Vakarėlis vyko šventės kaltininkės Kauno Laisvės alėjoje prieš kelis metus įkurtoje gurmaniškoje oazėje „Sushi Lounge“. „Norėjau, kad draugai įvertintų mūsų atnaujintą meniu ir naujus žuvies produktus, kuriuos pradėjome naudoti savo patiekaluose“, – po renginio sakė D. Breivė. Žinomiems žmonėms buvo smalsu pirmiesiems išmėginti naują austrių rūšį, džiovintą tuną, šaldytus upėtakio ikrus. „Norime prie žuvies naudoti daugiau egzotiškų elementų, tarkim, mango vaisių. Netrukus pradėsime gaminti ir sušius dubenėlyje“, – gurmaniškomis ateities vizijomis dalijosi D. Breivė.
Maistas ir kelionės yra dvi didžiausios Daivos gyvenimo aistros. Moteris verslo pasaulyje yra žinoma, kaip buvusi kelionių agentūros „Megaturas“ savininkė. Per pandemiją žinomai moteriai nepavyko išsaugoti daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai vystyto ir puoselėto verslo, teko jį parduoti už simbolinę kainą. Kurį laiką likusi be darbo, per karantiną ji pasiryžo nerti į itin rizikingą maitinimo verslą: tarsi iš pelenų prisikėlusi D. Breivė sukūrė sėkmingai veikiantį restoraną pačioje Kauno širdyje.
„Dievinu keliones, nesvarbu, ar tai – lipimas į kalnus, gulėjimas po palme ar važinėjimasis po Afrikos safarį. Visuomet stengiuosi valgyti vietinius patiekalus, analizuoju jų naudą ir įpročius tam tikros klimato juostos gyventojams, vėliau mėginu tai pritaikyti savo namų virtuvėje ar restorane. Keliaujant teko matyti daugelį prabangių restoranų, viešbučių: juose būnant stebėdavau kaip patiekiami tie patys patiekalai ganėtinai skirtingai, originaliai. Taip praplėčiau savo akiratį kulinarijos srityje“, – sakė „Sushi Lounge“ įkūrėja. Labiausiai moterį nustebino, kaip viename iš Dubajaus viešbučių buvo patiektas tuno tartaras: ant ryškios lėkštės padėtas per pusę perpjautas drakono vaisius, apibertas braškių kapotiniu, šalia patiektas mango šerbetas. Ir tik suvalgius braškes – kulinarinio kūrinio viduje buvo tarsi paslėptas tuno tartaras.
Maisto žinovę itin žavi japonų virtuvė. „Tai – bene ilgiausiai gyvenanti tauta, kurios racione – itin daug žuvies, jūros produktų. Be to, japonų virtuvėje dominuoja sveikas maistas. Tuo pačiu čia galima atrasti ir išraiškingo skonio, tinkamų šventėms patiekalų“, – pastebi pašnekovė.
Daug keliauti mėgstanti moteris pirmą kartą paragavo sušių Niujorke, maždaug prieš dvidešimt metų. Tuomet Lietuvoje jų dar nebuvo. „Mane sužavėjo galimybė patirti skirtingus skonius vieno patiekalo metu, kuomet švelnų poskonį keičia aštrumas ir, atvirkščiai, imbiero pagalba receptoriai paruošiami naujiems potyriams. Imbieras sušiuose, lyg aromatų parduotuvėje uostomos kavos pupelės, kurių aromatas leidžia pasiruošti vis naujam kvapui“, – kulinariniais potyriais dalinosi D. Breivė, sušių besistengianti paragauti visur, kur tik keliauja. Svečiose šalyse moteris dažnai analizuoja jų receptūrą, patiekimo būdus.
Įdomesnių sušių verslininkė ragavo Dubajuje, Kenijoje, Paryžiuje, paskutinį kartą – Madride. Ji neslepia, kad gali pasidžiaugti, jog Lietuvoje galima tikrai skanauti puikių sušių niekuo nenusileidžiančių prabangiems pasaulio restoranams. Lietuvių restoranų tiekėjai, anot pašnekovės, pasirūpina puikia šviežia žuvimi tiesiai iš Prancūzijos, Norvegijos ir kitų šalių, tiesa kokybiški ir švieži produktai kainuoja ganėtinai brangiai. Tarkim, už šviežią 45 kilogramų geltonpelekį tuną yra tekę pakloti daugiau nei 1 500 eurų, turint omenyje, kad grynos žuvies lieka vos 60–70 proc. Tai, pasak restorano įkūrėjos yra tikrai brangu, o be to reikalauja daug išmanymo tiek žuvies apdorojime, tiek jos išlaikyme.
