Pirmosioms ponioms scenarijaus, kaip elgtis ir gyventi karo purtomoje šalyje, nėra. Tad Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio žmona Olena pati rašo savąjį. O rašyti scenarijus ji moka – tiesa, labiau ne tokių šalies ir kiekvieno jos žmogaus tragedijų, o komedijų, mat būtent tokius ilgą laiką rašė savo vyrui, tuomet dar komikui, o ne politikui.
„Tai yra baisiausi mėnesiai mano gyvenime, kiekvieno ukrainiečio gyvenime. Tiesą sakant, nežinau, ar nors vienas žino, kaip mums pavyksta tai išgyventi emociškai. Mane įkvepia ukrainiečiai. Laukiame pergalės. Neabejojame, kad nugalėsime. Tai mus palaiko“, – žurnalui „Vogue“, kurį papuošė jos atviras interviu ir nuotraukos su sutuoktiniu, sakė O.Zelenska.
Nuo vasario 24-osios, kai Rusija pradėjo iki šiol besitęsiantį karą Ukrainoje, pirmosios ponios vaidmuo čia nebėra tik puošnus ir mažas. Pirmuosius karo mėnesius ji praleido slėptuvėje, o tuomet iškilo kaip savo tautos veidas – moteris, motina, žmogus, turintis neišsemiamus užuojautos ir atjautos klodus.
Ukrainoje dešimtys tūkstančių moterų – fronto linijose, o O.Zelenskos vaidmuo vis dažniau krypsta į diplomatiją. Neseniai ji lankėsi Vašingtone, nors ir su neoficialiu, iš anksto nepraneštu vizitu, ir susitiko su prezidentu Joe Bidenu, pirmąja ponia Jill Biden ir valstybės sekretoriumi Antony Blinkenu.
Ten ji taip pat kreipėsi į Kongresą ir pasakė, kad kalba kaip motina ir dukra, o ne tik kaip pirmoji ponia. Prieš tai ji parodė nuo Rusijos raketų žuvusių ukrainiečių vaikų nuotraukas, tarp jų – keturmetės, turinčios Downo sindromą: „Aš prašau to, ko niekada nenorėčiau prašyti: prašau ginklų, kurie būtų naudojami ne karui kieno nors žemėje, o savo namų apsaugai ir teisei pabusti gyvam tuose namuose.“
Birželio pradžioje, per vieną pirmųjų savo viešų pasirodymų po invazijos, Olena pagerbė apie 200 per karą žuvusių Ukrainos vaikų, sakydama kalbą miniai, kurioje buvo ir gedinčių tėvų. Kijevo Šventosios Sofijos katedros auksiniai kupolai tądien siekė ankstyvos vasaros dangų. Po mėnesio ji sakė, kad šis skaičius išaugo iki 300 vaikų.
„Visa šalis žino jūsų istorijas, ir jūs nesate vieni, – sakė ji tą dieną. – Turėtumėte žinoti, kad esate svarbūs. Jūs buvote svarbiausi žmonės savo vaikams. Taigi rūpinkitės savimi dėl jų. Jiems tai patiktų.“
Pirmoji ponia su tėvais tuomet medžiuose pakabino varpelius, po vieną kiekvienam vaikui. „Varpai reiškia nekaltų vaikų balsus, kad jie skambėtų amžinai ir būtų girdimi amžinai. Visą valandą, kol ten buvau, aš verkiau“, – sakė ji vėliau „Vogue“ žurnalistei.
Rusijos raketoms krintant ant civilių taikinių O.Zelenska taip pat ėmėsi iniciatyvos lankyti traumų patyrusius ukrainiečius ir jiems padėti. Ji imasi iniciatyvos rengti psichikos sveikatos specialistus ir mokyti atsakingus asmenis: mokytojus, vaistininkus, socialinius darbuotojus ir policijos pareigūnus veikti kaip konsultantus. Būti pirmąja ponia – ne tas vaidmuo, kurį O.Zelenska kada nors norėjo atlikti.
„Man patinka būti užkulisiuose – tai man tinka. Būti dėmesio centre man buvo gana sunku“, – sakė ji.
Ji ir V.Zelenskis susipažino vidurinėje mokykloje, pradėjo susitikinėti universitete ir gyveno visavertį gyvenimą pramogų pasaulyje, kol jis 2019 m. triuškinamai laimėjo Ukrainos prezidento postą. Saugodama jų šeiminį gyvenimą ji nenorėjo, kad jis kandidatuotų. Tačiau, kaip ir daugelis jos kolegų ukrainiečių šiame kare, O.Zelenska savo šviesą skleidžia su grakštumu ir drąsa.
Susitikimuose su „Vogue“ žurnaliste Olena subtiliai puošėsi Ukrainos dizainerių drabužiais – šviesia šilko palaidine, juodu sijonu iki pusės blauzdų, plaukus buvo susirišusi į laisvą kuodą.
Kitą dieną ji vilkėjo plačius džinsus, rūdžių spalvos marškinius, avėjo grubius baltus sportbačius su geltonomis ir mėlynomis detalėmis, plaukai buvo palaidi. Nepaisant to, kad O.Zelenska per interviu buvo labai grakšti, akivaizdu, kad karas ją labai paveikė. Kartais ji atrodė nerami ir įsitempusi, tarsi nuolatinėje kovos arba bėgimo būsenoje. Jos akys prisipildydavo liūdesio, ypač kai kalbėdavo apie žuvusius vaikus, o kartais ji žiūrėdavo pro langą ir sukryžiuodavo rankas ant pilvo – tai buvo savisaugos gestas.
Nieko nuostabaus. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, jos vyras tapo svarbiausiu taikiniu, o ji ir jų vaikai – taikiniu Nr.2. Tai negali būti lengva.
„Negaliu apie tai galvoti pernelyg rimtai, nes kitaip tapsiu paranojiška“, – pasakė ji, metusi atsargų žvilgsnį į padėjėją, kai atsargiai buvo paklausta, kaip ji jaučiasi.
Kai ankstyvą vasario rytą prasidėjo karas, O.Zelenska buvo namuose, prezidento rezidencijoje Kijeve, kartu su vyru ir dviem vaikais: aštuoniolikmete Oleksandra ir devynerių Kyrylu. Nors J.Bideno administracija kelis mėnesius dalijosi žvalgybine informacija su Ukraina ir Europa, perspėdama apie neišvengiamą Rusijos invaziją, niekas, net V.Zelenskis, nesitikėjo, kad tai tikrai įvyks.
Kai tai įvyko, jis apsivilko kostiumą, nuėjo į biurą ir paskelbė karo padėtį. Rusijos tankams artėjant prie Kijevo prezidentas persirengė karine apranga ir pelnė milžinišką ukrainiečių palaikymą bei pasaulio susižavėjimą. Jis nepabėgo iš šalies, kaip tai padarė vienas jo pirmtakų prorusiškas Viktoras Janukovyčius, susidūręs su 2014 m. Maidano aikštės liaudies sukilimu.
„Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo paslaugos“, – tuomet pasakė V.Zelenskis.
Tuo metu Olena su vaikais dingo iš viešumos. Jie slėpėsi saugiose vietose. Tiesa, moteris ir toliau vykdė oficialias pirmosios ponios pareigas – raštu duodavo interviu, stengėsi pertvarkyti kai kurias iniciatyvas – pritaikyti jas karo metui.
„Mano dienotvarkėje nebuvo laisvos akimirkos, kai galėčiau tiesiog atsisėsti ir pradėti galvoti apie blogus dalykus“, – sakė ji.
Ji padėjo sūnui mokytis nuotoliniu būdu, o tai buvo iššūkis, nes jie negalėjo būti prisijungę realiu laiku. Jie žaisdavo stalo žaidimus ir skaitydavo. Ji iš naujo perskaitė George’o Orwello knygą „1984-ieji“.
„Tai siaubingas sutapimas. Tai vaizdas to, kas šiomis dienomis vyksta Rusijoje“, – sakė moteris. Kurį laiką O.Zelenska negalėjo bendrauti nei su vyru, nei su tėvais. O prieš karą ji kasdien telefonu kalbėdavosi su motina.
„Net nežinau, kaip būčiau išgyvenusi šiuos mėnesius, jei būtume išsiskyrę su vaikais. Šiuo atžvilgiu vyrui daug sunkiau. Jis kenčia. Kenčia ir mano vaikai, nes jie negali matytis“, – sakė ji.
Kaip ir daugelis ukrainiečių šeimų, pirmoji Ukrainos šeima buvo išskirta. Nuo karo pradžios iš šalies pabėgo apie 9 mln. ukrainiečių, dauguma jų – moterys ir vaikai. Kai O.Zelenska pasirodė viešumoje ir gegužės 8-ąją, Motinos dieną, kartu su pirmąja JAV ponia J.Biden apsilankė Vakarų Ukrainoje, tai buvo aiški žinia: ji buvo šalyje ir dirbo bendram labui. Tai reiškė naują karo ir O.Zelenskos, kaip pirmosios ponios, vaidmens etapą – ji, architektūros studijas baigusi satyrų rašytoja, tapo švyturiu savo piliečiams ir žaidėja Ukrainos kovoje už širdis ir protus.
Dar prieš karą ji tapo pažeidžiamų žmonių, ypač vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, gynėja, taip pat dirbo informavimo ir kovos su smurtu šeimoje srityje.
Olena pasitelkė žinomą ukrainiečių virėją, kad jis iš esmės pakeistų maistą valstybinių mokyklų valgyklose, įtraukdamas daugiau vaisių ir daržovių į mitybą, kurią daugiausia sudarė mėsa ir bulvės, padėjo derėtis dėl gidų ukrainiečių kalba atsiradimo didžiuosiuose tarptautiniuose muziejuose.
O.Zelenska tęsia šį darbą, nes milijonai ukrainiečių dabar gyvena užsienyje, ypač Europoje. Dabar kyla klausimas, ar vaikai apskritai gali eiti į mokyklą, – Rusija bombarduoja mokyklas ir ne visos turi tinkamas slėptuves nuo bombų, – arba ar turi pakankamai maisto. Savo kalboje JAV Kongrese Olena palygino Rusijos strategiją Ukrainoje su „Bado žaidynėmis“.
Ukrainos prezidentas, „Vogue“ paklaustas, kaip karas palietė jo paties šeimą, buvo atviras: „Kaip ir kiekvienas paprastas žmogus, aš labai jaudinausi dėl jų, dėl jų saugumo. Nenorėjau, kad jie atsidurtų pavojuje. Tai nėra susiję su romantika.
Tai apie baisumus, kurie vyko čia, Kijevo pakraštyje, ir visus tuos baisumus, kurie dabar vyksta mūsų šalyje, okupuotose teritorijose. Bet, žinoma, aš jų pasiilgau. Aš taip norėjau juos apkabinti. Norėjau paliesti. Ji yra stipri asmenybė. Ir tikriausiai ji yra stipresnė, nei manė esanti. O šis karas... Bet koks karas tikriausiai išryškina savybes, kurių niekada nesitikėjai turįs.“
Prezidentas pabrėžė, kad didžiuojasi savo žmona dėl to, kaip ji su tuo susidorojo. Vyras pasakojo, kad Olena – puiki motina, be šių pareigų, labai rimtai žiūrinti ir į pirmosios ponios pareigas.
„Žinoma, ji yra mano meilė. Bet ji ir didžiausia mano draugė. Olena tikrai yra mano geriausia draugė. Ji taip pat patriotė ir labai myli Ukrainą. Tai tiesa. Ir ji yra puiki motina“, – sakė jis.
Pora susitiko vidurinėje mokykloje savo gimtajame Kryvyj Rihe, pramoniniame mieste Ukrainos pietryčiuose. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia Volodymyrą patraukė Olenos išvaizda.
„Kai žiūriu į jos akis ir lūpas... Atstumą nuo simpatijos iki meilės nuėjome tada, kai pradėjome kalbėtis. Taip nutiko man“, – sakė jis.
Kai V.Zelenskis nusprendė kandidatuoti į prezidento postą, Olena nusivylė. Nors ir gerbė vyro pasirinkimą, suprato – jos ir vaikų gyvenimas pasikeis iš esmės, o pokyčiai bus ilgalaikiai ir sudėtingi.
Moteris prisiminė tuos laikus iki prezidentavimo ir iki karo: jie ėjo į dainininkės Adele koncertą Lisabonoje, su draugais važiavo į Krokuvą pasiklausyti „Maroon 5“, savaitgaliui skrisdavo į Barseloną, namuose milijoną kartų žiūrėjo „Forestą Gampą“, serialus. Ir prasitarė: „Kaip ir visi Ukrainoje, be galo pasiilgau normalaus gyvenimo...“
„Mes gyvenome laimingą gyvenimą ir niekada nemanėme, kad taip nutiks. Bet neprarandame vilties. Tiesa, jaučiuosi izoliuota. Negaliu laisvai lankytis ten, kur noriu. Šiandien eiti apsipirkti yra svajonė, kurios neįmanoma įgyvendinti. Nuolat jaučiu atsakomybės naštą ir svajoju, kad kada nors mes visa šeima vėl galėsime vakarieniauti prie to paties stalo“, – atviravo pirmoji Ukrainos ponia.
Parengė: Laura Bulvydė.
