Visuomet besišypsanti ir energijos nestokojanti moteris restoranų versle sukosi daugiau nei 30 metų.
Mirties priežastis kol kas nėra skelbiama.
„Niekad negalvojau, kad reiks rašyti tokį postą, tačiau netekome mamos Irenos Marozienės. Visada buvo vakarėlių siela, todėl atsisveikinimas bus tik artimųjų rate, kur pakelsime taurę, kaip mama ir norėjo. Visi, kas nori atsisveikinti, užsukite kada į „Amatininkus“, pakelkite taurę, prisiminkite, jai tai būtų patikę“, – feisbuke pranešė jos dukra Birutė Marozaitė.
Dar praėjusį rudenį „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“ buvo pasirodęs trumpas interviu su Irena. Ji atsakinėjo į klausimus apie pomėgius, svajones, meilę ir kaip ją turėtų prisiminti kiti žmonės. Kviečiame paskaityti žurnalistės Lauros Bulvydės interviu, publikuotą 2021-ųjų lapkričio mėnesį:
– Kas jus įkvepia gyventi?
– Svajonės, ateities tikslai. Kai jų pasiekiu, susigalvoju kitų ir taip einu į priekį.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Gatvėje – sunkiai, esu mačiusi daug įdomių žmonių, jau nebesistebiu. Kompanijoje – įdomiu pokalbiu. Dievinu bendrauti su žmonėmis, kurie už mane protingesni, apsiskaitę, kalba įvairiomis temomis. Iš jų galiu pasimokyti, stiebtis ir pati.
– Koks patinka patiekalas?
– Žinoma, cepelinai. Vėdarai, koldūnai. Ragauju šios trijulės bent po kartą per savaitę.
– Mėgstamiausias aromatas?
– „Maroz Perfume“ „Madam Šampan by Irena“, sukurtas specialiai man vyresniosios dukros Birutės.
– Geriausia gauta dovana?
– Dvi mano dukros. Geresnių gyvenimo dovanų nėra.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Jis yra Molėtuose, mūsų sodyboje.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be muzikos ir bendravimo.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Nėra geresnio atsipalaidavimo už keliones – pažintines, o ne gulėjimo ant gulto. Labai gaila, kad pandemija jas apribojo.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Visi jų patiriame. Įsijungiu muziką, paskambinu sesei, draugei.
– Blogiausias įprotis?
– Apie tai turėtų pasakyti kiti. Save plaku dažnai, esu didelė savęs kritikė. Visiems sakau, kad jei ką nors blogo padarysiu, iš anksto atsiprašau, nenorėjau.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Tenka apie tai vis pagalvoti, turint minty, kad restoranų verslas per pandemiją labai trapus. Negaliu žinoti, kokie ribojimai mus ištiks rytoj ar po savaitės. Suku galvą, kankinuosi, bet dar nesugalvojau.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– 32 metus dirbdama restoranų versle garsenybių esu mačiusi labai daug – pradedant Lietuvos žvaigždėmis, rusų garsenybėmis ar net Holivudo grandais, kurie filmavosi Lietuvoje. Poreikio ką nors ypatingą sutikti neturiu. Su kuo norėjau pasikalbėti, jau pasikalbėjau.
– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Draugai vis siūlo man tapti drabužių dizainere. (Juokiasi.) Nieko naujo nepradėčiau, likčiau vadybininke, tik šiandien nesirinkčiau restoranų verslo.
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gyventi?
– Mane traukia Azijos šalys, patinka jų klimatas, žmonių mąstymas, tikėjimas, elgesys, tad Šri Lankoje, Balyje.
– Drąsiausias sprendimas?
– Prieš 32 metus, kai dirbau su puikiais architektais, gavau gerą algą, išeiti į savo privatų verslą. Tuo metu tai buvo maža kavinukė su 4 staliukais „Geležinis vilkas“.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Klubo „Naktinis vilkas“ atidarymas. Su sovietine atributika, tualete kalbančiu Leninu, komunistiniais lozungais. Buvo tikrai drąsu ir stebino svečius, atskrisdavusius to pamatyti iš viso pasaulio.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Sūdytų lašinių, sūrio, juodojo šokolado ir medaus.
– Vaisiai ar saldumynai?
– Negaliu būti be vaisių, stengiuosi jų turėti, o saldumynai privalomi, savaime suprantami.
– Mėgstamiausias posakis?
– Gerai gyventi gerai, geriau gyventi – geriau.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Balio Sruogos „Dievų miškas“, skaičiau ne kartą. Tiesa, pagal ją pastatytu filmu nusivyliau. O sekmadieniais dievinu pasižiūrėti „Puaro“.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Daugiau nei 10 metų lankausi pas kosmetologę – ką ji parenka, tą ir naudoju. Dėl to nesuku sau galvos.
– Meilė – tai...
– Nuostabus jausmas. Meilė šeimai, artimiesiems, mano galva, svarbesnė už vyro meilę moteriai ar atvirkščiai. Man svarbi ir meilė tėvynei, ji manyje be galo stipri. Matyt, dėl to neemigravau, man čia gera gyventi.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Manau, kad mano įvaizdis Lietuvoje jau seniai susiformavęs – kaip moters verslininkės. Toks jis ir liks.
