Didelę patirtį švietimo srityje sukaupusi D.Tindžiulienė neslepia mačiusi, kiek mažai Lietuvoje skiriama dėmesio gabiems vaikams. Todėl prieš dvejus metus ji nedvejodama priėmė iššūkį rūpintis Lietuvos gabiaisiais.
Pasak jos, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įkurtas gabių vaikų ugdymo centras „Gifted“ – inovatyvi ir toliaregiška universiteto iniciatyva skirti dėmesį gabiems Lietuvos piliečiams, ateities inovatoriams, kūrėjams, atradėjams. Dileta neabejoja, kad jau artimiausiu metu VDU Švietimo akademijoje bus rengiami ir gabių vaikų ugdymo pedagogai, nes ypač svarbu, kad mokytojas gebėtų atpažinti gabų vaiką, o jį suradęs žinotų, kaip atskleisti ir ugdyti gabaus auklėtinio stipriąsias savybes.
„Kai matai prasmę – ir pasiseka. Juokiuosi, kad šiandien aš nedirbu, – kai darai tai, kuo kvėpuoji, kuo gyveni, kai matai rezultatus, kurie dar labiau įkvepia, darbas tikrai tampa malonumu“, – šypsojosi moteris.
Dileta jau seniai domisi gabių vaikų ugdymu, patirties moteris sėmėsi įvairiose stažuotėse ne vienoje pasaulio šalyje, tačiau labiausiai ją sužavėjo Izraelio sistema. Kodėl? Todėl, kad geriausiai matomi rezultatai. Neįtikėtina, kaip Lietuvos dydžio šalis per septyniasdešimt metų išaugo į vieną moderniausių, savo pasiekimais garsėjančią valstybę. O kas yra valstybė? Tai jos žmonės. Matydami, kad valstybė investuoja į savo piliečius, žmonės nelieka abejingi ir savo žinias skiria visų gerovei kurti.
„Turiu Izraelyje draugų, mačiau, kaip ten veikia gabių vaikų ugdymo sistema: kartą per metus visi antrų klasių vaikai testuojami. Vaikams, kurių rezultatai aukštesni už vidutinius, sudaromos sąlygos kartą per savaitę ugdytis specialiuose gabių vaikų ugdymo centruose, kur jie visą dieną praleidžia su specialiai parengtais mokytojais“, – sakė gabių vaikų centro vadovė.
Šie Izraelio pedagogai daugiausia dėmesio skiria gabaus vaiko stipriosioms pusėms, kryptingai jas augina naujais iššūkiais. Gabiems vaikams ypač svarbu nuolat pasiūlyti iššūkių, nes lengvai įveikiamos užduotys juos demotyvuoja.
Tokių centrų Izraelyje yra daugiau nei 50, o šalies švietimo specialistų patirtis ugdant gabiuosius – didesnė nei 30 metų. Izraeliečių nuostata, kad būtina investuoti į gabius vaikus, šioje valstybėje niekam nekelia abejonių.
„Todėl nereikėtų stebėtis, kad net 30 proc. Nobelio premijos laureatų ir 20 proc. pasaulio profesorių yra žydų tautybės žmonės.
Tad mano tikslas buvo suprasti, kodėl jiems taip puikiai pavyksta. Noras buvo didžiulis, o pirmieji žingsniai nelengvi. Atsivežti į Lietuvą gabių vaikų programą buvo sudėtinga – juk Izraelis gana uždara šalis ir neskuba dalytis savo pasiekimais“, – pasakojo projekto „Gifted“ vadovė.
Žydai savo vaikus nuo kūdikystės ugdo kitaip nei mes – per teigiamas emocijas, pagyrimus. Ten kiekvienoje šeimoje auga po Ensteiną ar Picasso. Kad ir ką vaikas padaro, jis giriamas ir skatinamas, o juo džiaugiasi ne tik tėvai, seneliai, bet ir kaimynai.
„Pavyzdžiui, penkiametis nupiešia paveikslą. Lietuviai tėvai vaikui sako, kad galėjo ir gražiau, vienur ar kitur derėjo labiau pasistengti ar – dar blogiau – duoda pavyzdį, pagal kurį reikia nupiešti.
O jei paveikslą nupiešia žydų vaikas, visi eina žiūrėti jo meno kūrinio ir aikčioja iš susižavėjimo. Paveikslas pakabinamas matomiausioje namų vietoje ir svečiai pirmiausia vedami juo pasigrožėti.
Ką tai duoda? Vaikui – didžiulį pasitikėjimo savimi rezervą.
Kartais pagalvoju – kodėl mes taip nemylime savo vaikų? Kodėl gailime jiems pagyrų? Kodėl parenkame prestižines mokyklas, kurios ne jų jėgoms, – svarstė D.Tindžiulienė ir pridūrė: – Įsivaizduokite: du ereliai – mama ir tėtis – paėmę savo vaiką pingviną veda į skraidymo pamokas... Vaizdelis būtų juokingas, jei nebūtų graudus. Tėvų noras ir lūkesčiai tokie nepamatuoti, kad vaikui jie įdiegs ne skraidymo įgūdžius, bet menkavertiškumo ar nepasitikėjimo jausmą.
Ar ne geriau būtų nuvesti pingviną į nardymo, žuvų gaudymo pamokas, kur jis atsiskleistų kaip greičiausias ir geriausias iš visų, sustiprintų pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis?“
Izraelio sistema atskleidžia gerąsias vaiko puses ir jas stiprina. Lietuviai dažniausiai bando stiprinti tuos mokslus, kurie vaikui sekasi prasčiau, – jei jis nesupranta matematikos, samdo šio dalyko korepetitorius. Žydai, daugiau dėmesio skirdami vaiko stipriosioms pusėms, visada išlošia.
Valstybė gabius vaikus pripažįsta taip pat kaip ir turinčius mokymosi sunkumų – investuoja į abi grupes.
„Mes atsivežėme jų gabių vaikų ugdymo centro prototipą. Vaikai testuojami. Testai nukreipti ne į rezultatą, o į kūrybiškumą, logiką, gebėjimą mąstyti. Tai yra pagrindas, ko reikia norint ugdyti intelektą. Mūsų testai – tokie pat kaip Izraelio valstybėje, tik šiek tiek ir pritaikyti mūsų mentalitetui.
Kaip elgiasi mokytojas paprastoje Lietuvos mokykloje su aukštesnių gebėjimų vaiku, kuris užduotis atlieka greičiau nei jo klasės draugai?
Kartais skiria papildomų užduočių, kartais liepia pasėdėti ir palaukti, netrukdyti kitiems, vaikui nėra ką veikti, neįdomu... Toks vaikas tiesiog prarandamas: klasėje jo nemėgsta, jis neparankus mokytojui, nes trukdo, kalba.
Dažnai toks vaikas lieka nuskriaustas, nes mokytojas daugiau dėmesio skiria tiems, kuriems sekasi prasčiau. Dėmesys mokymosi sunkumų turintiems vaikams mūsų valstybėje nepalyginti didesnis nei gabiems vaikams, ir tai didelė spraga švietimo sistemoje.
Izraelyje juos ugdo specialiai parengti mokytojai specialioje aplinkoje, kur viską galima imti, liesti, ardyti, kur veikia fizikos dėsniai – čia galima viskas, kas jiems įdomu“, – pasakojo moteris.
Koks vaikas yra gabus? Kaip tėvams atpažinti ypatingus vaiko gebėjimus? Pasak Diletos, dešimtukai pažymių knygelėje nebūtinai reiškia, kad vaikas gabus. Ir atvirkščiai – blogi mokymosi rezultatai nėra rodiklis, kad vaikas netinkamas programai „Gifted“.
„Tėvai juk puikiai pažįsta savo vaiką. Jei jis užduoda klausimų, kurių jo bendraamžiams nekyla, jei anksčiau pradeda domėtis raidėmis, skaičiais, skaitymu, jei loginiai žaidimai jam įdomesni nei įprasti to paties amžiaus vaikų žaislai – tai ženklai, kad vaikas turėtų būti priskiriamas prie gabiųjų.
Vienas trimetis pasakys, kad mašina žalia ar raudona, o kitas įvardys konkretų modelį. Vienas vaikas zoologijos sode pasakos, kuo skiriasi žirafa nuo dramblio, o kitas domėsis, kaip atskirti Afrikos dramblį nuo Azijos gyvūno. Arba žinos, kuo skiriasi arabų žirgas nuo žemaituko.
Statistiškai genijai vaikai sudaro apie 2–5 procentus žmonijos.
Bet remiantis Haifos mokslininkų duomenimis, net 20 proc. vaikų yra gabūs ir talentingi. Jų intelektiniai sugebėjimai ypač aukšti.
Nesunku pastebėti dar vieną neteisybę: muzikai gabius vaikus ugdome muzikos mokyklose. O gabius kitiems dalykams? Jiems suteikiame vidutinį lygį bendrojo lavinimo mokyklose...
Esu įsitikinusi, kad tik laiko klausimas, kada ši situacija pasikeis“, – kalbėjo D.Tindžiulienė.
Kaune ir Vilniuje veikiančiuose „Gifted“ centruose gabius vaikus ugdo specialiai parengti mokytojai. Dileta džiaugiasi, kad į šiuos centrus atvyksta vaikai iš visos Lietuvos.
Vadovės tikslas – įkurti tokius centrus ir mažesnių miestų vaikams – tėvams nebereikėtų dėl vaiko gerovės keliauti per pusę Lietuvos.
„Pradėjome atsargiai, bet per dvejus metus išaugome daugiau nei keturis kartus. Centruose ugdome daugiau nei 200 gabių vaikų. Pamokas jiems veda 40 nuostabių, savo darbą mylinčių mokytojų.
Vasarą Vilniuje kartu su Valdovų rūmų komanda rengsime nepaprastai vertingo turinio stovyklas vaikams ir jaunimui. Į jas pakviesime ne tik centrą lankančius, bet ir visus istorija, archeologija, restauravimu besidominčius vaikus.
Kaune jau per Velykų atostogas pakvietėme „Gifted“ programos nelankančius vaikus į nuostabaus grožio Botanikos sodą: jie čia šoks, dainuos, atliks įvairiausius tyrimus, susipažins su turtinga sodo augalų kolekcija.
Dar viena labai svarbi „Gifted“ programos dalis – psichologų platforma. Mūsų centre dirba profesionalūs gabių vaikų poreikius ir iššūkius išmanantys psichologai. Jie veda pamokas vaikams, tėvams, konsultuoja mokytojus, patirtimi dalijasi konferencijose ir seminaruose.
Parodyti kelią, atverti tokius vaikus, išmokyti juos kalbėtis, dirbti kartu su psichologais – jų užduotis.
Specialistai leidžia vaikams pajusti, kas jie yra, kur link eina, kaip bendrauja“, – kalbėjo D.Tindžiulienė.
Moteris įsitikinusi, kad tokie vaikai – Lietuvos ateitis: jie taps geriausiais šalies gydytojais, protingiausiais profesoriais. D.Tindžiulienė atskleidė, kad testuojant vaikus pastebėta, jog lietuvių intelekto koeficientas labai aukštas, o emocinis intelektas – žemas. Ką tai reiškia? Vaikų savivertė prasta, jie nepasitiki savimi. Beje, Izraelio vaikų emocinio intelekto koeficientas labai aukštas – tėvų pagyros nuo mažų dienų įskiepija jiems pasitikėjimą savo jėgomis.
Mokytojai centruose prisitaiko prie vaikų poreikių, įvertina aktualijas, sudomina kiekvieną vaiką. Dileta neslepia – čia susirenka vaikai, kurie žino ir moka daugiau nei jų bendraamžiai mokykloje.
„Pas mus ateina nebūtinai patogūs ir tik gerai besimokantys vaikai. Ateina ir tokių, kurie mokykloje mokosi gana prastais pažymiais, bet taip yra todėl, kad jiems neįdomu. Tokius vaikus reikia atskleisti, kad jie sužibėtų visomis spalvomis.
Gabiems vaikams labai svarbu pabūti tarp tokių pat kaip jie. Čia susirinkę maži profesoriai aptaria tokias temas, kad net mokytojai nustemba.
Gyvenime jie pasiekia daugiau nei iškaldami paskirtą pamoką. Izraelyje gabių vaikų laukia didelės kompanijos, talentų medžiotojai iš anksto stebi jų tobulėjimą ir kviečia įsidarbinti dar nebaigus studijų. Tokie vaikai yra lobis ir darbdaviams, ir šaliai“, – pasakojo D.Tindžiulienė.
VDU bendradarbiauja su Haifos universitetu, kuris taip pat rengia mokytojus. Haifos universitete rengiami gabių vaikų ugdymo pedagogai. D.Tindžiulienė tikisi, kad jau greitai ir šią patirtį perkels į Lietuvą ir mūsų mokytojai taip pat bus mokomi atpažinti gabius vaikus ir dirbti su jais.
„Gabus vaikas neatsiranda 6 klasėje – jis gimsta su šia dovana. Ją reikia auginti, investuoti į ją. Intelektas kaip raumuo – netreniruojamas sunyks. Gabus vaikas – kaip deimantas: į kokio lygio specialisto rankas paklius, kaip bus nušlifuotas, apdorotas, tokiomis spalvomis ir sužibės.
Ar nenutiks taip, kad ugdydami savo gabiuosius nesugebėsime jų išlaikyti Lietuvoje? Neabejoju, kad jei tokie vaikai išvažiuos, jie grįš. Tokie žmonės jaučia pareigą ne tik imti, bet ir atiduoti. O gal aš idealistė?“ – svarstė moteris.
