaulyje nėra to, ką atveria Dievų sala.
Gamtos ir civilizacijos draugystė sukuria unikalią erdvę gyventi. Drėgnas, šiltas ir saulėtas klimatas sulėtina tempą, o kasdieniai žmonių ritualai įtraukia į sakralią realybę.
Vakariečiui galvos skausmą gali kelti logistika, nes kamščiai čia dideli, todėl 4 kilometrų kelionė gali trukti ir 40 minučių. Tačiau su vietiniu bičiuliu dalijomės mintimis, kad tai tik dar viena sulėtėjusio tempo, žaidimo dalis, kuriai tiesiog atsiduodi. Puikus maistas, sveikatinimo paslaugos ir visur zujančios beždžionės leidžia iš naujo pažinti save.
Nors šioje kelionėje jau supratau, kad ši sala ne visus priima. Čia nerasi gražiausių pasaulio paplūdimių, o nuolatinis troškulys gali varginti, bet kai tik išjungi pasipriešinimą nuolatiniam kūno, minčių ir sielos detoksui, patiri tikrą Dievų salos galią.
– Prieš aštuonerius metus Balyje sutikote vyrą, kuris sugriovė mitą, kad jogoje vyrams sunku surasti save. Šį kartą ir vėl pas jį apsilankėte. Kaip bėgant laikui keitėsi jūsų požiūris?
– Taip, Balyje pirmoji pamoka buvo pas mokytoją iš Lotynų Amerikos – sauso raumeningo kūno, didelės jėgos ir man nesuvokiamo lankstumo. Jo pamokoje dužo mitas, kad jogai reikalingas maksimalus lankstumas: pakanka to, kurį turi šiandien, o bėgant laikui jis tik didės. Nebeliko manymo, kad negali turėti fizinės iškrovos. Mitas, kad joga – tai tik pasitampymai. Stiprios jogos seka reikalauja daugiau pastangų nei 10 kilometrų bėgimas.
Kartu atėjo fizinio aktyvumo prasmės suvokimas – kodėl keli ranką, kodėl ištiesi nugarą. Visi šie atsakymai vėliau tik dar labiau ryškėjo, nes tai jau buvo mano patirtis. Ji leido suvokti, kad joga yra mano asmeninė praktika, kuri lavina mano kūną, protą ir sielą. Mano fizinė transformacija per aštuonerius metus neišmatuojama, mano vidinė pusiausvyra didesnė nei bet kada ir tuo pat metu aš jaučiuosi ne baudžiantis save, o mylintis – kaskart, kai pasineriu į savipraktiką.
– Suprantu, kad Balis visuomet liks ta vieta, į kurią vis norėsite sugrįžti.
– Yra kelios vietos pasaulyje, kuriose dar norėčiau atsidurti, tačiau patirtis jau žino, kad Balis užima didžiausią dalį joje. Taip, sala vadinama tūkstančio šventyklų sala, čia religinės šventės vyksta kelis kartus per savaitę. Netrūksta šventų vietų ir ritualų, kuriuose ir pats gali dalyvauti. Balietiškas hinduizmas ir mažesnė dalis budizmo atviresni nei kitose Azijos vietose, bet Balis man kas kartą primena apie svarbiausią tikėjimą – tikėjimą meile. Norint ją galima įslaptinti, o galima tiesiog atsiduoti. Jos jutimas užkoduotas čia gyvenančiuose žmonėse, jos gamtoje.
Čia nebūsi vienišas, net jei fiziškai atvykai taip. Jausi savo širdies atviresnį, laisvesnį plakimą, priimantį viską, ką randi.
– Esate sakęs, kad niekada savęs nelaikėte religingu, bet tuo pat metu tikėjote. Daug kas pasakytų, kad tai reiškia tą patį. Kuo šiandien tikite?
– Su visa pagarba palieku žodžius „religingas“ ir „tikintis“ tiems, kurie juos nori laikyti sinonimais. Mano kelyje ilgai taip ir buvo. Kaip nuo vaikystės mokė tėvai, tačiau tik laikui bėgant, patyręs gyvenimo kalnelius, supratau, kad nesu prisirišęs prie religingumo.
Esu liberalus visoms laisvoms religijos formoms, kurios suteikia laisvę patirti žemišką būtį. Esu laisvas priimti praktikas, kurios leidžia pamatyti daugiau nei saulę, jūrą ir mėnulį. Esu laimingas pasinerdamas į meditaciją ir dėkingas už hinduistų dvasininko palaiminimą.
Vis dar persižegnoju kylant lėktuvui. Esu gyvas jogos praktikoje ir džiaugiuosi radęs gražų kilimą namams. Visa tai esu aš, nors kartais sulaužau vieną įsakymų ir aprėkiu niekuo dėl mano neurozių nekaltą vairuotoją gatvėje.
Man neišeina laikytis nė vienos dogmos, bet stengiuosi būti geresnis žmogus nei vakar. Tikiu, kad galiu padėti ir padedu tai darydamas be jokio vidinio ego patenkinimo. Dėl to, kad tikiu.
Tikiu nuo pat vaikystės, kad gėris ir grožis, šviesa yra tai, kas leidžia skanauti gyvenimo malonumą. Aš žinau, ką reiškia pykti, nekęsti, pavydėti, bet viso to skonis burnoje nepakeliamai šlykštus.
Dėl to stengiuosi nugyventi dieną su gaiva. Visa tai telpa į žodį „meilė“ – sau, kitiems, gyvenimui. Man nėra neįmanomų užduočių darbe, nėra neįveikiamų kalnų ir stiklinė visada atrodo puspilnė.
Šiuo metu labiausiai stengiuosi neprarasti tikėjimo savimi, nes kitais tikėti jau išmokau, o save kartais esu linkęs apleisti. Tačiau aš kelyje ir jis labai įdomus.
– Savo socialiniame tinkle aktyviai dalijatės giliomis mintimis, dažnai savo įrašuose dėkojate Milanai už atrastą kitokį gyvenimą. Koks buvote prieš sutikdamas ją?
– Pasakyti padėką Milanai socialiniame tinkle yra labai maža, bet vieša padėkos forma. Ji yra tik maža dalis to, ką iškomunikuoju gyvai ir tik jai. O jai esu dėkingas ir kaip vyras, ir kaip žmogus.
Abu priėmėme sprendimą savo kelyje lydėti vienas kitą ir liudyti tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose. Tuo pat metu abu kuriame realybę, kurioje jos moteriškumas ir žmogiškumas yra neišmatuojamas. Ji unikali savo buvimu su manimi ir be manęs. Ji sužadina smalsumą, ji įkvepia gyventi. Ji sustiprina tikėjimą.
Dėkoju, kad turiu garbės matyti jos kelionę, ir esu dėkingas, kad ji padeda naviguoti, o kartais tiesiog liudija manąją kelionę. Ji leido man patirti save.
Iki pažinties su ja buvau kitas. Ne blogesnis ir ne geresnis – tiesiog kitas, kuris, jei yra paliktas už nugaros, šiandien nebeaktualus.
Ji pati kasdien mokosi iš savo patirčių, atranda vis naujas galias, leidžiančias kurti pasaulį tikrą. Jos reguliariose jogos klasėse žmonės patiria save. Ji organizuoja jogos mokytojų kursus, kuriuose žmonėms padeda atrasti naujus gyvenimo pasirinkimus, o ugdomojo vadovavimo sesijose sustiprina žmogaus būtį ir nutiesia kelius laimingesnio savęs link. Ji nuolat juda į priekį su didžiausia meile.
– Kokiomis mintimis abu su Milana dalijatės?
– Šiuo klausimu neatvirausiu. Tai, kuo dalijamės, yra sakralu. Esame kūrėjai, todėl kuriame ir į savo kūrybą pakviečiame praktikose.
– Ar susiduriate su baimės jausmu, o gal jį išmokote valdyti?
– Nuolatos sau kartoju ir girdžiu iš artimiausių: „Visada gali rinktis – baimė ar meilė.“ Jei tavo veikimas paremtas bijojimu, stosi į beprasmišką kovą, kuri paremta savęs ir kito sužeidimu. Tai tolygu pralaimėjimui.
O jei veiki iš meilės – nesuklysi, visi pasirinkimai ves į visavertį šviesų pasaulio kūrimą. Tiesa, tai sau reikia vis priminti, nes aš žmogus, tėvas ir vyras, kuris turi dėl ko išgyventi. Kuriam ateina prastos dienos, bet jau išmokau jas pastebėti.
Per akimirką pojūčio nepakeičiu, bet turiu savo ritualus: joga, meditacija, bėgimas, Rytų kovos menai, kvėpavimas. Visa tai padeda sunkiausiomis akimirkomis nepaleisti tikėjimo, kad viskas, kas vyksta, praeis. Aš ko nors išmoksiu ir vėl išvysiu saulę. Baimė sukausto, dėl to svarbu judėti. Judėti fiziškai, protiškai ir dvasiškai.
– Kaip manote, ko šiandien trūksta žmonėms iki visiškos ramybės? Kaip atrasti save ir suprasti savo jausmus?
– Sunku atsakyti, kokios ramybės tikimės. Kapuose ramu, bet ar tai gyvenimas? Kalnelių visada buvo ir bus. Apskritai vengiu absoliučių ar bendrų patarimų. Nesu visuomenės elgesio ar psichologinės gerovės ekspertas. Mano patirtys ir įžvalgos skirtos tam, kad galėčiau gyventi darnoje. Be panikos priepuolių, depresijos ir kančios.
Bet sunkių akimirkų vis tiek būna, tik iš jų išlipti tampa lengviau. Išmokau paleisti tai, kas man nebepriklauso, nebesivaikyti tuščių idealų ir patirti gyvenimo malonumą iš to, kas ateina šiandien. Aš ir toliau stengiuosi, svajoju, bet prie kiekvieno veiksmo dedu meilės matavimą. Kartais, pagautas inercijos, jo išsižadu ir vėl atsiduriu savo kančioje. Tada nusinulinu ir vėl kuriu šviesią kasdienybę. Kviečiu jungtis ar atrandu bendraminčių ir mano realybėje viskas tampa harmoningiau. Iš to galiu daryti išvadą, kad mes renkamės, kur norime būti asmeniškai ir visi kartu, o pradėti, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, reikia nuo savęs.
– Ar šiandien galite pasakyti, kad priimate save tokį, koks esate, – su visai trūkumais, privalumais ir aplankančiais jausmais?
– Mokausi save priimti tokį, koks esu, bet tam, kad tai nutiktų, pirmiausia turėjau suprasti ir vis dar atrandu, koks aš esu. Po tais devyniais užraktais. Savo trapumą klausantis muzikos. Jau be įkaltų į galvą kitų nuomonių, o iš vidinio, laisvo pajautimo. Gryninuosi tikras savo vertybes ir jų nebesigėdiju. Priimu savo vyriškumą ne raumenų dydžiu, o valios pastangomis. Ir myliu – labiausiai, kaip galiu šiandien.
