Filmų kūrėjas, amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvis, menininkas ir kuratorius, poetas ir prozininkas J.Mekas daugybę metų gyveno Niujorke. O gimė jis ne taip toli nuo Antazavės – Biržų rajone, Semeniškių kaime.
– Mariau, kaip jums šovė į galvą mintis įkurti Šviesių žmonių parkelį su skulptūromis, suoleliais?
– Antazavėje, kitame ežero gale, sugalvojau pastatyti Aukštaitijos gamtininkų ir menininkų namus. Didelį, beveik 700 kvadratinių metrų ploto namą su 10 ar daugiau kambarių, bendra erdve konferencijoms, pokalbiams, su dideliu židiniu.
Ir pradėjau ieškoti erdvės, kur galėtų tas namas iškilti. Nusipirkau žiemą du sklypus ant kalno, iš kur ežeras matyti. Būtent ten ir statysiu tuos gamtininkų ir menininkų namus.
Teritorija didelė – 5 ha žemės. Galvojau, ką čia dar padaryti. Gal sodą sodinti, gal ką kita? Bet tų medžių ir taip pilna. Ir tada sugalvojau, kad galima padaryti kokią nors skulptūrą. Bet kokią? Ir sumąsčiau: J.Meko! Tai – ryški mano gyvenimo persona.
Jau buvau susidraugavęs su Šarūnu Sauka – tapytoju iš Dusetų, paskui susipažinau su jo sūnumi M.Sauka – skulptoriumi ir užsakiau Mykolui padaryti J.Meko skulptūrą.
Tik paskui sužinojau, kad gruodžio 24 d. J.Mekui sukaktų 100 metų, kad ta proga vyks daugybė renginių, kad jo 100 metų jubiliejų švęs visas pasaulis. Iki tol nežinojau tų dalykų – dariau tai, ką norėjau. Dariau sau, net negalvodamas apie kitus.
– Bet kodėl būtent J.Meką pasirinkote?
– Todėl, kad J.Mekas man – laisvės, vaikiškumo, kažkokio nerimtumo simbolis, tuo nerimtumu užkrečiantis kitus. Jis buvo susikūręs tokį savo įvaizdį. Visiems iš jo reikėtų mokytis nebūti rimtais suaugusiais žmonėmis, kurie viską apskaičiuoja ir niekuo nerizikuoja. Jonas buvo nuoširdus. Gal „nuoširdumas“ ir būtų tas žodis, kuris apibūdintų jo asmenybę.
– O kas bus kitas tame Šviesių žmonių parkelyje? Kada iškils antroji skulptūra?
– Kitas bus Alvydas Lukoševičius-Obuolys (1956–2008). Jo skulptūra iškils šią vasarą. Man atrodo, kad kadaise jis buvo neįvertintas kaip atlikėjas, kompozitorius, poetas, dėl to labai gaila.
Aš jį žinojau, kai buvau paauglys, bet tada į jo muziką nebuvau įsiklausęs. Įsiklausiau jau suaugęs.
Tais laikais jis kūrė tokią muziką, kuriai, man atrodo, lietuviai nelabai dar buvo pasiruošę ir mieliau klausėsi „Ruki Vverh“.
Obuolio tais laikais neklausė tiek daug žmonių, jis turėjo labai mažą klausytojų ratą. Jeigu šiandien jis kurtų tokią muziką, būtų daug didesnė jos sklaida, kartu ir daug didesnis gerbėjų ratas.
Obuolio skulptūra stovės pievoje ant 2,5x2,5 m dydžio rutulio, ant didelių rankų jis laikys fortepijoną.
– Kas J.Mekui ir Obuoliui palaikys draugiją?
– Po to, manau, prasidės skulptūros gyviesiems – mano draugams muzikantams, aktoriams. Manau, kad yra truputį nesąmonė statyti skulptūras tiktai mirusiems žmonėms. Kol žmogus gyvas, niekas neįvertina, ką pašonėje turi, o kai numiršta: „Statom paminklą, čia toks žmogus, Jėzau!“ O kol gyvas buvo, nei paskambindavo jam, nei ką. Šimtas metų visiems iki jo buvo!
Todėl nusprendžiau įsižiūrėti į tuos, kurie yra aplinkui mus. Pagerbti juos, kad jie kuria, daro, ir pradėti statyti paminklus gyviesiems.
– Ar derinsite šitą reikalą su gyvaisiais? Gal atsiras tokių, kurie paminklo nenorės: ką čia dabar man statai – aš dar nenumiręs?
– Nederinsiu. Bet ir po paminklu neparašysiu, kas čia toks.
– Parkelis, kūrybos namai. Kas visa tai finansuos?
– Nežinau. Kol kas iš savų pinigų viską darau. Bet reikės kam nors skambinti ir prašyti tų pinigų.
– Atrodo, ne taip seniai vyko jūsų kelionės po pasaulį, pašėlę vakarėliai Kaune, žingsniavote podiumu demonstruodamas madas, ir staiga – Antazavė. Kokie vėjai jus atpūtė į Zarasų kraštą?
– Antazavėje – mano šaknys, mano baba kilusi iš čia. Babos namą nugriovėme – tai ilga istorija. Tame sklype beveik prieš dvejus metus pasistačiau naują namą.
Man reikėjo namų. Jaučiau, kad per daug daiktų išmėtau, nežinau, kas kur palikta. Vieni daiktai vienoje šalyje, kiti – kitoje, dar kiti – pas draugą Lietuvoje. Reikėjo namų, kad knygas susidėčiau į vieną vietą, nemėtyčiau jų kur papuola, nes knygas kaupiu jau daug metų.
Taigi nusprendžiau, kad čia bus namai, ir jau ketvirti metai neišvažiuoju iš Antazavės, o antri metai gyvenu savo name.
Gyvenu su savo drauge Deimante, vokiečių aviganiu ir dviem katinais, su miškeliu ir pieva. Deimantė iš profesijos – psichologė, bet Antazavėje lipdo vazas. Aš didžiąją laiko dalį žvejoju, o paskui veikiu ką nors kita.
– Antazavė – naujausias jūsų spalvingo gyvenimo etapas. Negi jau užmiršote savo keliones? Kas tai buvo – pažintinės kelionės ar tiesiog bastymasis po pasaulį be tikslo? Kas tada jus išginė iš Lietuvos?
– Nežinau, kas mane išginė. Man tiesiog buvo labai neįdomu čia būti. Viskas kaip ir aišku buvo. Pabūdavau čia, padirbdavau ir išvarydavau kur nors.
Ten bendraudavau su kitais žmonėmis, nenorėdavau matyti pažįstamų veidų. Toks buvo gyvenimo tarpsnis – dar dabar jį romantizuoju. Vis pagalvoju, ar dar kada nors bus toks etapas, kai važiuosiu kur nors, kur neapibrėžtas laikas, kur niekas manęs nelaukia.
– Kodėl jums kyla toks noras pulti į nežinią ir pavojus? Juk galėtumėte gyventi komfortiškai.
– Nežinau. Gal tai noras kuo daugiau pažinti, patirti, nesėdėti koją ant kojos užsidėjus? Nenoriu, kad mano gyvenimas taptų pasivaikščiojimu su šampano taure po galeriją. Noriu, kad kažkas sprogtų, kažkas griūtų, kažkas kurtųsi, kažkas augtų.
Ir kai ateis pabaiga, kad netektų sakyti: „Dirbau 20 metų...“ Sutikau daug žmonių, pradirbusių po 20 metų vienoje darbovietėje, ir jie pradeda suprasti, koks tai siaubas. Aš šito labai nenoriu, nes paskui manyčiau, kad beveik sąstingyje praleidau savo gyvenimą: nei tobulėjau, nei naujų žmonių sutikau.
Ir kaimas dabar kažkuria prasme man visa tai atveria – naujų planų, tikslų čia turiu. Radau vietą, kur man patinka, gera, šilta, šalta, kur yra iššūkių.
– Kaip manote, kokia mūsų gyvenimo kelionė yra svarbiausia?
– Gal meilė. Dabar žodis „kelionė“ per daug supopsintas. Visi dabar nori būti keliautojais, kokius penkerius metus pakeliauti. Gal didesnė kelionė yra ne į Tailandą nuvažiuoti, o į kaimą ir jame pagyventi.
– Išleidote knygą „Jaunystė“. Gal rašote antrąją?
– Rašau. Gal metus, gal pusantrų, bet niekaip nepabaigiu. Maniau, dar šią vasarą atiduosiu leidyklai. Bet su leidykla susipykau – man nesumoka už parduotus „Jaunystės“ egzempliorius. Per pusantrų metų nė vieno euro nepervedė! Negi per pusantrų metų nė vienos knygos nenupirko?
Skulptūrą kūrė iš betono
– Mykolai, prieš kurdamas biustą turbūt skaitėte apie J.Meko gyvenimo odisėjas? Kurios jo savybės jums labiausiai įsiminė, pasirodė įdomiausios?
– Neįvardyčiau konkrečių savybių. Esu skaitęs jo eilėraščių. Bet ne tiek daug skaičiau, kiek žiūrėjau interviu, kuriuose jis kalba ir juda jo veidas. Juk mano darbas buvo sukurti jo portretą, perteikti jo žvilgsnį, šypseną. Galima sakyti, parodyti jo besišypsančias akis. Tai jam būdingas bruožas. O ką ta šypsena slepia, neaišku.
– Iš kokios medžiagos sukūrėte tą biustą?
– Iš savo mėgstamos ir pažįstamos medžiagos – betono. Tvirto betono. Darbo modelį nulipdžiau iš molio per kelias valandas. Paskui reikėjo biustą išlieti. Užtrukau dar kelias dienas.
– Viską darėte beveik kosminiu greičiu! Bet turbūt sulaukęs pasiūlymo ilgokai galvojote, mąstėte, kaip geriau, tiksliau tą J.Meko biustą padaryti?
– Nemąsčiau. Nėra ko mąstyti – reikia daryti. Parsisiunčiau nuotraukų, vaizdo įrašų, kažkiek įsijaučiau į tą žmogų. Molio gabalas buvo šalia, ir aš jį minkiau.
– Jums idėja kurti Šviesių žmonių parkelį atrodo užvedanti?
– Gerai, kad yra šviesių žmonių. Mane ši idėja įkvepia labiau negu kokio nors memorialo.
