Ji, kaip ir dar pusšimtis svečių, sukaktuvininkui visa ko geriausio linkėjo vakar vakare svetingumo namuose „Monte Pacis“ surengtoje šventinėje vakarienėje.
Po 1000 rublių per gimtadienį
G. Juodeika – vienintelis V. Juodeikienės ir vieno geriausių Lietuvoje irklavimo trenerių, Tarybų sąjungos čempiono Petro Juodeikos vaikas, pasaulį išvydęs 1972 m. liepos 12 d., 3 val. 35 min.
4400 gramų svėręs mažylis buvo visos šeimos, ypač senelio, džiaugsmas. Ta proga, kad dukra pagimdė berniuką, tėtis Virginijai įteikė išskirtinio dizaino, masyvų auksinį žiedą. Senelis turėjo ir dosnią tradiciją – per kiekvieną anūko gimtadienį jam skirdavo po 1000 rublių sakydamas, kad Gediminas pas būsimą žmoną tikrai važiuos geriausia, kokia tik įmanoma, mašina.
„Tuo metu naujas „žiguliukas“ kainavo apie 6000 rublių. Tai Gediminas būtų reikiamą sumą turėjęs jau pirmoje klasėje“, – su šypsena pasakoja V. Juodeikienė, pridurdama, jog jos tėtis anūko vairuojančio taip ir neišvydo – iškeliavo į šviesesnį pasaulį, kai berniukui buvo trys metukai.
Vaikystėje G. Juodeika buvo ilgesnių, garbanotų plaukų savininkas. Vieną jų sruogą V. Juodeikienė yra išsaugojusi iki šiol.
Dėl savo garbanų Gediminas, kartu su mama visas vasaras leisdavęs tarptautinėse sporto stovyklose, buvo patekęs ir į kuriozinę situaciją.
„Matau – bėga sūnus per pievą ir rėkia ne savu balsu. O paskui jį – kokie keturi sakartvėliečiai dumia. Sustabdžiau juos ir klausiu, kas nutiko. Pasirodo, kad svečiai iki to laiko nebuvo gyvai matę tokio šviesiaplaukio berniuko, tik girdėję prietarus apie sėkmę nešantį jo pabučiavimą. Tai visi nutarė pasinaudoti proga, labai išgąsdinusia Gediminą“, – prisimena V. Juodeikienė.
Išdalino medalius ir zlotus
Mokyklos laikais jos sūnus buvo aktyvus, viskuo besidomintis, išbandęs daugybę sporto šakų, bet daugiausiai pasiekęs sportiniame nardyme, kur turi ir Pasaulio taurės, ir Europos čempionato nugalėtojo titulą. Beje, pastaruosius laurus jis pasiekė neseniai, prieš keletą metų.
„Sporto stovyklos Gediminą užgrūdino – jis nebijojo varžytis, scenos, filmavimo kamerų. Tai, matyt, jį ir atvedė į pramogų pasaulį, o vidurinėje padėjo būti tarp klasės lyderių“, – sako pašnekovė.
Ji prisimena ir sūnaus dosnumą. Kartą Gediminas draugams padovanojo visus mamos medalius, o dar sykį, radęs namie zlotų, išdalino klasiokams ir juos.
G.Juodeika ilgus metus turėjo ištikimą bičiulį – vilkšunį. Jo itin klausęs augintinis sykį net buvo pamirštas autobusų stotelėje.
„Gediminas namo palydėjo draugę. Kol laukė autobuso, jis liepė šuniui sėdėti greta. Merginai išvažiavus, sūnus grįžo namo pamiršęs atšaukti komandą. Tad, jam vėl teko eiti į stotelę parsivesti šuns“, – kalba V. Juodeikienė.
Vėliau, kartu su savuoju augintiniu, G. Juodeika atliko ir karinę tarnybą pasienyje.
Flambadou šou draugams
Vakar vakare bendrų nuotykių prisiminimais dalinosi ne tik sukaktuvininko mama, bet ir draugai. Pagerbdamas juos Gediminas užsakė ypatingą vakarienę.
Šefas Raimundas Dambrauskas svečiams ruošė ant atviros ugnies kepamą maistą malkomis kūrenamoje kepsninėje ir, svarbiausia, visa tai buvo daroma iš Viduramžių prikelta Flambadou technologija – kai iki raudonumo ugniakure įkaitintame atvirame metaliniame kūgyje su degančių riebalų lašeliais šlakstomi kepami patiekalai.
Kepsninės plokštė išsaugo kepamo produkto sultingumą ir maistines savybes, o Flambadou karštų riebalų purslai praturtina subtiliais skoniais bei aromatais. Vengiantiems riebalų, kurie, beje, gali būti ir augaliniai, pasak R. Dambrausko, nerimauti neverta – jų naudojama tikrai nedaug, o štai valgių traškumas įspūdingas.
„Myliu, džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais savo bičiuliais, kurie buvo šventėje ir kurie negalėjo į ją atvykti dėl skirtingų svarbių priežasčių. Norėjau juos nustebinti ir palepinti. Neabejoju, kad visi dar susitiksime, nes šventes švęsti būtina. Jose būna tiek daug gerų emocijų“, – sako G. Juodeika.
