Rolandas Valiūnas (57 m.), didžiausios Baltijos šalyse advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ savininkas, žmonai paantrino: „Vaikai, jei taip labai jums reikia pinigų, tikrai duosiu.“
Žinant, kad jis dar ir suvalkietis, jo pasiūlymas skambėjo dar svariau.
Bet niekas nepadėjo.
Vaikai galėjo tėvams paprieštarauti – bet mūsų šeimos name jūs įkurdinote ir Lietuvos meno pažinimo centrą „Tartle“. Negana to, ir Tailando Karalystės konsulatą, nes tėtis – garbės konsulas!
Bet gerai išauklėti vaikai neprieštaravo. Jie tik pasidalijo pareigomis ir ėmėsi darbo.
„Šiandien mano širdis dainuoja, kai matau savo vaikų bendrystę. Ir nesvarbu, ką jie darytų, – ar barą įkurtų, ar šiltnamių kompleksą. Svarbu, kad jie lyg kumštis. Jie kovoja vienas už kitą, padeda vienas kitam, juk ir laimėje, ir nelaimėje būtų kartu. Esu laiminga iki ašarų ir pagalvoju, kad, matyt, viską gyvenime dariau teisingai“, – sako R.Valiūnienė, Baltijos ir Amerikos klinikos chirurgė, akušerė-ginekologė.
„Mūsų mažoji Elzė (16 m.) po 12 valandų praleidžia šokių salėje ir dar mokosi Vilniaus licėjuje. Nei vienos laisvos dienos, nei vieno laisvo savaitgalio, nei kelionių su šeima po pasaulį. Ji paaukojo draugus, nes neturi laiko net išeiti ledų suvalgyti. Tiek, kiek ji užsiėmusi, nebuvome užsiėmę nė vienas iš mūsų šeimos. Tiek pasiekti, kiek ji pasiekė su savo šokių partneriu Kipru Kūra, beveik neįmanoma be fanatiško užsispyrimo (ši pora – 2021 m. pasaulio jaunių 10 šokių čempionato sidabro medalio laimėtojai. – Red.).
O žinote, koks buvo pirmas Giedriaus (32 m.) darbas? Dar besimokydamas mokykloje vasarą jis plaudavo mašinas. Kadangi vandens čiurkšlė labai stipri, žarna jam pritrindavo pūsles ant delnų. Iškentė visą vasarą, užsidirbo. Kitą vasarą jau mokėsi JAV. Grįžo į Lietuvą vasarą ir vėl dirbo, nes jam reikėjo pinigų. Gamykloje į dėžutes dėdavo diskelius. Vienas vokas – 1 centas. Įsivaizduokite, kiek reikėjo sudėti dėžučių, kad uždirbtų nors 30 litų. Kadangi norėjo užsidirbti daugiau, nuėjo juodadarbiu į statybas“, – pasakoja R.Valiūnienė.
Mes kalbamės, o už stiklinės sienos terasoje verda pasirengimo vakarui darbai. Netrukus pasirodys ir pirmieji lankytojai. Viskam vadovauja Valiūnų dukra Grytė (27 m.), vasarai palikusi prestižinį darbą Londone.
„Mūsų vaikai nuo mažens neįsivaizduoja, kad vasaromis galėtų nedirbti“, – sako ponia Renata, šiandien su šypsena prisimenanti ir savo parduotas vasaras.
Nors Renata su broliu augo pasiturinčioje inteligentų šeimoje, darbai vasarą buvo privalomi be jokių nuolaidų.
„Visi juk tuomet turėjo kolektyvinius sodus. Ir mes. „Vaikai, į sodą!“ Ir vėl? Ravėti, laistyti, skinti, kasti... Privaloma! Čia tai dar niekai. Pats smagumas, kai tėvai išsiveždavo į kaimą pas senelius. Iki šiol nekenčiu nei grybauti, nei uogauti. „Vaikai, reikia žiemai spanguolių pririnkti!“ Kol neprirenkame Čepkelių raiste 60 kg, iš pelkės niekas neišeina. Nuo 6-os ryto iki 6-os vakaro. „Ar negalima pririnkti nors 3 litrų, aš uogienės nevalgau?“ „Ne!“ Paklodę už kampų susiriši, užsimeti maišą uogų ant nugaros ir išsineši liumpsėdama per pelkę, – su šypsena atsidūsta Renata. – O kur dar bulviakasiai, šieno grėbimas... Aišku, buvo ir finansinis atlygis. Gaudavau už darbą kapeikų ir nusipirkdavau ledų. Bet anuomet prisiekiau sau – jei kada nors turėsiu savo namą, ten nebus nė pėdos daržo.“
Bet priesaikų neišlaikė. Vos įsigijo namą, prie jo tuoj atsirado lysvė svogūnams, braškėms (kad vaikai matytų, kaip jos auga), serbentų, agrastų krūmai. Ir pomidorų plantacija, mat vyrui Rolandui, iš tolo vengiančiam žemės darbų, patinka pomidorą iš daržo nusiskinti.
Visada elegantiška moteris, demonstruojanti nepriekaištingą aprangos stilių ir dažnai vilkinti dizainerių kurtus apdarus, pati nusiravi daržus, nes... jai tiesiog patinka sukišti rankas į žemę.
„Per Tėvo dieną šiemet nuvažiavau į vaikystės sodą 83 metų tėčio pasveikinti. „Kokių, tėveli, dovanų dar norėtum?“ – paklausiau. „Nuravėk man daržą“, – tuoj nurodė. Ką gi, atsitupi ir ravi, – juokiasi Renata. – Taip buvau nuo mažens išauklėta, todėl jokių nuolaidų sau nedariau ir vėliau.“
Dar besimokydama mokykloje Renata vasarą ėjo dirbti ir į lavoninę, ir slauge į ligoninę.
„Vienuoliktoje klasėje įsiprašiau, kad leistų ateiti į lavoninę stebėti skrodimų. Specialiai, kad sužinočiau, ar aš nebijočiau. „Ko čia atėjai, vaikeli?“ – paklausė gydytoja. „Noriu būti daktare“, – išdidžiai atsakiau. Vėliau įsiprašiau vasarą dirbti sanitare operacinėje. Čia reikėjo įveikti ir pasibjaurėjimo barjerą. Ten ir kraujas, ir išmatos, ir vėmalai. 17 metų merginai tai buvo didelis iššūkis, ne biurą valyti. Nes mano supratimas buvo toks – daktaras sėdi kabinete, plaučius paklauso, receptus išrašo“, – prisimena Renata.
Sanitarės darbas operacinėje sudėtingas. Reikėjo išmokti, kaip dezinfekuoti paviršius, kokias priemones naudoti. Mokinukė likdavo net budėti naktimis, nors tai nebuvo privaloma. Norėjo viską patirti nuo paties žemiausio gydymo įstaigos laiptelio, todėl šiandien pati operuodama operacinėje viską mato iki smulkmenų.
„Klausiate, koks buvo įsimintiniausias įvykis iš sanitarės darbo? Privalėjau išoperuotus organus supakuoti, sudėti į maišelius ir nunešti į kitą skyrių histologiniam tyrimui atlikti. Vienąkart stebėjau, kaip jaunai merginai amputuoja koją, kuri laikėsi tik ant skutelių. Man liepė pasiimti tą koją ir išnešti. Pasiėmiau, bet turėjau nuo tos nupjautos kojos nuauti batelį. O juk ką tik ta mergina bėgiojo, gal skubėjo į pasimatymą... Labai įstrigo šis įvykis. Bet noras būti gydytoja tik stiprėjo“, – pasakoja moteris.
Renata neslepia, kad vasaromis dirbdavo ne dėl pinigų. Dirbdavo, kad visko pati išmoktų. Būsimus medikus moko operuoti. Bet niekas nemoko įdurti į veną, suleisti vaistų, vartyti ligonio, perrišti žaizdų, kad nebijotų kraujo. Kai sudėtinga situacija ir seselės sutrinka, ji, gydytoja, privalo viską paimti į savo rankas. Negali pasakyti – aš nežinau.
Renata nemanė, kad taps ginekologe chirurge. Na, nebent plastikos chirurge.
„Vieną kartą ketvirtame kurse vos nenualpau prie operacinio stalo – apsisuko galva. Dar nežinojau, kad laukiuosi Giedriaus. Spėjau išbėgti iš operacinės. Operavęs chirurgas man vėliau pasakė: „Žinai, tu būsi chirurgė.“ „Kodėl?“ „Todėl, jog žinai, kad negalima nualpti ant operacinio stalo.“ Taip tapau chirurge“, – vėl juokiasi moteris, šiandien atliekanti sudėtingiausias ginekologines operacijas.
– Renata, kalbėdamasi su jumis neatsistebiu – jūs atrodote tokia gležnutė, o esate lyg tas žolės stiebas, savo energija pramušantis asfalto sluoksnį. Toks jūsų nepalaužiamas charakteris?
– Taip, čia charakteris! – patvirtina moteris ir vėl skamba jos užkrečiantis juokas. – Jei mane pastatytų prie sienos, aš ją pereičiau kiaurai, jei to reikėtų mano šeimai ar pacientams.
Man kartais patinka būti Rolando šešėlyje. Bet kai reikia, aš pirma! Niekada nieko nebijau. Gyvenau iškart lyg keturis gyvenimus – vaikai užauginti, darbai padaryti, meno surinkta, pasaulis apkeliautas. Matyt, mano kredo – semti gyvenimą pilnomis saujomis.
Ir mūsų vaikai užaugo tokie, nuo vaikystės matė tėvų pavyzdį. Niekas jiems dabar neliepė plušti vasaromis. Viską jie sugalvoja ir daro patys.
„Vaikai, po kibiriuką ir rinkti kankorėžių! – vasaromis kiekvieną rytą išgirsdavome iš mamos. Mat mūsų kiemo krepšinio aikštelė būdavo pilna kankorėžių. Vienas kankorėžis – vienas centas. Arba – vaikai, ruoškitės pas senelius į sodą, reikės padirbėti, – taip savo vasaros darbus vaikystėje šiandien prisimena Grytė, 3,5 metų dirbanti strateginių konsultavimų kompanijoje Londone. – Be darbelio tėvai niekada nelaikė. Nieko tokio, vis vien būtų reikėję rinkti, tai nors šiek tiek užsidirbdavome.“
Jau rimtai vasaromis dirbti ji pradėjo būdama 16 metų: padavėja Trakų restorane „Apvalaus stalo klubas“, kitą vasarą – „Kempinski“ viešbutyje. Kembridžo mokyklą baigusi, puikiai angliškai kalbanti, bendrauti mokanti mergina buvo lobis darbdaviams, patikdavo svečiams. Grytė sako, kad jos nevargino ilgos darbo dienos, kad ir pavargusi ji išmoko šypsotis svečiams. Taip, nebūdavo laiko su bendraamžiais pavakaroti kavinėse, bet Grytė nesiskundė.
„Mes su tėvais daug keliaujame ir visur esame svečiai. Nematai, kas yra už tų užuolaidų. Norėjau pati tai patirti. Kurį laiką dirbau viešbučio registratūroje, priiminėjau svečius. Supratau, kad man norisi padaryti taip, kad jiems būtų malonu. Registravau svečius, patikrindavau, ar jų kambariai paruošti. Kitą laiką pasiprašiau padirbėti viešbučio restorane, bare, kad išmokčiau ir svečius aptarnauti. Man visada ši sritis patiko“, – pasakoja Grytė.
Turbūt nenuostabu, kad visi keturi Valiūnų vaikai dabar jau patys vasaromis nenusėdi be darbo, nors visi siekia savo profesinės karjeros aukštumų.
„Užpernai su broliu Giedriumi sėdėjome šioje namų terasoje, gurkšnojome pasidarytus kokteilius. Iš terasos atsiveria toks grožis – bažnyčios, Gedimino pilis, apačioje vingiuoja Vilnia. Gal atvėrus tą grožį žmonėms, gal įkūrus kokteilių barą? – ėmėme svarstyti. Kaip tėtis įkūrė paveikslų galeriją „Tartle“ ne dėl verslo, o kad pasidalytų surinkta meno kolekcija su žmonėmis.
Pasišnekėjome. Pasiklausėme tėvų. Tie susiėmė už galvos. Bet lašas po lašo juos įveikėme! Ir jiems pasirodė graži idėja, kad visi vaikai čia kažką darys drauge. Nes mes visi juk turime savo gyvenimą ir darbus. Giedrius turi savo advokatų kontorą. Gabrielius dabar baigia verslo studijas Londono universitete. Mažoji Elzė po 12 valandų praleidžia šokių salėje, nuolat konkursuose. Aš turiu darbų Londone, vasarą nelengva ištrūkti.
Mūsų pokalbis užsimiršo. Bet pernai pavasarį skambina man Giedrius: tai kuriame mes tą kokteilių barą ar ne?
Darbdaviai manimi patikėjo, išleido, grįžau vasarą į Vilnių. Ėmėmės darbo ir tik tada supratome, kiek daug turime nuveikti“, – pasakoja Grytė.
Valiūnų vaikai nė cento neprašė iš tėvų. Sumetė savo santaupas ir ėmėsi darbo. Jei ne nuo vaikystės tėvų išugdytas atkaklumas ir atsakomybės jausmas, gal būtų ir persigalvoję. Reikėjo sukurti baro logotipą, parinkti ir užsisakyti baldus, surasti darbuotojus, pasiūti jiems uniformas.
– Ar tėvai stebi jūsų darbą pro stiklinę svetainės sieną? – smalsauju.
– Ne, mes užtraukiame jų langų užuolaidas. Tad tėtis, po darbų grįžęs namo, valgo tamsoje. Okupavome tik tėvų terasą, iškėlėme jų stalą, prie kurio jie mėgdavo vakaroti. Bet jie juk vasarą gali gyventi sodyboje prie ežero.
Vakarais bare svečiuojasi apie 80 žmonių. Daugiausia čia lankosi mandagūs, šaunūs, aplinkos grožį vertinantys žmonės. Būna ir arogantiškų, bet retai. Būna ir tokių, kurie net su apsauga atvyksta kokteilio ar šampano išgerti ir siūlosi nupirkti visą namą. Smagu, kad jiems patinka.
Dirbame čia visi keturi. Giedrius yra vadas, atsakingas už verslo dokumentus, Gabrielius (22 m.) – už personalą, Elzė – už dizainą ir nealkoholinius kokteilius. Aš žinojau tik tris kokteilius ir kad nuo jų ryte neskauda galvos. Tai pinakolada, „Mohito“ ir tėčio mėgstamas „Negroni“. Kokteilius mums kuria profesionalus barmenas, o testuoja visa šeima.
– Gryte, ar negaila parduotų vasarų? Juk lėšų jums visiems užtenka ir be vasaros darbų. Gal norėtųsi su draugais vakarais susitikti, pakeliauti? Lietuvoje vasaros tokios trumpos.
– Yra tiesos. Taip, negali išeiti susitikti su draugais. Bet suprantu, kad visko iškart negali turėti. Man smagu čia, nors tenka dirbti po 24 valandas. Pakeliauti galiu ne vasarą.
Nežinia, ar viena būčiau ėmusis šio darbo. Kaip mama ir sakė – mums labai smagu, kad mes dirbame visi keturi. Daug laiko praleidome mokydamiesi skirtinguose kraštuose, tad viskas, ką dabar darome bendrai, mums yra didelės bendrystės turtas. Ir norime juo dalintis.
– Jūs turbūt nieko nedirbote vasaromis? – klausiu šeimos tėvo R.Valiūno, kai pagaliau ir jis randa laiko pasikalbėti.
– Aš? Nedirbau?! Išklosiu visą teisybę! Mano vasaros nebuvo lengvos. Aišku, žiemą daug mokiausi, nes buvau moksliukas. Bet užtat vasaromis ir konservų fabrike teko butelius uždarinėti tam tikru prietaisu, ir kitame fabrike dėžes kalti. Savo tėčio primygtiniu pageidavimu visas vasaras būdamas mokinys kur nors dirbdavau. Negana to, kadangi mano tėvai labai mėgo savo kolektyvinį sodą, mano didžiausias košmaras būdavo važiuoti į tą sodą ir ten kasti, pjauti, ravėti!
Bet ir to negana! Mano tėvai buvo mokytojai ir šeimoje pinigų nebuvo per daug. Tuo metu rajone buvo mada pasiimti iš kolūkio hektarą runkelių ir juos prižiūrėti. Tai reiškė tris vizitus į runkelių lauką. Pirmas trukdavo 2–3 dienas, kai beveik kaukdamas nuo ryto iki vakaro šliauždavai vagomis ravėdamas mažus daigelius. Vakare vos pajudėdavai. Antras etapas būdavo lengvesnis, nes mažiau lenktis reikėdavo, o trečias lengviausias. Tad sakyti, kad mano vaikystės vasaros buvo lengvos, – nevisiška tiesa.
– Bet juk ir užsidirbdavote? Esate suvalkietis ir tai lemia kai kuriuos jūsų charakterio ypatumus. Ar prievarta, ar ir savo noru vasaras parduodavote?
– Nelabai galėdavau rinktis... Tai buvo priverstinis savanoriavimas.
– Nebandydavote išsisukti? Juk jau galėjote turėti įgimtų gabumų advokato darbui? Tai gerklę skauda, tai pilvą suka...
– Kaip čia pasakius... Ne... Aš buvau doras vaikas, tuo klausimu neturėjau fantazijos. Taip, tie darbai tikrai nebuvo mano svajonė. Labiau norėdavau pasprukti ir skaityti knygas. Bibliotekoje buvau įtrauktas į juoduosius sąrašus, buvo nurodyta man išduoti tik po 2 knygas per savaitę, nes iki tol imdavau po knygą per dieną.
– Kai patyrėte tokią sunkią vaikystę, gal jau buvote prisiekęs – mano vaikai niekada taip nevargs? O gal atvirkščiai – aha, vargau pats, tegu ir maniškiai tos duonos paragauja?
– Tiesą sakant, tuo metu apie vaikus dar negalvojau. Bet iš tiesų, kai mūsų vaikai paaugo, ne iš keršto, o kad vaikai patirtų darbo skonį, norėjau, jog jie dirbtų, nes tai sveika ir naudinga. Todėl skatindavau vaikus vasarą kokį mėnesį padirbėti, jog suprastų, kad tai naudinga.
– Ir vaikams, kaip tikras suvalkietis, visai neduodavote dienpinigių?
– Duodavau, be abejo. Man tai, kad vaikai dirbdami užsidirba, nebuvo svarbu. Buvo svarbu, kad jie dirba, o duodavau tiek, kiek, manydavau, yra protinga.
– Bet dabar dažnai tėvai, pasiturintys ir net nepasiturintys, mano, kad reikia vaikus palepinti, gana, kad mes vaikystėje vargome, gyvenime dar prisidirbs...
– Dauguma tėvų, su kuriais bendrauju, nesilaiko tokio požiūrio – lepinti vaikus. Jie mano, kad vaikams sveika padirbėti.
– Jūsų namuose vaikai tiesiai po jūsų svetainės langais dabar įkūrė kokteilių barą. Ir, kaip išdavė šeima, jums grįžus po sunkių darbų tenka vakarieniauti tamsoje, nes svetainės užuolaidos užtrauktos ir šviesos negalima užsidegti. Netrukdo jums šis vaikų projektas po langais?
– Tai, ką vaikai sukūrė sudarę sąmokslą prieš mane, aišku, drauge su mano žmona, ir ką daro už lango, darbu nepavadinčiau. Tai vadinčiau verslu. Aišku, man šis jų užsiėmimas nekelia didelio entuziazmo. Bet įtikinau save, kad vaikams tai naudinga. Pabandyti mažesnį verslą, suprasti, kaip jis gyvena, ir tada galima galvoti apie didesnį.
Nemanau, kad tas kokteilių baro verslas yra vaikų svajonė visam gyvenimui. Tikiuosi, kad kitąmet jo nebebus. Bet jie įgis supratimo, kaip sunku pasamdyti žmones, kaip svarbu mokėti su jais elgtis ir nemanyti, kad tu esi Dievas. Skaičiuoti finansus, apgalvoti tiekimą, reklamą. Visi įgūdžiai pravers.
– Ar nors pagiriate vaikus už tai, ką jie daro? Ar esate tėvas, kuris nelepina vaikų pagyrimais? Nes pinigų tam jų verslui, girdėjau, neduodate.
– Ačiū Dievui, neduodu. Galėtų mane skųsti, kad esu suvalkietis iš didžiosios raidės. Ar pagiriu? Čia yra mano bėda. Manau, kad pagirti vaikus ir kitus žmones galėčiau dažniau.
– Ir žmoną?
– Taip, ir žmoną. Bet po šio pokalbio žadu pasitaisyti.
