Amžinas erdvių trūkumas sostinėje kaskart verčia įtempti pilkąsias smegenų ląsteles. Įdomiausia, kad net vilniečiams didžioji Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus salė tapo savotišku atradimu: visiškai plikos ir tuščios jos niekas nematė jau daug metų. Tiesa, žiūrovų laukė šiokia tokia staigmena: rulonine burbuline plėvele dengtos grindys tapo pokšinčiu fonu ir skleidė savo garsinius efektus.
„Jokių dekoracijų, tik jausmas per garsą – tai buvo pagrindinė scenografijos mintis. Prigesinta teraco grindų danga ir išryškinti mediniai lubų segmentai tarsi aukštyn kojomis apvirtęs pasaulis, kai Žemė virš galvos, o Dangus – po kojomis.
Koks jausmas apims: bus nejauku ar linksma? Vaikiškas azartas sproginti ar norėsis apeiti? Veiksmo bendraautoriais tapo ne tik modeliai, bet ir žiūrovai“, – sako scenografijos architektė Rūta Bagdzevičiūtė.
Reakcijų buvo įvairių, bet visuotinio nerimo laikais pakavimo plėvelė atliko savo paskirtį su kaupu – vieni ramino nervus po ilgo laukimo, kitiems tai buvo valanda laimės.
Laimi tie, kurie daro
Dizaineriai turi ką pasakyti: nebūtina matuotis rūbo nuo podiumo, nes tai – idėjiniai spėjimai ir ateities vizijos, kurios dažniausiai lenkia ne tik laiką, bet ir įvykius. Nors dabar Rytų Europą persmelkusi liūdesio nuotaika, ant podiumo netrūko spalvų ir energijos – gyvenimas tęsiasi. Tikriausiai Ingos Skripkos močiutė, kurios audinius anūkė panaudojo naujausioje kolekcijoje, taip pat išgyveno karo siaubus, bet vaiskios spalvos spindi šviesiu optimizmu.
„Šis projektas – mano šeimos istorija. Į mano gyvenimą atėjęs artimas santykis su tradicija per močiutės audinius leido sukurti savitą žvilgsnį į lietuvišką mitologinį pasaulį: įtraukiant siurealius vaizdinius, šiandienos aktualijas, jungiant fikciją ir faktus“, – pasakoja I. Skripka.
Kinų kilmės dizainerė Lavinia Jianqing Zhao, neseniai baigusi studijas Polimoda mados institute Italijoje, kolekcijos atspirties tašku pasirinko gimtosios Junanio provincijos nematerialaus kultūros paveldo tradicijas. Ne visos šioje vakarų Kinijos dalyje gyvenančios dvidešimt penkios etninės grupės turi rašmenis, todėl patirtį ir tradicijas iš kartos į kartą iki šių dienų perduoda siuvinėdamos. Nors internetiniame pasaulyje tai gali pasirodyti kaip absoliuti išimtis iš taisyklės, etninėms vertybėms dizainerė suteikia šiuolaikinę formą.
Jaunųjų mados talentų konkurso „Injekcija“ nugalėtojai nepaliko abejingų. Pankiška, ryški ir be kompleksų – Emos Ugianskytės kolekcija, kalbanti apie augantį individualumo poreikį. Netobulumą dizainerė suvokia ne kaip klaidą, o palankią sąlygą atsirasti naujai išraiškai.
Luko Ivanavičiaus kolekcija taikliai reflektuoja šiandienos aktualijas: išsitrynusius skirtumus tarp lyčių, vizualią kūno transformaciją, oversize stiliaus sudievinimą.
Sandra Straukaitė, nors jai visai nebūdinga, pasinėrė į gilios depresijos juodulius. „Didžiuojuosi ir palaikau tuos dizainerius, kurie neieškojo priežasčių ar pasiteisinimų ir įveikė podiumo tiesiąją. Suprantu, kaip sudėtinga idėją paversti kūnu. Bet būtent tokiomis sąlygomis pamatai, kas yra kas. Manau, gyvendamas Londone, Saimonas Tartenis puikiai supranta podiumo kainą ir galimybę realizuoti save čia.
O išgirdus visą istoriją apie močiutės darbą fabrike ir Saimono inspiracijas iš vaikystės, jo kolekcijoje matau dar daugiau perspektyvų. Jis nebijo būti savimi. Iš principo taiklus ir aktualus visiems Adelės Burokaitės kolekcijos pavadinimas – Kas aš? Žinau tik viena – visada laimi tie, kurie daro, o ne filosofuoja profesoriaus tonu“, – šių metų „Mados infekcijoje“ tašką deda festivalio idėjinė vadė Sandra Straukaitė.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
